Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Credo

Po Evangelijos seka Credo. Credo kalbamas tam, kad paskatintų tikinčiuosius išpažinti tikėjimą. Kadangi tikėjimas yra pagrįstas šventąja Evangelija, Credo nuskamba iš karto po to, kai perskaitomas šventasis tekstas. Yra teisinga, kad tikintieji išsako šį tikėjimo išpažinimą priešindamiesi skleidžiamoms erezijoms.

Credo turi būti kalbamas ne tik visais sekmadieniais, bet taip pat ir per šventes: apaštalų, kurie skelbė tikėjimą, mokytojų, kurie jį gynė, šv. Marijos Magdalenos, kuri pirmoji patikėjo Prisikėlimu, paskelbė jį apaštalams ir taip tapo apaštalaujančia patiems apašta- lams, šventųjų angelų, nes būtent apie juos užsimenama šiais žodžiais: „dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją“, Švenčiausios Mergelės, nes Credo kalba ir apie Dievo Motiną (bet ši malda praleidžiama votyvinėse Mišiose). Ši malda kalbama ir per Bažnyčios pašventinimo iškilmes bei per globėjų šventes – nes tiki- masi, kad per tokias šventes susirinks daug žmonių. Dėl to ji kalbama ir per šv. Jono Krikštytojo šventę, jei ji pasitaiko sekmadienį; kitu atveju jos nekalba, nes šv. Jonas atėjo dar prieš šioms paslaptims iki galo įvykstant ir dėl to, kad jo vardas neminimas Credo maldoje. Credo taip pat kalbamas kai bažnyčia turi didelę arba svarbią relikviją šventojo, kurio šventė tą dieną vyksta, kai yra savaime aišku, kad į pamaldas susirinks daug tikinčiųjų.

Mišių metu kalbamas simbolis yra ne apaštalų tikėjimo išpažinimas, o Nikėjos Credo arba, jei kalbėsime visiškai tiksliai, Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, nes visa maldos dalis apie Šventąją Dvasią buvo pridėta pirmajame Konstantinopolio susirinkime, priešinantis Makedonijaus erezijai.

Iki XI amžiaus Credo nebuvo viešai kalbamas Romos bažnyčio- se. Šv. Henrikas, Vokietijos imperatorius [tiksliau Vokietijos karalius ir Šv. Romos imperatorius], lankydamasis Romoje buvo nustebęs, Mišiose negirdėdamas Credo. Jis apie tai kalbėjosi su tada valdžiusiu Popiežiumi Benediktu Aštuntuoju. Pontifikas jam pasakė, kad tokiu būdu Romos bažnyčia parodė savo tikėjimo grynumą ir kad jai nereikia pareikšti, jog ji atmeta klaidas, kurios niekada neturėjo prieglobsčio tarp jos sienų. Vis dėlto neilgai trukus po imperatoriaus pastabos buvo nuspręsta, kad Credo turi būti sekmadieniais kalbamas Romos bažnyčiose, kadangi tikėjimo išpažinimas taps dar iškilmingesnis, jei bus paskelbtas iš paties šv. Petro Sosto.

Nikėjos tikėjimo išpažinimas yra ilgesnis nei apaštalų, kuriame visos tikėjimo tiesos vis dėl to yra išsakytos. Tačiau, kadangi laikui bėgant erezijos vis labiau plito, pasirodė, kad yra būtina labiau išplėtoti mokymą apie tuos tikėjimo punktus, kurie buvo puolami, ir todėl kelios erezijos buvo pabrėžtinai pasmerktos, nurodant kiekvienos iš jų klaidas. Šiame tikėjimo išpažinime yra viskas, ką mes turime tikėti. Kadangi vienoje jo vietoje mes sakome: „Tikiu ... Bažnyčią“ ir dėl to tikėdami viskuo, ką tiki šventoji Bažnyčia, mes turime viską, ką ji priėmė ir viską, ką ji paskelbė tiesa Nikėjos ir Konstantinopolio bei kituose vėlesniuose susirinkimuose.

Mišiose vartojamas tikėjimo išpažinimas prasideda taip: Credo in unum Deum – „Tikiu į vieną Dievą“. Apaštalai nevartojo žodžio unum. Tuo metu nebuvo pagrindo įterpti tokį žodį. Būtent Nikėjos susirinkime Bažnyčia nusprendė, kad yra būtina pridėti šį žodį, kad ir toliau būtų skelbiama Dievo vienybė, kartu išsakant tikėjimą Dievo triasmeniškumu – tai buvo nukreipta prieš arijonų klaidą. Bet kodėl gi mes sakome: „Tikiu į vieną Dievą“? Kam šitoks pareiškimas? Jis turi didžiausią svarbą, tai parodys trumpas apmąstymas. Kas gi yra tikėjimas, jei ne sielos pakėlimas Dievo link? Tas tikėjimas, kuris yra susijungęs su meile, tas gyvas tikėjimas, kurį šventoji Bažnyčia įdeda į savo vaikų širdis, jau iš pačios savo prigimties veržiasi į Dievą, kyla į Jį – Credo in Deum. Yra du būdai pažinti Dievą. Žmogus mato visus daiktus iš kurių susideda visata: žemė su jos nesuskaičiuojamais turtais, dangaus skliautą nubarstytą žvaigždėmis, kurio viduryje viešpatauja saulė su savo akinančia grožybe ir taip nuostabiai teka bei leidžiasi. Žmogus, žvelgdamas į taip harmoningai ir tobulai sutvarkytus  stebuklus,  negali  nepripažinti,  kad  Kažkas  visa  tai sukūrė – tai ir yra vadinama racionaliąja tiesa. Jeigu jis neprieitų šios išvados, tai pasirodytų, kad jam visiškai trūksta intelekto, ir būtų lygus tiems gyvuliams, kuriems neduotas supratimas, nes jie yra neprotingi tvariniai. Būtent tai turima omenyje kai kalbama apie Dievo pažinimą protu: mes matome kūriniją ir į ją žvelgdami darome išvadą, kad tai paties Dievo darbas. Bet jei mes kalbame, kad galima pažinti Dievą kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – kad prieitume šią išvadą, būtinai reikia, kad pats Dievas mums tai būtų pasakęs ir kad mes paklustume Jo žodžiui per tikėjimą, tai yra per tą antgamtiniu būdu duotą nusistatymą tikėti tuo, ką pasakė Dievas, laikytis jo žodžio. Dievas man tai apreiškia ir Jis tai daro per Savo Bažnyčią. Vos tik aš nusisuku nuo savęs, aš metuosi prie Jo, aš priimu kaip Tiesą tai, ką Jis teikėsi man apreikšti. Ir mes išpažįstame mūsų Dievą šitaip: Credo in unum Deum, Patrem omnipotentem [„Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą“].

Factorem caeli et terrae, visibilium omnium et invisibilium [„dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją“]. Dievas sutvėrė dangų ir žemę, visus regimus ir neregimus daiktus. Gnostikai nenorėjo pripažinti, kad Dievas sukūrė materiją ir regimas būtybes. Šis Nikėjos susirinkimo  nutarimas  pasmerkia  juos,  tiksliai  suformuluodamas, kad visi regimi ir neregimi daiktai, visibilium omnium et invisibilium yra Dievo rankų darbas. Čia atiduodama garbės duoklė Amžinajam Dievui kaip Visagaliui, kurio visagalybę sukūrė visa, kas regima ir neregima daiktus. Taip pat išpažįstamas tikėjimas angelų sutvėrimu.

Et in unum Dominum Iesum Christum, Filium Dei unigenitum [„Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų“]. Čia šventoji Bažnyčia vėl nori, kad mes sakytume: „tikiu į vieną Viešpatį“. Šis žodis unum yra esminis, nes mes tikime ne į du Sūnus, bet į vieną Vienintelį, tai yra ne į žmogų ir į Dievą kaip į atskirus, sudarančius du skirtingus asmenis. Ne, tai yra vienas ir tas pats Asmuo – vienatinio Dievo Sūnaus Asmuo.

Bet kodėl Jis taip pabrėžtinai vadinamas Viešpačiu? Mes taip nedarėme kai ką tik kalbėjome apie Tėvą. Šis titulas yra suteikiamas būtent Jėzui Kristui, nes mes jam priklausome dvejopai. Pirmiausia mes esame Jo, kadangi Jis sutvėrė mus kartu su Tėvu, kuris sukūrė visus daiktus per savo Žodį. Antra vertus, mes esame Jo, nes Jis atpirko mus savo krauju ir išplėšė mus iš šėtono nasrų; mes esame Jo įsigytieji, Jo nuosavybė, Jo paveldas. Šia antrąja teise ir titulu Jis labiau mus turi kaip savuosius, negu kaip Kūrėjas. Dar daugiau, Jo meilė sieloms tokia didelė, jog turi jas kaip sužadėtines.

Žinojimas to, kad Dievybėje turi būti Sūnus, iš tiesų yra pavyzdys Dievo pažinimo, pranokstančio vien racionalų pažinimą, apie kurį neseniai kalbėjome. Protas pats vienas niekada nebūtų pasakęs mums, kad Dievo viduje yra Tėvas ir Sūnus. Tam, kad tai suvoktume, mes turėtume arba būti buvę danguje, arba ši tiesa turėtų būti mums apreikšta per Šventąjį Raštą ar per Tradiciją. Taip pat kaip tikime į vieną vienintelį Dievą Tėvą, o ne į du, taip tikime ir į vienatinį Sūnų; et in unum Dominum Iesum Christum, Filium Dei unigenitum.

Et ex Patre natum ante omnia saecula – „[ir] prieš visus amžius gi- musį iš Tėvo“. Amžiai prasidėjo tik tada, kai Dievas paskleidė iš Savo rankų tvarinius. Kad amžiai būtų, turi egzistuoti laikas, o kad būtų laikas, buvo būtina sutverti būtybes. O prieš visus amžius, dar prieš tai, kai kas nors atsirado iš nebūties, Dievas Sūnus kilo iš Tėvo, kaip mes ir išpažįstame žodžiais: ex Patre natum ante omnia saecula. Deum de Deo, lumen de lumine, Deum verum de Deo vero [„Prieš visus am- žius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo“]. Sukurtasis pasaulis atsiranda iš Dievo, kadangi jis yra Jo rankų kūrinys, bet nepaisant to, jis nėra Dievas. Priešingai, Dievas Sūnus, yra kilęs iš Tėvo ir pats yra Dievas, nes yra Jo pagimdytas. Jis yra Dievas tiek, kad visa, kas sakoma apie Tėvą, tinka ir Sūnui, išsky- rus tai, kad jis nėra Tėvas. Tačiau Jis yra tos pačios substancijos, tos pačios dieviškos esmės. Bet kaip Sūnus gali būti tos pačios substancijos kaip Tėvas, šiai substancijai neišsenkant? Šv. Atanazas, kalbėdamas apie šį dalyką, pateikia mums palyginimą, kuris, nors kalba apie materiją, kažkiek padeda mums suvokti šią tiesą. Taip pat, sako jis, kaip ir žibintas, uždegtas nuo kito, kuriame dega ta pati substancija, niekaip nesumažina tos ugnies, nuo kurios jis buvo pridegtas, taip ir Dievo Sūnus, priimdamas Tėvo substanciją jokiu būdu nesumažina tos dieviškos substancijos, kuria Šis pasidalina su Juo, nes Jis iš tiesų yra Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo.

Genitum, non factum – „gimusį, bet ne sukurtą“. Mes, žmogiškos būtybės, visi esame sukurti, visi mes, tvariniai, esame Dievo rankų darbas, kiekvienas iš mūsų, neišskiriant nei Švenčiausiosios Dievo Motinos, nei angelų. Kitaip yra su Žodžiu, Dievo Sūnumi: Jis yra gimęs, bet ne sukurtas, Jis kilo iš Tėvo ir nėra Jo tvarinys. Jis turi tą pačią substanciją, tą pačią esmę, tą pačią prigimtį kaip Tėvas. Dievo viduje mes visada turėtume skirti Asmenis, bet kartu visados įžvelgdami tą pačią dieviškąją substanciją tiek Tėve, tiek Sūnuje, tiek Šventojoje Dvasioje – idem quoad substantiam. Mūsų Viešpats pats tai sako: Ego et Pater unum sumus [„Aš ir Tėvas esame viena“]. Jie yra Viena, bet Asmenys yra atskiri: Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia

– tai yra trys žodžiai, kurie juos įvardina. Tada labai svarbūs yra didieji Nikėjos susirinkimo žodžiai consubstantialem Patri – „esantį vienos prigimties su Tėvu“. Taip, Sūnus yra pagimdytas Tėvo, Jis turi tą pačią substanciją, Jo ta pati dieviška esmė.

Per quem omnia facta sunt – „Per jį [tiksliau „per kurį“] visa yra padaryta“. Simbolio pradžioje buvo pasakyta, kad Dievas sutvėrė dangų ir žemę, visus regimus ir neregimus daiktus, o dabar, kalbant apie Žodį, Dievo Sūnų, mums sakoma, kad Jis sukūrė visus daiktus. Kaip mums visa tai suderinti? Tai lengva suprasti, pažvelgus palyginimą į mūsų sielą. Jai yra duoti trys atskiri sugebėjimai: galia, supratimas ir valia. Šie trys sugebėjimai yra būtini, kad būtų atliktas veiksmas. Galia įgalina sielą veikti, bet tam reikalingi supratimas ir valia. Panašiai ir Dievas, visagalis Tėvas, sutvėrė viską Savo galia, jis išmintingai sutvėrė visus daiktus per Savo Sūnų ir įspaudė juose savo valios žymę per Šventąją Dvasią. Šitaip Jo veikimas tampa atbaigtas. Dėl to visiškai teisinga, kai sakoma apie Sūnų: Per quem omnia facta sunt.

Qui propter nos homines et propter nostram salutem descendit de caelis [„Kuris dėl mūsų žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“]. Parodžiusi mums, kad Žodis daro tokius didžius darbus, šventoji Bažnyčia prideda, kad jis atėjo į šią žemę dėl mūsų, nusidėjėlių. Jis ne tik atėjo žmogaus labui, bet atitaisyti žmogaus nuodėmę ir išplėšti jį iš amžino vargo, žodžiu, mus išganyti: et propter nostram salutem. Taip, būtent dėl to jis nužengė iš dangaus – descendit de caelis. Nepaisant to, Jis nenutraukė ryšių su Tėvu ir Šventąja Dvasia, Jis dėl to neprarado dieviškumo palaimos, bet iš tiesų susivienijo su žmogumi. Būdamas šiuo Žmogumi, Jis iškentėjo viską, ką žmogus gali iškentėti, išskyrus nuodėmę. Jis nužengė iš dangaus, kad taptų tvariniu, gyventų tarp mūsų, kad visokeriopai prisitaikytų prie žmogiškosios prigimties poreikių.

Et incarnatus est de Spiritu Sancto [„Ir įsikūnijo per šventąją Dvasią]. Žodis įsikūnijo, Jis tapo Kūnu, veikiant Šventajai Dvasiai. Visi daiktai buvo sukurti Dievo ir, mes matėme, kaip jie buvo sukurti visų trijų dieviškųjų Asmenų. Įsikūnijimo paslaptyje taip pat veikia šie trys Asmenys. Tėvas siunčia savo Sūnų, Sūnus nužengia į žemę, o Šventoji Dvasia pridengia savo šešėliu šią kilniąją Paslaptį.

Ex Maria Virgine [„iš Mergelės Marijos“]. Gerai įsižiūrėkime į šiuos žodžius: Ex Maria. Būtent Marija davė Jam žmogiškąją Jo subs- tanciją, tą substanciją, kuri buvo ypatinga, asmeninė. Ji tikrai paėmė ją iš Savęs, kad duotų ją Dievo Sūnui, kuris šitaip tapo tikru Jos Sūnu- mi. Kokia tyra turėjo būti Marija, kad būtų verta duoti Dievo Sūnui Jo žmogiškosios būtybės substanciją! Dievo Žodis pasirinko kelią ne susivienyti su žmogiškuoju tvariniu sukurtu tiesiogiai iš nieko, kaip pirmasis žmogus, bet panoro iš tiesų būti kilęs iš Adomo giminės. Kad tai įvykdytų, Jis įsikūnijo į Marijos Įsčias ir dėl to neišvengiamai tapo Adomo sūnumi. Jis ne tik nužengė į Mariją, bet ir gavo iš Marijos savo kūną, ex Maria – Jis yra kilęs iš tikros Jos substancijos. 

Et homo factus est – „ir tapo žmogumi“. Dievo Žodis ne tik prisiėmė panašumą į žmogų, bet ir iš tiesų tapo Žmogumi. Šiuose didinguose žodžiuose mes įžvelgiame Dievystę susituokiančią su Žmogyste. Čia yra priklaupiama, šiuo garbinimo ženklu pašlovinant Įsikūnijimo Paslaptį.

Crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus, et sepultus est [„Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas“] Crucifixus. Apaštalų tikėjimo išpažinime vartojamas tas pats žodis. Apaštalai norėjo kalbėti apie tai, kad mūsų Viešpats buvo nu- kryžiuotas. Jiems neužteko vien tik pasakyti tai, kad Jis numirė, nes buvo labai svarbu visiems paskelbti Kryžiaus Pergalę prieš šėtoną. Kaip medis buvo mus pražudęs, taip Dievas norėjo, kad ir mūsų išganymas įvyktų panašiai – per medį, kaip mes giedame kitoje giesmėje: ipse lignum tunc notavit, damna ligni ut solveret [„tada pats pažymėjo medį, kad medžio prakeikimą panaikintų“]. Taip, buvo tinkama, kad mūsų priešo gudrybė būtų sužlugdyta, panaudojus jo paties taktiką: et medelam ferret inde, hostis unde laeserat – „Ir vaistas bus paimtas iš ten, iš kur priešas ėmė nuodus“. Būtent dėl šios priežasties apaštalai taip rūpinosi kalbėti apie tai, kokiu būdu Kristus buvo nužudytas. Skelbdami tikėjimą pagonims, pirmiausia jie kalbėjo apie Kryžių. Šv. Paulius, rašė korintiečiams, kad pirmą kartą atvykęs pas juos, nemanė, kad dera kalbėti jiems apie ką nors kitą, išskyrus Jėzų ir būtent Jėzų Nukryžiuotąjį: Et enim iudicavi me scire aliquid inter vos, nisi Jesum Christum et hunc crucifixum (1 Kor 2, 2). Ir anksčiau jis buvo jiems pasakęs: „o mes skelbiame Kristų Nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ – Iudaeis quidem scandalum, gentibus autem stultitiam (1 Kor 1, 23).

Jėzus   Kristus   buvu   nukryžiuotas,   ir   tikėjimo   išpažinimas prideda:pro nobis [„už mus“]. Panašiai kaip posakyje propter nos homines ... descendit de caelis [„dėl mūsų žmonių ... nužengė iš dangaus“] buvo tinkama, kad šventoji Bažnyčia paskatintų mus įsisąmoninti, jog mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas būtent už mus. Crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus. Romos valdytojo vardas čia minimas, nes jis nurodo datą. Et sepultus est. Kristus kentėjo, tai yra tikra tiesa, bet taip pat tiesa yra tai, kad Jis buvo palaidotas. Taip turėjo būti. Jei jis nebūtų buvęs palaidotas, tai kaipgi būtų išsipildžiusi pranašystė, kurioje sakoma, kad Jis turi trečiąją dieną prisikelti iš numirusiųjų? Taip buvo įrodytas Jo Mirties, visiškos, o ne fiktyvios mirties, realumas – nes įvyko laidotuvės, kaip tai būna ir kitiems žmonėmis.

Et resurrexit tertia die, secundum Scripturas [„Trečiąją dieną, pagal Raštą, prisikėlė iš numirusių“]. Trečiąją dieną Jis prisikėlė, kaip iš anksto nurodė pranašystės, ypač pranašo Jonos pranašystė. Pats mūsų Viešpats pasakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas“ (Mt 12, 39; Lk 11, 29). Lygiai kaip Jona buvo banginio pilve tris dienas ir tris naktis, taip ir Žmogaus Sūnus tris dienas ir tris naktis išbuvo žemės širdyje.

Et ascendit in caelum – „[Ir] įžengė į dangų“. Dievo Žodis, nužengdamas į žemę, kad taptų žmogumi, nepaliko Savo Tėvo prieglobsčio. Šioje vietoje turima omenyje, kad Jis įžengė į dangų, kad ten užžengė jo žmogystė ir ten Ji buvo pasodinta į sostą visai amžinybei.

Sedet ad dexteram Patris – Jis „sėdi Tėvo dešinėje“, kaip Mokytojas ir Viešpats. Iš tiesų Jis čia buvo su savo dieviškąja prigimtimi, bet jam priderėjo čia būti ir žmogiškąja prigimtimi ir tą išreiškia šie žodžiai. Tai buvo būtinybė, nes žmogiškajai prigimčiai, suvienytai su dieviš- kąja prigimtimi viename ir tame pačiame Asmenyje – Dievo Sūnaus Asmenyje – visai teisingai gali būti pasakyta: „Viešpats sėdi Tėvo deši- nėje“. Apie tai pranašavo Dovydas, sakydamas: Dixit Dominus Domi- no meo: sede a dextris meis [„Viešpats pasakė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje“] (Ps 59, 1). Tai įrodo mūsų Viešpaties Asmenyje glūdinčią dieviškosios prigimties glaudžią vienybę su žmogiškąja. Dėl to 59 psalmė yra Dangun žengimo psalmė. Tai iš tiesų buvo ta akimirka, kai Viešpats, Tėvas pasakė Viešpačiui, Sūnui: „sėskis mno dešinėje“ – sede a dextris meis.

Et iterum venturus est cum gloria iudicare vivos et mortuos [„Ir vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“]. Galima kalbėti apie du mūsų Viešpaties atėjimus: pirmajį, kai Jis gimsta be garbės ir, kaip tai apibūdina šv. Paulius, jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą – Semetipsum exinanivit formam servi accipiens ir antrąjį, kai Jis ateis garbėje – venturus est cum gloria. Tačiau kam Jis ateis? Ne kaip anksčiau – gelbėti, bet teisti: iudicare vivos et mortuos. Jis ateis teisti ne tik tų, kurie Jo antrojo atėjimo metu dar gyvens žemėje, bet ir visų tų mirusių nuo pat pasaulio pradžios, kadangi teisiami turi būti visi iki vieno.

Cuius regni non erit finis – „Jo karalystei nebus galo“. Tai nurodo tiktai Jėzaus Kristaus valdymą Jo šventojoje žmogystėje, nes Savo dievystėje Jis niekada nebuvo nustojęs valdyti. Ši Jo karalystė ne tik bus šlovinga, bet ji niekada nesibaigs.

Šiais žodžiais baigiasi antroji, didžiausioji, Credo dalis. Šiame viešame mūsų tikėjimo išpažinime derėjo daugiausiai kalbėti apie Jėzų Kristų, nes būtent Jis yra daugiausiai mums padaręs, nors Jis ir nepadarė nieko be kitų dviejų dieviškųjų Asmenų pagalbos ir pritarimo. Dėl to mes Jį vadiname mūsų Viešpačiu: be abejonės, Viešpaties titulas tinka Tėvui, kuris mus sukūrė, bet dar labiau jis tinka Sūnui, kuris šalia to, kad mus sukūrė (kadangi Dievas padarė visus daiktus per savąjį Žodį), taip pat ir atpirko mus, taigi mes priklausome Jam dvigubai.

Et in Spiritum Sanctum, Dominum et vivificantem [„ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį [ir] Gaivintoją“]. Aš tikiu ir į Šventąją Dvasią, tai yra tikėjimu aš einu Šventosios Dvasios link, aš esu ištikimas Šventajai Dvasiai. Tačiau kas yra Šventoji Dvasia? – Dominum. Ji yra Viešpats, Ji yra Mokytojas kaip ir kiti du dieviškieji Asmenys. Bet kas dar Ji yra? Vivificantem [Gaivintojas]. Ji teikia gyvybę. Taip, kaip mūsų siela teikia gyvybę mūsų kūnui, taip Šventoji Dvasia teikia gyvybę mūsų sielai. Būtent Šventoji Dvasia padaro sielą, gyvą per pašvenčiamąją malonę, kurią Ji ten įlieja. Taip Ji palaiko ją, įgalina ją veikti, atgaivina ją ir verčia ją augti meilėje. Be to, būtent Šventoji Dvasia šitaip palaiko visus Bažnyčioje. Būtent Ji padaro visus Bažnyčios nariais, tokiais skirtingais savo tauta, kalba ir papročiais, kad visi gyventų tuo pačiu gyvenimu, priklausydami tam pačiam Kūnui, kurio Galva yra Jėzus Kristus. Iš tiesų visi turi tą patį tikėjimą, visi semiasi tų pačių malonių iš tų pačių sakramentų ir visi yra gaivinami tų pačių vilčių bei laukia, kol jos išsipildys – žodžiu Šventoji Dvasia palaiko viską.

Qui ex Patre Filioque procedit [„kylančią iš Tėvo ir Sūnaus“]. Ta pati Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad Tėvas ir Sūnus nebūtų susivieniję? Turi būti ryšys, vienijantis vieną su kitu. Tėvas ir Sūnus ne vien tik yra vienas šalia kito, bet Juos vienija, Juos apglėbia, Ryšys. Šis Ryšys kyla iš Jų abiejų, sudarydama Viena su Jais. Ši tarpusavio meilė yra ne kas kita, kaip Šventoji Dvasia.

Nikėjos susirinkime, sudarant tikėjimo išpažinimą, pagrindinis tėvų dėmesys kryptas į tai, kas susiję su Jėzumi Kristumi, o Konstantinopolio susirinkime jie nusprendė papildyti Nikėjos Credo, pridėdami tai, kas apibūdina Šventąją Dvasią, išskyrus žodžius Filioque. Jie tai suformulavo tiesiog žodžiais qui ex Patre procedit [„kylančią iš Tėvo“]. Susirinkimo tėvai nematė būtinybės pasakyti daugiau apie Šventosios Dvasios kilimą, nes mūsų Viešpaties žodžiai Evangelijoje nepalieka šiuo klausimu jokių abejonių „[kai ateis Globėjas, kurį] jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo“ Ego mittam vobis a Patre Spiritum veritatis, qui a Patre procedit (Jn 15, 26). Kadangi Jis [Sūnus] siunčia Ją, tai Jis taip pat yra Šventosios Dvasios pirmoji priežastis. Tėvas siunčia Sūnų, ir yra akivaizdu, kad Sūnus kyla iš Tėvo, yra Jo pagimdytas. Mūsų Viešpats, sakydamas „Aš atsiųsiu jums Dvasią“, įrodo, kad Jis pats, kaip ir Tėvas, yra Šventosios Dvasios šaltinis. Ir jeigu mūsų Viešpats prideda šiuos žodžius qui a Patre procedit, Jis jokiu būdu neturi omenyje, kad Šventoji Dvasia kyla tiktai iš Tėvo. Jis daro tai tik tam, kad Jo paties žodžiai taptų aiškesni ir kad pabrėžtų, jog ne Jis vienas siunčią šią dieviškąją Dvasią, bet kad ir Tėvas siunčia Ją išvien su Sūnumi.

Graikai atsisakė priimti šią tiesą ir tuo sukėlė ginčus dėl šios eilutės, tuo sugriaudami Švč. Trejybės dogmą. Bet mes tikime, kad visus Trejybės Asmenis sieja šie neapsakomai paslaptingi saitai, būtent: kad Pirmasis Asmuo gimdo Antrąjį, o Pirmasis ir Antrasis yra vienas su kitu susivieniję per Trečiąjį. Jeigu būtų atsisakyta tikėti į tą ryšį, kylantį iš Tėvo ir Sūnaus ir jungiantį juos tarpusavyje, atrodytų, kad Šventoji Dvasia yra visiškai izoliuota nuo Sūnaus ir kad Trejybė yra sugriauta.

Pirmiausia Priedas Filioque buvo įvestas į Credo Ispanijoje, siekiant tiksliau išreikšti tai, ką paskelbė Konstantinopolio susirinkimo tėvai. Šis pakeitimas buvo padarytas aštuntajame amžiuje, bet Romos bažnyčia jo nepadarė iki pat vienuoliktojo amžiaus. Ji žinojo, kad tokia priemonė sukeltų sunkumų, bet, matydama būtinybę, ji apsisprendė jį įvesti. Nuo tada šis priedas prie tikėjimo išpažinimo tapo privalomas visoje Bažnyčioje.

Qui cum Patre et Filio simul adoratur et conglorificatur [„su Tėvu ir Sūnumi garbinamą bei šlovinamą“] Šventoji Dvasia turi būti garbinama. Taigi, norint būti tikrajame tikėjime neužtenka vien atiduoti pagarbą Šventajai Dvasiai. Ji turi būti garbinama kaip tikras Dievas, taip, kaip mes garbiname Tėvą ir Sūnų – simul adoratur. Ji garbinama panašiu būdu ir tuo pačiu metu kaip kiti du dieviškieji Asmenys – simul. Šventoji Bažnyčia nori, kad ties šiais žodžiais nulenktume galvą, atiduodami garbės duoklę Šventajai Dvasiai, kurios dieviškumą čia išpažįstame. Et conglorificatur – Ji yra garbinama kartu, tai yra Ji gauna garbę kartu su Tėvu ir Sūnumi, Ji įtraukiama į tą pačią doksologiją arba garbinimą, nes doksologija reiškia duoti garbę.

Qui locutus est per Prophetas [„kalbėjusią per pranašus“]. Šiais žodžiais skelbiama kita dogma. Šventoji Dvasia kalbėjo pranašų lūpomis ir Bažnyčia skelbia, kad Ji tai darė. Formuluodama šį punktą ji ypač atsižvelgė į tai, kad reikėjo nugalėti markionitus, kurie mokė, jog yra gerasis Dievas ir blogasis Dievas – anot jų žydų Dievas buvo blogasis. Čia Bažnyčia, pasakydama, jog Šventoji Dvasia kalbėjo per pranašus nuo pat Mozės knygų iki prieš pat mūsų Viešpatį gyvenusiųjų pranašų laikų, skelbia, kad šios dieviškos Dvasios veikla buvo pasklidusi mūsų žemėje nuo pat pradžių.

Sekminių dieną ji nusileido ant apaštalų ir nužengė į žemę, kad čia apsigyventų. Jos misija yra labai skirtinga nuo mūsų Viešpaties misijos. Žodis, tapęs Kūnu, atėjo į mūsų žemę, bet po kurio laiko jis vėl įžengė į dangų. Šventoji Dvasia – priešingai atėjo, kad galėtų gyventi su mumis visada. Tai mūsų Viešpats paskelbė, sakydamas apaštalams, kad Dvasia Guodėja ateis pas juos: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Jis pasakė, kad ši Guodėja išmokys juos visų dalykų, primindama jiems viską, ką Jis pats buvo juos mokęs: „Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Bažnyčiai reikia, kad ją mokytų, vestų, jai vadovautų ir ją remtų. Kas gi turi visa tai daryti? Šventoji Dvasia, kaip ir yra pažadėjęs mūsų Viešpats, padės jai iki pat pasaulio pabaigos. Taigi Sūnus buvo pasiųstas Tėvo, o vėliau Jis vėl įžengė į dangų; tiek Tėvas, tiek Sūnus atsiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji galėtų likti su Bažnyčia iki pasaulio pabaigos. Mūsų Viešpats sakė: „Mano Tėvas atsiųs jums Dvasią“, bet Jis taip pat pasakė: „Aš atsiųsiu jums Dvasią“. Jis taip kalbėjo, norėdamas at- skleisti ryšius, egzistuojančius tarp dieviškųjų Asmenų, kurie, priešin- gai eretikų teiginiams, niekada negali būti vienas nuo kito izoliuoti.

Taigi šventoji Bažnyčia aiškiai išdėstė mums Trejybės dogmą. Pirmiausia mes turime visagalį Tėvą, visų dalykų Kūrėją, taip pat Sūnų, kuris nužengė iš dangaus, tapo žmogumi ir mirė už mus, paskui Jis prisikėlė ir per Dangun žengimą pergalingai įžengė į dangų; galų gale mes turime Šventąją Dvasią, kuri panašiai kaip ir Tėvas bei Sūnus, yra Gyvybės Davėja, kuri kalbėjo per pranašus, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra Dievas.

Paskui minima kita tikėjimo tiesa: Et unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam [„Ir vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Baž- nyčią“]. Pastebėkite, mes nesakome „tikiu į Bažnyčią“, mes sakome tiesiog „tikiu Bažnyčią“. Kodėl? Todėl, kad tikėjimas, kurio tiesioginis objektas yra Dievas, yra mūsų sielos judėjimas Dievo link. Ji eina Jo link ir ilsisi Jame – taigi mes tikime Į DIEVą. Bet jei kalbama apie kažką kas yra sukurta ir atlieka tarpininko vaidmenį, kas yra susiję su Dievu, padeda mums eiti pas Dievą, bet nėra pats Dievas – mes tiesiog tikime jais. Taip pavyzdžiui mes tikime šventąją Bažnyčią, kurią įsteigė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir jos vienintelės prieglobstyje galima rasti išganymą: „Aš tikiu Bažnyčią“ – Credo Ecclesiam. Aptariamame tikėjimo simbolyje, kuris kalbamas Mišiose, ši tikėjimo tiesa išsakoma išsamiau, nei apaštalų tikėjimo išpažinime, kur mes tiesiog sakome: „Tikiu ... šventąją visuotinę Bažnyčią“.

Pirmiausia mes paskelbiame, kad Bažnyčia yra viena: credo unam Ecclesiam. Giesmių giesmėje pats mūsų Viešpats vadina ją savo vie- nintele: „Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji“ (Gg 6, 8). Dar daugiau, ji yra šventa: credo SANCTAM Ecclesiam. Toje pačio- je giesmėje mes girdime dieviškąjį Sužadėtinį sakant: „Mano meile, mano gražioji … jokios neturi dėmės“ (Gg 2, 10; 4, 7). Šv. Paulius, rašydamas efeziečiams, taip pat sako, kad Bažnyčia, kurią mūsų Viešpats paruošė sau, yra garbinga Bažnyčia, neturinti jokios dėmės nei raukšlės (Ef 5, 27). Dėl to Kristaus Bažnyčia yra šventa. Nėra šventųjų kitur, tik jos ribose, o joje visada bus šventųjų. Taip pat, būdama šventa, ji negali mokyti nieko kito kaip tik tiesą. Bažnyčia yra visuotinė – Credo Ecclesiam catholicam. Ji yra visuotinė, nes ji išplitusi visoje žemėje, nes ji egzistuos iki pat laikų pabaigos – abu šie bruožai nusako visuotinumo [katalikiškumo] savybę. Galų gale ji yra apaštališka – Credo Ecclesiam apostolicam. Taip, jos egzistavimas trunka nuo pat pradžių, tai yra, ji kyla iš paties mūsų Viešpaties. Ji neišdygo staiga, praėjus penkiems, dešimčiai ar penkiolikai amžių po Viešpaties gimimo, kaip įvyko, pavyzdžiui, atsirandant protestantiz- mui. Jeigu ji būtų taip pavėluotai atsiradusi, ji negalėtų būti kilusi iš mūsų Viešpaties. Kad būtų tikra Bažnyčia, ji turi būti apaštališka, tai yra ji turi turėti hierarchiją, kurią paskyrė apaštalai, o per juos – pats mūsų Viešpats.

Taigi mes tikime Bažnyčią, ir mūsų Viešpats nori, kad mes tikėtume, jog ji yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – Et unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam. Mes tikime ją, kadangi ji turi šias keturias esmines žymes, dėl kurių ji visiškai teisėtai vadinama Dievo įsteigta Bažnyčia. Kad ji tokia yra, įrodo jau vien tai, kad ji turi visus šiuos keturis požymius.

Confiteor unum baptisma in remissionem peccatorum – „Pripažįstu vieną krikštą nuodėmėms atleisti“. Žodis confiteor šioje frazėje reiškia „pripažįstu“ [arba „išpažįstu“]. Bet kodėl šventoji Bažnyčia įpareigoja mus taip aiškiai išpažinti vieną krikštą: Confiteor unum baptisma? Nes ji nusistačiusi skelbti, jog tėra tik vienas dvasinio gimimo būdas, kad, anot apaštalo žodžių efeziečiams, tėra tik vienas krikštas, taip kaip tėra tik vienas Dievas ir vienas vienintelis Tikėjimas: Unus Dominus, una fides, unum baptisma (Ef 4, 5).

Krikštas padaro mus Dievo vaikais, kartu duodamas mums pašvenčiamąją malonę, kuria Šventoji Dvasia ateina, kad gyventų mumyse. O jei per mirtiną nuodėmę žmogus turėjo nelaimę prarasti šią malonę, tada nuodėmių atleidimas per išpažintį, sutaikydamas jį su Dievu, grąžina jam krikšto malonę, šį pirmapradį pašventinimą, o ne kokį nors kitą – tokia stipri yra ši pirmoji malonė! Visą savo jėgą Krikštas gauna iš vandens, kuris tekėjo iš mūsų Viešpaties šono ir kuris nuo tada tapo mums pačiu gyvenimo pagrindu. Todėl mūsų Viešpats tikrai mus pagimdė, todėl tėra vienas vienintelis krikštas, kurį turime išpažinti ir pripažinti.

Et exspecto resurrectionem mortuorum – „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo“. Bažnyčia liepia mums sakyti ne vien „tikiu mirusiųjų prisikėlimą“, bet „laukiu“. Iš tiesų turime nekantriai laukti, kad pamatytume tą prisikėlimo akimirką, nes kūno vienybė su siela yra būtina tam, kad palaima būtų tobula. Pagonims kildavo didelių sunkumų dėl šios dogmos priėmimo, nes mirtis atrodė esanti tikra mūsų prigimties sąlyga. Juk iš tiesų, matome, kad mūsų prigimtis susideda iš kūno bei sielos ir kad šie elementai gali būti atskirti – taigi atrodo, jog mirties karalystė galingesnė už mus. Bet mums, krikščionims, mirusiųjų prisikėlimas yra fundamentali dogma. Mūsų Viešpats, prisikeldamas trečiąją dieną po savo mirties, patvirtina šią dogmą labiausiai sukrečiančiu būdu, nes, kaip sako šv. Paulius, jis pirmasis iš mirusiųjų gimė (yra mirusiųjų pirmgimis): primogenitus ex mortuis; nes mes visi turime juo sekti, mes taip pat turime visi prisikelti.

Et vitam venturi saeculi – „ir būsimojo amžiaus [arba kita lot. žo- džio saeculum reikšmė „pasaulio“] gyvenimo“, pasaulio, kuris nežino mirties. Žemėje mes gyvename malonės gyvenimą, mes esame remiami tikėjimo, vilties ir meilės, bet mes nematome Dievo. Dangaus garbėje – priešingai – mes džiaugsimės Jo regėjimu, mes matysime Jį veidas į veidą, kaip mums sako šventasis Paulius: videmus nunc per speculum in enigmate, tunc autem facie ad faciem (1 Kor 12, 12). Be to, mūsų žemiškosios kelionės metu mes esame nuolatiniame pavojuje prarasti malonę, o danguje nebegali egzistuoti nieko panašaus į šią baimę. Ten mes gausime kaip nuosavybę tai, kas vienintelis ga- li pasotinti begalinius žmogaus širdies troškimus, mes gausime kaip nuosavybę patį Dievą, kuris vienintelis yra žmogaus Tikslas. Todėl šventoji Bažnyčia tikrai ne be reikalo ragina mus kalbėti: Et exspecto vitam venturi saeculi.

Toks yra tas nuostabusis tikėjimo išpažinimas, kurį šventoji Bažnyčia įdėjo į savo vaikų lūpas. Tiesa, yra dar viena mūsų tikėjimo išpažinimo formulė, sudaryta Pijaus IV po Tridento susirinkimo. Į jį yra įtraukta ir tai, ką mes ką tik išaiškinome, tačiau buvo pridėti dar keli punktai, nukreipti prieš protestantizmą, kurio išpažinėjai, norėdami išsižadėti jo skelbiamų klaidų, privalo skaityti šį tikėjimo išpažinimą garsiai. Neišpildę šios sąlygos, jie negali gauti nuodėmių atleidimo. Panašiai visi beneficijų [bažnytinių valdų, aukštų pareigybių] turėtojai, prieš gaudami jas, kad galėtų jomis naudotis, turi sukalbėti šią tikėjimo formulę. Dėl to tai daro ir vyskupas, atvykdamas į savo dieceziją.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.