Salomėja Jastrumskytė. Fausto gundymas













Klausi, 
Lyg būtum siela. 

Aš padarysiu tave 
Nuogybės meistru: 
Palei tavo blizgesį 
Kūnai ištesės 
Gūnias, 
Šaknis 
Ir įstatymus. 

Panieka iškalta, 
Kreive siaučianti. 

Liežuviu valdai vandenis, 
Liežuviu belsi ir pradėsi. 
Nes gyvsidabris dabar narsus 
Akimirksnio šienui sulyti. 

Granules prisimeta augalais 
Kulnimis savo žvyrą 
Atmeta 
Užleistos įkalnės - 

Kaip išdrįsai kopti be sielos? 

Tyrėti ir klausti 
Rangytis per pamatus 
Tūnoti, įgyti: 
“Aš galiu būti nuneštas”. 

Lėtai tavęs klausiu, 
Klausiu lyg per odą 
Atsimenu daug išdovanotų priešų: 

Nuolankumas iki klystkelio - 
Tai čia yra tiesa: 

Stalagmitai 
Riša žaizdą su medvilne, 
Su vilna - 
Jų akmuo yra avinėlis 

Klausi, tartum pro plaukus  

Kai būdavai atitrauktas nuo ugnies 
Ir nuo maudynių, 

Nebeskirdamas randų nuo dygsnių: 
Atpažintas nuogumas 
Nebenusivelkamas, 
Prisegtas 
Dūriais skolon už dieną. 

Kaip išdrįsai 
Mylėti be sielos? 
Tavo auka be kraujo, 
Mano – be vandens. 

Kur gi tu būsi 
Kai druska atsisės? 



Kategorijos:

1 komentarai