Mykolas Krupavičius. Kas yra krikščioniškoji demokratybė? (II)

Visuomeninės esminiai demokratinės santvarkos senovės stabmeldžių pasaulis nežinojo. Ji gimsta, vystosi ir pražysta visoj savo galioj ir spindinčioj šviesoj tik krikščionybei atsiradus, jai palaikant, jos įtakoj ir prieglobsty. Šventasai Raštas pirmutinis turi jau visus argumentus, kurie parengė tą de-mokratybės supratimą ir iškilmingai jį sankcionavo. Teisingumas, kuris yra visokių visuomeninių agregacijų pamatu ir junginiu, yra labai griežtai jame visiems įpareigotas vargingųjų atžvilgiu, ir už jo nesilaikymą grąsinama sunkiausiomis baudomis. Neduoti ar tik sulaikyti darbininkui priklausomą jam atlyginimą – yra nuodėmė, šaukianti dangaus keršto. O su teokratine tos senos sistemos įstatimdavyste jungiasi visa ekonominė sistema, einanti prie turtuolių ir savininkų teisių apribojimo ir užtikrinimo tinkamo gerbūvio darbininkams ir pavargėliams. Vaisiai, kurie nukrito nuo medžių rinkimo metu, varpos ir pėdų likučiai, kurie laukuose liko, pamirštų vinuogių kekės – teisėtai vargšams priklauso; bet svarbiausia tai, kad taip vadinamos Biblijos ekonominės trilogijos – Šabaso, septennalo ir jubilejaus – buvo garantuota darbininkams ir pavargėliams poilsis, laisvė ir nepriklausomybė.

Tokiose sąlygose išnaudojimas ar vergiška priklausomybė pavargėlių nuo turtuolių buvo veik neįmanoma, nes asmenys ir jų turtas buvo apsaugoti įstatymo nuo stipresniųjų egojizmo ir gobšumo.

Bet Senasai Įstatymas dar nežinojo visuomeninės pareigos – teikti pavargėlių sluoksniui etiniai – juridinės globos. Tik Naujasis Meilės Įstatymas tą globą patobulino, papildė ir iškėlė į aukščiausią ir kilniausią vietą, skelbdamas pareigą rūpintis ir gerinti moralinę ir medžiaginę pavargėlių būklę. Pagalba pavargėliams, nuskriaustiems ir apsunkintiems tampa Išganytojui ne tik nuolatiniu rupesniu, bet taip pat įsakymų, priminimų ir patarimų objektu. Jis noriausia bendrauja su mažyčiais ir jiems pirmoj eilėj Dangaus Karalystę žada. Artojas, pjovėjas, darbininkas, laukiąs darbo viešojoj aikštėj, elgeta prie turtuolio durų – teikia Kristui medžiagos iškalbingiausiems Jo palyginimams. Verkiančiai moteriškei, visuomenės atstumtam raupliui – Jis skiria savo garsiausius stebūklus: miniai, trokštančiai Jo žodžio, – Jis skelbia savo jautriausius ir ilgiausius pamokslus, apreikšdamas romiems išminties paslaptis, ko neturėjo laimės girdėti išpuikos ir turčiai. „Jei nebusite kaip šie mažyčiai” – kalba Jis – neįeisite į Dangaus Karalystę. Bet ką padarysite vienam jųjų – man padarysite. Eikite prie manęs visi, kurie apsunkinti esate, o aš jums palengvinsiu. Palaiminti pavargėliai; palaiminti, kurie verkia, kenčia, yra persekiojami, nes jie bus suraminti. Didis bus jiems atlyginimas suteiktas, nes jiems skiriamas amžinas džiaugsmas rojuj; kas yra paskutinieji bus pirmaisiais”.

Ar Kristaus pažadėtos gerovės galima bus pasiekti tik būsimajam gyvenime, Danguje? Ar nėra galimybės pagerinti vargšo būklės šiame gyvenime? Tas, kuris atėjo pasaulin visa atnaujinti, norėjo, kad jo atnaujinimo darbas prasidėtų nuo šio pasaulio. Tą atnaujinimą pradeda Jis pats, reikalaudamas pripažinti ir pagerbti žmogaus vertybę tuose, kurie yra Jo broliai, Viešpaties Dievo vaikai, pašaukti į Tėvo karalystę. Tą įsakymą duoda Jis ir aukštiesiems sluoksniams: valdantiems, galingiems, turtingiems, mokytiems įpareigodamas juos teisingumo ir gailestingumo darbą dirbti, – pasiuntinybę kilnią, bet kartu ir labai atsakomingą. Lai mokytas – skamba Dievo įsakymas – netyli; galingas – savo rankos neatitraukia; turčius – savo turto nesigaili. Turčiui egojistui – pragaras; pavargėliui Lozoriui – Abraomo prieglobstis. Ir tuo tarpu kai varguoliui iš karto atskleidžiami Dangaus vartai, turtuoliui sunkiau yra pro juos praeiti, negu kupranugariui pro adatos bulę.

Labai rimta ir sunki yra turtuolio pasiuntinybė. Jo pareiga – ne tik varguolius ginti ir remti, bet pirmų pirmiausia juos gerbti. Vargšuose jis privalo matyti vargstantį ir kenčiantį Kristų. Dėl to Paskutiniame Teisme turtuoliai aiškiai bus klausiami ar pavalgydino, pagirdė, aprengė Kristų, kai Jis alko, troško, buvo nuogas. Tuomi aiškiai turtuoliams nurodyta, kad jie pasieks Dangaus Karalystės tik pavargėlių dėka, tik dėka tos paramos, kokia jų bus teikiama vargingųjų sluoksniams.

Tad tuo metu, kai nustebusiam pasauliui šis naujas mokslas buvo paskelbtas, esminis demokratybės supratimas tapo nustatytas. Bet, kad tai dangiškajai idėjai laimėjimą užtikrinti, reikalingas buvo Dievo įsakymas ir Jo pavyzdys. Ir Jis iš Savo begalinio majestoto nužengė į žmoniją, kad ją pakelti lig Savęs, ir Savo krauju užantspaudavo.

III.

Kristaus paskelbtoji visuomeninė programa nepasiliko tuščia abstrakcija. Ją įgyvendinti pasiėmė Bažnyčia. Ji nuo pirmųjų savo esimo dienų pradėjo nenuilstamą tos kilnios idėjos įgyvendinimo darbą. Sekdama savo Dieviškojo įkūrėjo pavyzdžiu savo mokslu, darbais, įtaka į visuomenę Bažnyčia siekė ir tebesiekia visuomeninės gerovės, pirmoj gi eilėj – moralinės ir medžiaginės vargingųjų sluoksnių gerovės. Stabdyti galinguosius, remti silpnuosius – šitai formula, kuri apima visą Bažnyčios visuomeninės akcijos turinį ir prasmę. Ir tą skelbiamąją savo taip vaisingą akciją pradeda pati Bažnyčia pirmiausia naikindama vergiją, neatsižvelgdama stipraus turtuolių pasipriešinimo. Paskui vėl ir visuomet ji pirmoji švelnina ir keičia pavaldinybę, imasi našlių ir našlaičių gynimą; per vyskupų tribunolą daboja teisingumą, kurio silpnieji neįstengia patys pasiekti; pasmerkia ir uždraudžia lupikavimą, praveda nuosavybės teisės reformą, kuri nuo to momento ne tik teisių teikia savininkui, bet ir pareigų uždeda. Pagaliau visa eile įvairių fundacijų ir įstaigų Bažnyčia skleidžia savo išganingą įtaką į plačios žmonijos mases: jas šviečia, kelia, taurina, palaiko; bet kaipo gera motina pirmoj eilėj ir daugiausia meilės rodo savo mažyčiams – liaudžiai, kuri yra jos ypatingu globos ir meilės objektu.

Bažnyčia nesitenkindama tuomi, nepailstamai skiepija savo visuomenines doktrinas visiems luomams, visoms civilinėms ir juridinėms įstaigoms. Vainikuodama karalius Kristaus vardu Ji primena, kad jie nėra paliuosuojami nuo pareigų, kad privalo kraštą valdyti visuomenės gerovei ir reikalauja iš jų atskiros šventąja Evangelija priesaikos, kad tiksliai atsidėję seikės teisingumą našlėms, našlaičiams ir visiems silpniesiems. Iš bajorijos, kurios rankose buvo karinė ir politinė pajėga, Bažnyčia reikalaudavo, kad ji eidama savo pareigas nepamirštų liaudies, kuri dažnai negali pakelti sunkios pavaldinybės naštos, ir kad gintų visus skriaudžiamuosius. Miestelėnams, kurie nuolatos nenustoja trokšti turtu, Bažnyčia įsako ne tik gerbti miestų ir kaimų prastuomenę, kuri dažnai įkliūva į skolintųjų nelaisvę, bet paveda jiems ją šviesti ir kelti ligi tokio išsivystymo laipsnio, kad galėtų aktingai su jais bendradarbiauti.

Vadinasi, tą dieną, kada Kristus ant kelių prieš dvylika žvejų mazgojo jiems kojas ir įsakė jiems tai pat daryti, tapo įsteigta demokratybė; o pasaulis nuo šios dienos regi lig šiol nematytą ir taip jaudinantį vaizdą – visa visuomeninė jerarchija, nepaisant didžiūnų puikybės ir pasipriešinimo, kas kart vis glaudesnėmis eilėmis eina vargstančių minioms tarnauti. Ir toms minioms, tai plebs christiana, krikščioniškojoj santvarkoj tarnauja: karaliai ir prezidentai – savo globa ir valdžia, turtuoliai savo turtais, mokslininkai – tiesos ieškojimu; mergelė – ligoninėse ir prieglaudose, misionoriai – žodžiu ir krauju, kunigai – apaštalavimu. O kad nekiltų mažiausio abejojimo, kad liaudžiai tarnavimo pareiga nepakęs jokių išimčių, pats popiežius prisiima titulą Servus Servorum Dei. – Dievo Tarnų Tarnas.

Taip supranta Bažnyčia demokratybę, ir taip viduramžiuose ji gyvendino jos programą, kuri pilniausia atitiko visuomeninei krikščionybės pašvęstai santvarkai.

IV.

Nuo to laiko, kada esminis demokratybės supratimas įsišaknijo žmonių protuose; kada suspindėjo pasauly mintis išrikiuoti ir panaudoti visas visuomenines pajėgas liaudies gerovei ugdyti ir didinti, ta mintis, kuri tapo paremta ir pagrįsta proto argumentais, aukščiausiu religijos orumu (autoritetu) ir istoriniais patyrimais; kada įrodyta liaudies vertybė ir reikšmė bei pareigos jos atžvilgiu, šalia esminės arba virtualinės demokratybės, turinčios išimtinai galutinąjį tikslą prieš akis, užėmė vietą ir pradėjo vystytis pripuolamoji arba konkretinė demokratybė, kuri ieško reikalingų priemonių, suorganizuoti visas politines ir visuomenines pajėgas ir įstatyti jas organizuotai į darbą, tiksliausia ir pilniausia įgyvendinti tą gražų ir kilnų demokratybės idealą.

Konkretinė demokratybė daugeliui atrodo esant demokratybės esmė, jos nustatyta visuomeninė organizacija – demokratybei – conditio sine qua non, bet imant klausimą iš esmės ne taip yra. Konkretinė demokratybė yra tik virtualinės demokratybės dalis. Ji neliečia demokratinių visuomeninių rūmų nei pamatų, nei viršūnių, bet priklauso išimtinai prie akcesorijų, prie atmainų. Jos uždavinys – palengvinti pareigų, išeinančių iš esminio demokratybės supratimo, išpildymą.

Ir dėl to visos demokratinės institucijos, net kada jos yra visiškai teisėtos ir sėkmingai užmezga tikrą civilizacijos pažangą, turi tik reliatyvinę palyginamą reikšmę ir vertybę. Jų neturėjimas tuose atsitikimuose yra klaida ar netobulumas. Bet neturėjimas esencionalinės arba virtualinės demokratybės visuomet gimdo netvarką. Kadangi tas neturėjimas yra pačios krikščioniškos visuomeninės santvarkos paneigimu.

Išsiaiškinę santykį tarp virtualinės ir konkretinės demokratybės ir tuomi išsklaidė visus galimus iš to kilti nesusipratimus, eisime prie išsiaiškinimo krikščioniškosios demokratybės esencionalinių pažymių.

Skelbiama iš Krikščionis demokratas Nr. 3-5; 1927, 4-16. (12 p.). Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.