RSS
Facebook
Vienas Dievas Švenčiausioji Trejybė
Tėvas ir Sūnus
Kadangi dieviškoji prigimtis yra amžinasis Atsidavimas, t.y. Meilė, o Sūnus - Tėvo viengimis, tai Dievas yra Tėvas, arba Amžinai Gimdantysis Sūnų Atsidavimu. Bet kaip šis Dievo prigimties vienis, sąlyginai sakytume, - tobulas atsidavimo veiksmas - tampa trejybe? Pagal žmonių supratimą, aišku, jog mylinčiojo atsidavimas reikalauja kito asmens buvimo. Juk meilė būna kitam ir niekada tik sau. O kaip tuomet atsiduotų tobula meilė? Ką reikštų visiškas atsidavimas vienas kitam? Visiškai atiduoti save kitam reikštų nebūti savimi, bet būti kitam ir kitame, vadinasi, atrasti save kaip tobulai mylintį KITĄ. Tačiau kam atsiduoda vienas Dievas, jei jis yra vienas? Iš tiesų, Dievo VIENIS ir yra vienas amžinas atsidavimas. Nederėtų manyti žmogiškai laikiškai: lyg Dievas pradžioje būtų ‘kažkoks’ statiškas būvis, po to - veiksmas. Ne, Jis tiesiog YRA amžinasis Atsidavimas - amžinasis SAVĘS dovanojimas. Dievo SAVASTIS – tai dovanojimo aktas. Dievo SAVASTIS nemąstoma kaip ribotas aš. Atsiduodantis AŠ atrandamas kaip atsidavęs KITAS. Todėl Dievo savastis, arba dieviška prigimtis, yra mąstoma kaip dvejybė: “Jis - Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Hebr 1,3). Savęs atidavimas gimdo tobulą savosios esybės paveikslą, tobulą kitą AŠ, viskuo lygų atsidavimo šaltiniui. Apreiškimas, parodydamas dvejybės vienovę, pačią dvejybę pristato kaip Sūnų gimdantį Tėvą,. ‘Gimties’ sąvoka tiesiog labiausiai mums padeda suprasti dieviškos prigimties vienovę: Tėvas ir Sūnus – tai ne du dievai, bet vienas Dievas, dvejybe esantis vienas atsidavimas, t. y. santykiu esantys du asmenys. Sūnus pabrėžia vienybės su Tėvu būvį:“ aš esu Tėve, ir Tėvas manyje” (Jn 14,11).
Bet kokiu būdu lygiavertės vienoje prigimtyje išsiskleidusios savastys buvoja kitoniškai? Tai yra, kuo Sūnus yra ‘kitoks’ nei Tėvas? Šitai mums padeda suprasti tėvo žvilgsnis į naujagimį. Kaip tėvas, priglaudęs prie krūtinės kūdikį, su nuostaba žvelgia į savo kitą “aš”, taip ir amžinai atsiduodantis ir gimdantis Tėvas su begaline nuostaba žvelgia į Sūnų – tobulą savo esybės paveikslą. Jų kitoniškumas slypi santykio abipusiškume.
Tuo tarpu Sūnus, tobulas Tėvo esybės paveikslas, atsiduos Tėvui taip, kaip šis jam. Tokia yra Tėvo SAVASTIS – būti KITAM, būti duotimi. Vadinasi, tobulas Tėvo KITAS yra lygiai tokia pati tobula duotis, kurios esmė - atsiduoti Tėvui. Sūnus negimdo Tėvo, tačiau sąlygoja Tėvo KITĄ, nes ne tik nėra sūnaus be tėvo, bet ir tėvo be sūnaus. Tėvas, išvydęs dėkingą sūnaus žvilgsnį, džiaugiasi tėvyste. Taigi abu asmenys lygiai intensyviai, tačiau savaip atsiduoda vienas kitam. Tad abudu suvoktini kaip vienas kitam atsiduodantys ir nuolat išliekantys santykiai, kurie Bažnyčios Tradicijos vadinami asmenimis. Atsidavimo santykis būtinai sąlygoja KITO tapsmą ir įpareigoja absoliučią pagarbą KITO esybei.
Dvasia
Matome, jog Dievas yra amžinas abipusis dviejų Asmenų atsidavimas. Tai du dieviški asmenys, įsibūnantys ir esantys vienas kitu abibusiu tobulu atsidavimu. Vienis tarpsta kaip dvejybė, ir dvejybė - kaip vienis. Taigi į Dievo vienį žvelgiame kaip į dviejų atsiduodančių asmenų abipusio santykio bendrumą. Tai - du dieviški vienos SAVASTIES žvilgsniai. Ar ši bendrystė - dviejų atsiduodančių bendras buvimas, dviejų meilės ryšio ir sambūvio vaisius neurėtų būti esybiška?! Abipusis dviejų asmenų Atsidavimas yra pats Meilės, taigi, Dievo, kuris yra Meilė, prigimties įvykis. Tėvo ir Sūnaus kaip esybiškai atsiduodančių santykių, arba, meilės ryšio (vinculum amoris) , pilnatvė išreiškia Dievo Vienio esybiškumo, taigi, kaip, savo ruožtu, atsiduodančio santykio pilnatvę. Apreiškimas vadina šią esybę ir atsiduodantį santykį (asmenį) Šventąja Dvasia. Šio trečiojo Švč. Trejybės asmens ‘kitoniškumas’ yra kitų dviejų asmenų dieviškos savasties - Atsidavimo - įasmeninimas.
Žinome, jog atsiuntus Dvasią (Jn 16,1) mumyse apsigyvena kartu ir Tėvas, ir Sūnus: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes ateisime pas jį ir apsigyvensime” (Jn 14,23). Kai tik žemėje įsikūnijusiam Dievo Sūnui pasirodydavo Dvasia balandžio (plg. Mt 3,16) ar debesies pavidalu (plg. Mt 17,5), pasigirsdavo ir Tėvo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi” (Mt 3,17; Mt 17,5).
Dvasia negimsta nei iš Sūnaus, nei iš Tėvo. Ji, kaip liudija Tikėjimo išpažinimas, kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Tad Dvasia yra iš Tėvo kylančios Gimties (Sūnaus) ir jos atsako Tėvui įasmeninimas, arba, abipusio Atsidavimo - Dievo prigimties vienio įasmeninimas. Vaizdžiai tariant, Dvasia yra atsiduodantčios Meilės pilnatvės Dvelksmas. Kaip jau išsiaiškinome, dieviška prigimtis, kurios esmė - „būti atsidavimu”, būtinai gimdo tobulą savo atvaizdą, t. y. sau lygų ir savastingą KITĄ. Tuo tarpu atvaizdas negimdo savo kilmės šaltinio. Tačiau jis, viskuo lygus ir savastingas pačiam šaltiniui (juk yra “tikras Dievas iš tikro Dievo; gimęs, bet nesukurtas; esantis vienos prigimties su Tėvu” ), savastingai gręžiasi į kilmės ir Atsidavimo šaltinį ir pats tampa atsidavimo šaltiniu kaip ir kilmės Šaltinis. Kitaip tariant, tikra meilė ne tik myli dovanodama, bet ir sutinka būti mylima, priimdama meilę. Mylintis trokšta būti mylimas ir kito asmens apsprendžiamas. Vadinasi Dievo prigimties vienis buvoja kaip meilės šaltinių dvejybė, nuolat susibūnančių ir kildinančių jiems tapatų vienį. Ši atsiduodančių santykių bendrumas ir yra Dvasia - dviejų meilės santykių pilnatvė ir būvis VIENIU (plg. Jn 17,). “Dievas yra Dvasia” (Jn 4,24). Švenotji Dvasia ne tik įasmenina Tėvo ir Sūnaus bendrumą, bet ir išreiškia vienos prigimties atsidavimo esminį (prigimtinį) tapatumą. Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus atsidavimo dvelksmas (plg. KBK § 691), perteklinga ir šaltiniams savastinga meilės upė: “Siųsdamas savo Sūnų, Tėvas visada siunčia ir savo Kvėpavimą: tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami” (KBK, § 689). Todėl “Gyvasis vanduo, ištryškęs iš Nukryžiuotojo Jėzaus šono, kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą” (KBK § 694).
Vienas Meilės atsidavimas - toks yra vienas Dievas – trys Asmenys, trys visiško atsidavimo aktai. Tad šiuos Asmenis vadiname švenčiausiais, nes jie yra nuolat atsiduodantys santykiai. Tėvas, Sūnus, Dvasia - atsiduodančių santykių pavadinimai, kurie vienas be kito neįmanomi. Vienas Meilės atsidavimas – Trys atsiduodantys santykiai – Trys asmenys.
0 komentarai