Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys (III)

Vienas Dievas Švenčiausioji Trejybė

Ar galime kalbėti apie Švenčiausios Trejybę?

Nedrįskime būti tokie drąsūs, manydami, jog imsimės ir tuoj įminsime Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Tačiau, pasirėmę Bažnyčios Tradicija, ne tik galime, bet ir privalome tikėjimo, vilties ir ypač meilės dorybių nuskraidintomis proto akimis[1] tyrinėti aukščiausias vieno Dievo Trijuose asmenyse tiesas. Vos pasiryžę suglumstame: kaip vienis yra trejybė? Jei mąstome tik kaip žemiški žmonės, atskirybėmis, vargu ar tai išspręsime. Imkimės šių aukštumų krikščioniškai: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2,20). Čia iškyla pasaulietiškos ir krikščioniškos gyvensenos bei mąstysenos nesutaikoma takoskyra. Įsisąmoninę šią takoskyrą, pradėkime tyrinėti Švenčiausios Trejybės paslaptį. Mąstydami atskirybėmis, sakytumėme: „Arba aš gyvenu, arba Kristus gyvena manyje, bet vis dėlto AŠ. Tad nesuprantama: kaip tai nebe aš?!”. Tačiau, būdami krikščionys, įžvelgiame išgyveną šią, atrodo, prieštaringą tiesą, pagrindžiančią mūsų krikščionišką gyvenimą: “Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu ir meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose” (Ef 4,1-6). Štai vienybės ryšys; štai kuo gyvename, ką patiriame ir kas keičia mūsų mąstymą. Tai - Dievo Dvasia, kuri mus, pakrikštytus Sūnuje, mylinčia galia įveda į Tėvo Meilę. Tai yra mūsų dieviškas gyvenimas vienybėje su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia (plg. 1 Jn 1,4). Mylėdami Kristų Jo Dvasios esame įvedami į Tėvo ir Sūnaus vienybę. “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip kaip mane mylėjai” (Jn 17,21-23). Todėl, kaip Sūnus yra viena su Tėvu, suprasime tik tuomet, kai suvoksime, kaip MES esame viena su Sūnumi. Tai įvyks, kai būsime Krikštu vienos Dvasios įgalinti “atsižadėti ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievo teisumą ir šventumą” (Ef 4,22-24) ir tapti VIENA mistiniame Kristaus kūne. Vadinasi, nors žmogiškai mąstant, MES esame daugis, dieviškai – jau VIENIS, ir, Dvasioje mylėdami Dievą ir artimą, per Sūnų vis labiau tampame Meilės vieniu: “per Jį, su Juo ir Jame” (Eucharistijos malda). Taip mylėdami, esame atnaujinami proto dar neatrastoje gelmėje (plg. Ef 4,23), ir esame įgalinami suprasti iš vieno Prado kylančios Trejybės vienumą.

Bet kaip įvyksta mūsų proto ir iš jo kylančio mąstymo perkeitimas? Kaip nuo žmiškai mintijamų atskirybių per Trejybės Meilės dovaną pakylama link Dievo, kuris yra Dvasia (Jn 4,24), vienio? Jei puodas turėtų protą, ar jis galėtų įžengti į Puodžiaus dvasines gelmes? Iš tiesų, skirtis tarp nesukurtos ir sukurtos ir dargi sužalotos prigimties yra begalinė. Tad kokį į santykį su Savimi Kūrėjas pakvietė žmogų, kad šis taptų su Juo viena (plg. Jn 17,21)?

Būdami atskirtyje nuo Kūrėjo, mes negalėjome įsibūti į santykį su Kūrėju, į santykį, kuris būtų vertas sanbūvio su Jo prigimtimi. Tačiau Dievas santykį su žmogumi tiesia savu būdu: “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų” (Hebr 1,1-2). Praeityje Jo Žodis reiškėsi per pranašus. Laikų pabaigoje Jis, priėmęs žmogaus prigimtį ir neprarasdamas savosios, prabilo mums, tapdamas vienu iš mūsų.[2] Per sukurtą žmogiškumą MUMS kalba nesukurtas dieviškumas. Jei pirmiau Žodis bylojo tik pranašišku žodžiu, tai dabar, prisiėmęs žmogiškumą, Dievas tapo žmogui kūniškai sava ir ameniškai bylojančia tikrove: “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus” (Jn 1,14).

Kūrėjas, atsiskleisdamas kūriniui kūrinio prigimtimi, kartu atskleidžia ir pastarojo prigimtį. Kūrėjo kalba, atitinkanti kūrinio prigimtį, leidžia kūriniui pažinti savo kilmę, pradmenis, prasmę ir tikslingumą. “Padarykime žmogų pagal mūsų [pabraukta Aut.] paveikslą ir panašumą” (Pr 1,26). “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos” (Pr 1,27). Dėl šio prigimtinio panašumo ir Kristaus slėpinio Apreiškimo apaštalas Paulius moko: “Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (...). Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu [Pr 2,24]. Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią”. (Ef 5, 25.31.32)  

Įsikūnijęs Dievo Žodis atskleidė ir žmogaus prigimties paslaptį. Žmogaus prigimtyje įspaustas Kūrėjo paveikslas ir panašumas dar ryškiau suspindo galutiniame Kūrėjo kaip Švenčiausiosios Trejybės slėpinio Apreiškime. Taigi, atsiduodamas žmonijai, Kūrėjas ne tik parodė, ką reiškia žmogus – du, tampantys vienu, bet atskleidė ir tai, kas yra ir kokiu būdu būna tie žmogų „darantys” mes.

Dėl prigimtinio panašumo Viešpats apie savo MES prakalbo kūrinio - moters ir vyro - meilės kalba: “Tepabučiuoja jis mane savo lūpomis! Juk tavo meilė malonesnė, negu vynas, negu tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai, užtat mergaitės tave myli. Pasiimk mane! Skubėkime! Vesk mane, karaliau, į savo kambarius” (Gg 1,2-4).

Šioje meilės kalboje ypač savai skleidžiasi tai, ką vadiname Dievu, kuris “yra meilė” (1 Jn 4,16). Atsispirdami į prigimties savumą Apreiškimo, būtent, Dievo Sūnaus įsikūniijmo nuopelno galia, žengiame į Trejybės mylinčios prigimties vidujybę.

Tad ir atsiremkime į savos prigimties akivaizdybę - vyro meilę moteriai ir moters meilę vyrui? Apie tai daugelis kažką lyg nutuokiam: „Meilė yra, kai du trokšta būti viena, nes jiems gera būti kartu. Be to, labai norėtųsi, kad tai tęstųsi amžinai, bet dažnai taip neatsitinka”. Toliau įsileisti į žmogiškos meilės klampynes būtų neprotinga. Mat žmonių meilė nėra itin tvari ir nėra aiškiai suprantama. Tačiau ji tikrai tokia nebuvo Dievo sumanyta pradžioje. Juk ilgimės pastovios ir amžinai išliekančios meilės. Deja, dažnai meile vadiname tik mūsų savanaudišką troškimą pasitenkinti. Dažnai kitas asmuo reikalingas, kad gera būtų tik man. Malonumo ieškantis žmogus nesiryžta susisaisyti atsakomybe už kitą. Tačiau tik atsakomybe ir atsidavimu kitam grindžiamas saitas yra pirminė ir tikroji žodžio „meilė” prasmė. Kita prasme „meilė” yra iškrypimas, malonumo šydu pridengtas kartėlis, melas, atitolimo nuo Dievo ir savęs pasekmė. Taigi neapsigaukime: tik ištikimybe kitam asmeniui iki mirties tegalėsime surasti Viešpaties MES mumyse atspindį.

Viešpats mums atskleidžia ištikimybės slėpinį: “Nėra didesnės meilės, nei gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Bet pala! Apie kokius „draugus” Jis čia kalba?! Kam ir kaip jis atiduoda gyvybę? Žinome, kad Dievas yra vienas ir sau lygių amžinybėje tikrai neturi. Kas tuomet yra Jo draugai? “Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1,4). Ar tai reiškia, kad Jis atiduoda mums gyvybę ir mus vadina savo draugais? “Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį” (1 Jn 4,9). Iš tiesų, pažinome, jog “Dievas yra meilė” (1 Jn 4,9.16) tik tuomet, kai Jis per savo Sūnų dovanojo mums gyvybę. Kaip atsiduodantį MES Jį pažinome, kitokio Apreiškimu Jo nepažinome. O gal Dievas yra vienoks mums, tačiau kitoks sau, ir mes pažįstame tik Dievo kaukę?

Kokie nepatiklūs siaurapročiai galime būti! Ar Jo gyvybė nealsuoja mumyse, ar aklieji ir raišieji nevaikšto šviesoje - ar galime abejoti atsiduodančiojo mums nuoširdumu! Ir tai, kad „Dievo meilė pasireiškė mums“, atsiskleidė mums, yra sąlygota Jo prigimties, kuri „pasireiškė mums tuo, jog atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“. Juk “Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa”, kad mes gyventume per Jį, su Juo ir Jame, ir Jis mumyse. “Mes esame pažinę ir įtikėję meile, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka Jame” (1 Jn 41,6). Negalime abejoti, kad toks ir yra mums atsiskleidęs Dievas. Pagaliau Jį pažįstame tik būdami Jame, sutapdami su Juo ir Jį patirdami: “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas, mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažino mūsų, nes ir Jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3,1-3).

Taigi, jei „Dievo meilė pasireiškė mums tuo“, kad Jis atsiuntė viengimį Sūnų ir dovanojo tai, kas YRA Jis pats, tai toks Apsireiškimas atskleidžia mums Tėvo ir Sūnaus meilės santykį, į kurį per Sūnų, su Sūnumi ir Sūnuje esame įvesdinami. Šis santykis yra būdas, kaip Dievas yra vienas - viena ir nedaloma dieviška prigimtis, kurią Jis vadina Meile. Sūnus kviečia mus į Savo ir Tėvo dievišką vienybę: “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip kaip mane mylėjai” (Jn 17,21-23).

Iš to, kaip Dievas atsidavė, pažinome, kad jis yra Meilė ne tik mums, bet ir savo Amžinoje savastyje, taigi, nepriklausomai nuo Jo santykio su kūrinija. Vadinasi, Dievas yra atsiduodantis ne tik MUMS, bet ir savojoje Amžinastyje. Todėl Tėvo ir Sūnaus santykis, nedalomos dieviškos prigimties vienalytiškumo esmė, apibūdinamas kaip Atsidavimas.

Šios esė pradžioje iškėlėme klausimą, ar iš viso galime pažinti Švenčiausiąją Trejybę. Turime pastebėti, kad prasmingą klausimą apie Švenčiausiąją Trejybę užduodame tik tuomet, kai per Sūnų, su Sūnumi ir Sūnuje, t. y. per Bažnyčios teikiamus sakramentus, esame įvesdinti į vidinį Dievo gyvenimą ir Sūnaus Dvasios malonės galia ištariame „Tėve mūsų” (plg. Gal 4,6). Taigi ne tik galime, bet ir esame kviečiami nuolatos įsibūti, o kartu ir susivokti įsūnystės santykyje su Tėvu. Tad ir drįskime apie Švč. Trejybę kalbėti sava, tačiau Apreiškimo dieviškai naujai įprasminta kalba.

----

[1] „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, o didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13,13). Tikėjimas, viltis ir meilė – tai trys dieviškosios dorybės, kitaip sakant, Šventosios Dvasios dovanos, įgalinančios mus dalyvauti dieviškoje prigimtyje (plg. 2 Pt 1,4) – vienybėje su Švenčiausios Trejybės asmenimis (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK), Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996, §§ 1812-1829).  

[2] “Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: “Dievas su mumis”. ” (Mt 1,23).