Partijos vardas yra paprastai praktinės propagandos ribose jos vėliava. Dėl to vardo parinkimas nėra lengvas ir tuščias dalykas. Partijos vardas privalo apimti esminius jos tikslus, principus, turi būti kaip ir jos programos sintezė. Tuo atžvilgiu krikščioniškosios demokratybės vardo jos kūrėjų ir veikėjų parinkimas, neabejojamai, yra visai vykęs ir tikslus. Bet kuris kitas vardas nebūtų galėjęs taip gražiai ir tiksliai sutraukti tos partijos programos, kurios vyriausias tikslas yra rūpintis ir globoti darbo, žmonių mases [1], krikščionybės principų vardan; nei vienas kitas vardas nebūtų įstengęs taip ryškiai pabrėžti savo griežto nusistatymo nutraukti visus santykius su persisunkusio racionalizmu liberalinio konservatizmo likučiais, kad greičiau įvesti tikrai katalikišką visuomeninę santvarką.
Iš kitos, tačiau, pusės reikalinga pažymėti, kad pats demokratybės vardas, turėjęs istorijos bėgyje tiek įvairių reikšmių ir pritaikymų, iššaukiąs prieš akis tiek žiaurių ir pasibaisėtinų kruvinųjų revoliucijų ir perversmų vaizdų, negalėjo vienodo įspūdžio daryti į visą pasaulio katalikiją. Nemaža katalikų pradžioj juo purtėsi, piktinosi, su juo kovojo – energingai ir atkakliai. Sunkiausia buvo demokratybės vardas priimti tiems katalikams, kurie iš principo buvo priešingi plačiąjai visuomeninei akcijai, kurie ieškojo krikščioniškosios demokratybės programoj tikslų, vedančių prie pilno susiliejimo katalikų su socialistais, kad vienybėje lengviau galėtų nuversti dinastijų sostus ir aukštesniuosius luomus, reikia pasakyti, jau išsigimusius ir liberalizmo doktrinų demoralizuotus.
Po ilgų ir karštų polemikų ir diskusijų pavyko, pagaliau, išsklaidyti baimę, kurią buvo įvaręs daugeliui demokratybės vardas ir pasiekti visų sutikimą bent dėl tos demokratybės dalies, kuri liečia jos pagrindinius dėsnius ir nurodo tikras katalikų šių laikų visuomenines pareigas. Ginčus nutraukė Šventojo Tėvo Leono XIII įsikišimas. Jis pirm paėmęs pats tuo klausimu žodį, žinodamas katalikų ginčus ir sukilusias aistras demokratybės prasmės klausimu, pavedė profesoriui Toniolo išaiškinti demokratybės prasmę, jos vardą supopuliarinti ir paskubinti visos katalikų visuomenės to vardo priėmimą, o tuo patim ir tos idėjos įgyvendinimą, kurią demokratybės žodis reiškia. Pasiremdami minėto garbaus profesoriaus knygomis ir straipsniais pasistengsime krikščioniškąją demokratybę aptarti, pirmiausia išaiškindami jos esminę – esencionalinę – dalį, paskiau pripuolamą arba akcidentalinę t. y. tas skirtinas formas, kurias demokratybei prijungia priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų, kad jų pagalba praktikoje greičiau įgyvendinti jos nekintančią esminę dalį.
Demokratybė savo esminiame supratime reiškia tokią civilinę santvarką, kurioje visos visuomeninės, juridinės ir ekonominės pajėgos, savo jerarchinio (= hierarchinio) išsivystymo pilnaty proporcionaliniu bendradarbiavimu siekia visuomeninės gerovės tuo būdu, kad galutiniam rezultate pakelti žemesniųjų luomų gerovę.
Tame aptarime yra aiškiai nurodytas dvejopas demokratybės tikslas. Pirmas – visuomenės gerovė. Visuomenės gerovė yra esminis uždavinys ir vienatinis žmonijos siekimas, imant domėn visuomenės sąstatą ir jos reikalus pirmų pirmiausia toji gerovė jau savo įgimtimi siekia žemesniųjų luomų. Žemesniųjų luomų gerovė sudaro antrą demokratybės tikslą. Abu šie sankcijonuoti tikslai yra visuomenės santvarkos pagrindiniai dėsniai.
Žmonijos visuomeninę santvarką yra įkūręs tarpiniai pats Dievas, kuris nuskyrė žmonijai galutiną tikslą ir nurodė priemones tam tikslui siekti. Toji santvarka pirmiausia remiasi pareigomis Dievo ir artimo atžvilgiu, o paskui tik įstatymais. Įstatymai, mat, plaukia iš pareigų ir yra jie tik tam, kad užtikrinti ar net palengvinti žmogui išpildyti savas pareigas, siekiant jo turimų tikslų: Visų visuomenės narių yra pareiga bendromis pajėgomis ir darbu įgyvendinti Dievo pianą, t. y. visuomenės gerovę tokiu būdu, kad kiekvienam žmogui būtų palengvinta įsigyti medžiaginių turtų, kurie yra priklausomi nuo dvasinių, ir pritaikinti amžinajam tikslui. Tokios santvarkos įgyvendinimo pareiga nėra vienoda visiems žmonijos nariams. Jos didumas priklauso nuo asmens turto ir gabumo. Iš antros pusės, asmens paramos ir pagalbos reikalingumo laipsnis normuoja visuomenės pareigas atskiro žmogaus atžvilgiu. Iš to seka, kad tokia visuomeninė santvarka gali praktikoje vystytis ir realizuotis tik pareigų jerarchijos keliu . Tos gi pareigos sunkiau guls ant turtingesnių luomų, o vargingesnieji luomai daugiau jomis naudosis. Apie panaikinimą ar sunaikinimą luomų tokioj santvarkoj negali būti kalbos. Visas jos turinys yra tame, kad kas daugiau gali, daugiau prival; kas gali mažiau, gauna daugiau. Tas principas yra demokratybės esmė.
Kadangi, tačiau, pareigų atlikimas reikalauja pasišventimo ir asmeninio išsižadėjimo, tad pareiga gera daryti artimui virsta tuo privalomu principu, kad visi, ypatingai aukštesnieji luomai privalo dirbti pasišvęsdami ir savęs išsižadėdami visos visuomenės naudai, pirmoj eilėj statydami skurstančiųjų sluoksnius. Visuomenė, kurioje dirbama tokiu būdu sutartinai visuomenės gerovei, ypatingai atsižvelgiant vargingesniųjų reikalų, savo lytimi yra tikrai demokratinė; o tokia visuomeninių pareigų dėsniu paremta demokratybė, gali būti atmetama ar nepripažįstama tiktai tų, kurie neturėdami meilės ir vaduodamies išimtinai nešvariu egojizmu, trokšta savo artimo asmenį, darbą ir turtą pavergti savo asmeninei šio gyvenimo laimei.
Tokis tad yra principinis demokratybės supratimas, jos esmė, jos turinys. Iš tokio demokratybės turinio bet ką išleidus, ji nustotų tikro savo charakterio. Kas gi liečia kitų atskirų visuomeninių pajėgų sukonstituavimo civilinių, politinių ir ekonominių reikalų atžvilgiu, tai reikalinga pažymėti, kad Jie nesudaro esminės demokratybės dalies, bet yra tik pripuolami jos pažymiai, kurie įvairiais būdais – priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų – gali būti logine ir istorine jos paseka. Bet kaip bebūtų, tie pažymiai, dar kartą brėžiame – nekeičia pačios demokratybės esmės. Demokratybė išvesdama savo supratimą iš savo tikslo, kurio siekia, ir dvasios, kuria yra gaivinama, iškyla virš jų, – ir jei net gali būti jų šaltiniu ir prototipu, tai su jais sumaišoma negali būti.
-----
[1] Lietuvių krikšč. demokratų partija darbo žmonėmis laiko: „ūkininkus ir darbininkus, fizinio ir proto darbo žmones“. Savo darbą pirmoj eilėj jie kreipia į tuos darbo žmonių sluoksnius, kurie daugiausia yra reikalingi pagalbos. Žiūr. mano knygelę „Mūsų keliai“ M. K.
Skelbiama iš Krikščionis demokratas Nr. 3-5; 1927, 4-16. (12 p.). Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistojeLietuvos politinės minties antologijoje.
0 komentarai