Kun. Mykolas Krupavičius. Kas yra krikščioniškoji demokratybė? (I)

Partijos vardas yra paprastai praktinės propagandos ri­bose jos vėliava. Dėl to vardo parinkimas nėra lengvas ir tuščias dalykas. Partijos vardas privalo apimti esminius jos tikslus, principus, turi būti kaip ir jos programos sintezė. Tuo atžvilgiu krikščioniškosios demokratybės vardo jos kūrėjų ir veikėjų parinkimas, neabejojamai, yra visai vykęs ir tikslus. Bet kuris kitas vardas nebūtų galėjęs taip gražiai ir tiksliai sutraukti tos partijos programos, kurios vyriausias tikslas yra rūpintis ir globoti darbo, žmonių mases [1], krikščionybės prin­cipų vardan; nei vienas kitas vardas nebūtų įstengęs taip ryš­kiai pabrėžti savo griežto nusistatymo nutraukti visus santy­kius su persisunkusio racionalizmu liberalinio konservatizmo likučiais, kad greičiau įvesti tikrai katalikišką visuomeninę santvarką.

Iš kitos, tačiau, pusės reikalinga pažymėti, kad pats demokratybės vardas, turėjęs istorijos bėgyje tiek įvairių reikšmių ir pritaikymų, iššaukiąs prieš akis tiek žiaurių ir pa­sibaisėtinų kruvinųjų revoliucijų ir perversmų vaizdų, nega­lėjo vienodo įspūdžio daryti į visą pasaulio katalikiją. Nema­ža katalikų pradžioj juo purtėsi, piktinosi, su juo kovojo – energingai ir atkakliai. Sunkiausia buvo demokratybės var­das priimti tiems katalikams, kurie iš principo buvo priešingi plačiąjai visuomeninei akcijai, kurie ieškojo krikščioniškosios demokratybės programoj tikslų, vedančių prie pilno susilieji­mo katalikų su socialistais, kad vienybėje lengviau galėtų nu­versti dinastijų sostus ir aukštesniuosius luomus, reikia pasa­kyti, jau išsigimusius ir liberalizmo doktrinų demoralizuotus.

Po ilgų ir karštų polemikų ir diskusijų pavyko, pagaliau, išsklaidyti baimę, kurią buvo įvaręs daugeliui demokratybės vardas ir pasiekti visų sutikimą bent dėl tos demokratybės da­lies, kuri liečia jos pagrindinius dėsnius ir nurodo tikras kata­likų šių laikų visuomenines pareigas. Ginčus nutraukė Šven­tojo Tėvo Leono XIII įsikišimas. Jis pirm paėmęs pats tuo klausimu žodį, žinodamas katalikų ginčus ir sukilusias aistras demokratybės prasmės klausimu, pavedė profesoriui Toniolo išaiškinti demokratybės prasmę, jos vardą supopuliarinti ir paskubinti visos katalikų visuomenės to vardo priėmimą, o tuo patim ir tos idėjos įgyvendinimą, kurią demokratybės žo­dis reiškia. Pasiremdami minėto garbaus profesoriaus kny­gomis ir straipsniais pasistengsime krikščioniškąją demokratybę aptarti, pirmiausia išaiškindami jos esminę – esencionalinę – dalį, paskiau pripuolamą arba akcidentalinę t. y. tas skirtinas formas, kurias demokratybei prijungia priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų, kad jų pagalba praktikoje greičiau įgyvendinti jos nekintančią esminę dalį.

Demokratybė savo esminiame suprati­me reiškia tokią civilinę santvarką, ku­rioje visos visuomeninės, juridinės ir ekonominės pajėgos, savo jerarchinio (= hierarchinio) išsivy­stymo pilnaty proporcionaliniu bendra­darbiavimu siekia visuomeninės gerovės tuo būdu, kad galutiniam rezultate pakel­ti žemesniųjų luomų gerovę.

Tame aptarime yra aiškiai nurodytas dvejopas demokra­tybės tikslas. Pirmas – visuomenės gerovė. Vi­suomenės gerovė yra esminis uždavinys ir vienatinis žmoni­jos siekimas, imant domėn visuomenės sąstatą ir jos reikalus pirmų pirmiausia toji gerovė jau savo įgimtimi siekia žemes­niųjų luomų. Žemesniųjų luomų gerovė sudaro antrą demokratybės tikslą. Abu šie sankcijonuoti tikslai yra visuomenės santvarkos pagrindiniai dėsniai.

Žmonijos visuomeninę santvarką yra įkūręs tarpiniai pats Dievas, kuris nuskyrė žmonijai galutiną tikslą ir nurodė priemones tam tikslui siekti. Toji santvarka pirmiausia remiasi pareigomis Dievo ir artimo atžvilgiu, o paskui tik įstatymais. Įstatymai, mat, plaukia iš pareigų ir yra jie tik tam, kad užtik­rinti ar net palengvinti žmogui išpildyti savas pareigas, sie­kiant jo turimų tikslų: Visų visuomenės narių yra pareiga bendromis pajėgomis ir darbu įgyvendinti Dievo pianą, t. y. visuomenės gerovę tokiu būdu, kad kiekvienam žmogui būtų pa­lengvinta įsigyti medžiaginių turtų, kurie yra priklausomi nuo dvasinių, ir pritaikinti amžinajam tikslui. Tokios santvarkos įgy­vendinimo pareiga nėra vienoda visiems žmonijos nariams. Jos didumas priklauso nuo asmens turto ir gabumo. Iš antros pu­sės, asmens paramos ir pagalbos reikalingumo laipsnis nor­muoja visuomenės pareigas atskiro žmogaus atžvilgiu. Iš to seka, kad tokia visuomeninė santvarka gali praktikoje vysty­tis ir realizuotis tik pareigų jerarchijos keliu . Tos gi pareigos sunkiau guls ant turtingesnių luomų, o vargingesnieji luomai daugiau jomis naudosis. Apie panaikinimą ar su­naikinimą luomų tokioj santvarkoj negali būti kalbos. Visas jos turinys yra tame, kad kas daugiau gali, dau­giau prival; kas gali mažiau, gauna dau­giau. Tas principas yra demokratybės esmė.

Kadangi, tačiau, pareigų atlikimas reikalauja pasišventi­mo ir asmeninio išsižadėjimo, tad pareiga gera daryti artimui virsta tuo privalomu principu, kad visi, ypatingai aukštesnieji luomai privalo dirbti pasišvęsdami ir savęs išsižadėdami visos visuomenės naudai, pirmoj eilėj statydami skurstančiųjų sluoksnius. Visuomenė, kurioje dirbama tokiu būdu sutartinai visuomenės gerovei, ypatingai atsižvelgiant vargingesniųjų reikalų, savo lytimi yra tikrai demokratinė; o tokia visuome­ninių pareigų dėsniu paremta demokratybė, gali būti atmetama ar nepripažįstama tiktai tų, kurie neturėdami meilės ir vaduodamies išimtinai nešvariu egojizmu, trokšta savo artimo as­menį, darbą ir turtą pavergti savo asmeninei šio gyvenimo laimei.

Tokis tad yra principinis demokratybės supratimas, jos esmė, jos turinys. Iš tokio demokratybės turinio bet ką išlei­dus, ji nustotų tikro savo charakterio. Kas gi liečia kitų at­skirų visuomeninių pajėgų sukonstituavimo civilinių, politinių ir ekonominių reikalų atžvilgiu, tai reikalinga pažymėti, kad Jie nesudaro esminės demokratybės dalies, bet yra tik pripuo­lami jos pažymiai, kurie įvairiais būdais – priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų – gali būti logine ir istorine jos paseka. Bet kaip bebūtų, tie pažymiai, dar kartą brėžiame – nekeičia pačios demokratybės esmės. Demokratybė išvesdama savo supratimą iš savo tikslo, kurio siekia, ir dvasios, kuria yra gaivinama, iškyla virš jų, – ir jei net gali būti jų šaltiniu ir pro­totipu, tai su jais sumaišoma negali būti.

-----

[1] Lietuvių krikšč. demokratų partija darbo žmonėmis laiko: „ūkininkus ir darbininkus, fizinio ir proto darbo žmones“. Savo darbą pirmoj eilėj jie krei­pia į tuos darbo žmonių sluoksnius, kurie daugiausia yra reikalingi pagalbos. Žiūr. mano knygelę „Mūsų keliai“ M. K.

Skelbiama iš Krikščionis demokratas Nr. 3-5; 1927, 4-16. (12 p.). Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistojeLietuvos politinės minties antologijoje.