Irena Daubarienė. Santūrusis birželis ir pagarba tėvui

Puikiausiais pavasario žiedais išdabinta, Švč. Marijos garbei skirtomis maldomis ir giesmėmis palydėta, poezijos pavasario posmų išaukštinta, gražiausiais mamoms skirtais žodžiais bei sveikinimais apvainikuota, jautriausių emocijų paliesta praeitin pasitraukė gegužė. Ją keičia daug santūresnis birželis, kuris lyg ir niekuo nebestebina: akys jau seniai pripratusios prie žalumos, o ir toliau mus lepinantis žydėjimas, rodos, nieko ypatinga.    

Tačiau kuo čia dėta gamta? Ogi šia paralele norisi pereiti prie žmonių, šeimos, gyvenimo, kuris nuo seniausių laikų su gamta turėjo begalę panašumų. Gegužė ir birželis, motina ir tėvas. Taip jau įprasta, kad Motinos dieną kasmet lydi daug emocijų, skambumo, rengiami didžiuliai koncertai, skirti pagerbti ypatingai brangų žmogų – Mamą. Tai išties puiku, džiugu, sveikintina. Tačiau kaip atsitinka, kad Tėvo dienai lieka tik tylus santūrumas, labiau susietas su asmeniniais susitikimais, paprastai neišeinančiais už šeimos rato. Ar tėvas nevertas didesnio dėmesio? Ar jam tiesiog jo nereikia? 

Jau nuo vaikystės dažniausiai formuojamas stereotipas, kad vyrai (be abejo, ir būsimieji tėvai) kitokie – jie neverkia, jie rimti, stiprūs, turi pasirūpinti, kad šeimai nieko nestigtų. Laikai pasikeitė, atsirado daug moderniausių technologijų, tačiau kažkodėl požiūris į vyrą visuomenėje liko pakankamai vienpusiškas. Gana dažnai girdime, kad apskritai mažėja tikrų vyrų (klausimas, kaip mes tą tikrą vyriškumą suprantame), kad vyrai silpni, tarsi nepateisinantys jiems keliamų ,,reikalavimų”. Tačiau ar tai tiesa? Esame vienos didelės bendruomenės, šiandien akivaizdžiai išgyvenančios drastišką vertybių sumaištį, visuma ir tik kartu, vienas kitą suprasdami, paremdami, įsiklausydami ir išklausydami, galime kurti ne tik asmeninę, bet ir šeimos (kurioje ir einame tėvų pareigas) bei visos tautos laimę. Kiek besikeistų pasaulis, kaip sparčiai besivystytų naujausios technologijos, koks artimas mums besidarytų virtualus pasaulis, pagrindiniai žmogaus poreikiai: būti mylimam, mylėti, būti suprastam, išklausytam, turėti galimybę išreikšti save, nuo amžių pradžios lieka nepakitę ir šiandien labiau nei bet kada mums aktualūs. Jie nei vyriški, nei moteriški, o tiesiog žmogiški. Dažnai keistoka darosi girdint ne vieną moterį, kalbančią, kaip ji namuose puikiausiai viską susitvarkanti, tačiau grįžęs iš darbo (o dažnai ir po ilgesnio laiko ir alinančio vienišumo uždarbiaujant užsienyje) vyras vis ką nors ne vietoj, vis ne taip, kaip ji norėtų, pasideda, lyg jis pats būtų ne šeimininkas, o koks nuomininkas, savo namuose ,,išderinantis tvarką”. Nepatogu, tačiau galiu mesti akmenuką ir į savo, asmeninį, daržą, juk pati prisimenu, kaip ne kartą vedybų pradžioje pagaudavau ir net šiuomet kartais sustabdau save norinčią, kad vyras iš pusės žodžio, o dar geriau be žodžių, suprastų, ko noriu, kaip gali man padėti. Lyg jis būtų koks burtininkas, magas, gebantis skaityti mintis... 

Šeimoje be galo svarbūs ir lygiaverčiai abu: vyras ir moteris, tėtis ir mama. Jau nuo pat vaikelio pradėjimo jie į šventą tėvystės misiją įneša savo dalį: vyras-tėtis lemia būsimo vaikelio lytį, moteriai-mamai patikėta savo įsčiose jį išnešioti. Tačiau visu tuo laiku, besilaukiant kūdikio, ypatingai reikalingas tėvo dėmesys, jo bendravimas tiek su žmona, tiek su vaikeliu, kuris gimęs puikiai atpažįsta jį dažnai kalbinusio tėčio balsą. Būtų galima daug kalbėti apie nuostabią vyro ir moters dermę, apie jų unikalaus skirtingumo susitikimą visumoje: vyras tarsi forma (saugumo struktūros, kariuomenė, įstatymų leidyba daugiausiai vyriškos sritys), moteris – turinys (dvasingumas, jaukumas, šiluma); šeima be tėvo – tai tarsi be formos, be mamos – tarsi be dvasios… 

Motina ir tėvas – du vieno Dievo kūriniai, tarsi du metų laikai – tokie skirtingi, saviti, unikalūs, tačiau kartu tokie savo poreikiais, vaikų meilės troškimu panašūs…

Šį sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Prisiminkime, pagerbkime savo tėvus,  tokius  savus, tikrus, besidžiaugiančius, nuliūstančius, klystančius… Padėkokime jiems už tas dienas, akimirkas, kuomet jie mus mokė, dalinosi skalsiu žodžiu, santūriu džiaugsmu, tylia, bet tvirta išmintimi. Pasakykime, kaip mums svarbu, kad jie yra, kad jie mums brangūs tokie, kokie yra. Ir tebūnie gera. Labai gera tebūnie…