RSS
Facebook
Po Kolektos ir kitų čia dažnai pridedamų maldų, vadinamų ko- memoracijomis [11], seka epistola, kuri beveik visada paimama iš vie- no ar kito apaštalo laiškų [gr. epistolē - laiškas], nors kartais ji bū- na ir iš kitos Šventojo Rašto knygos. Paprotys skaityti vieną episto- lą Mišiose nėra vienas iš tų, kurių laikėsi ankstyvoji Bažnyčia, bet jam mažiausiai tūkstantis metų. Ankstyvaisiais amžiais Mišių metu pirmiausiai buvo skaitomas skaitinys iš Senojo Testamento, po ku- rio sekė kokia nors ištrauka, parinkta iš apaštalų raštų. Šiais laikais, išskyrus metų ketvirčių dienas ir kai kuriuos šiokiadienius, skaito- ma viena epistola. Praktika skaityti Mišių skaitinius iš Senojo Tes- tamento nutrūko, kai buvo sudarytas dabartinis mišiolas [12] – į kurį įtraukta viskas, ką Mišiose kalba tiek kunigas, tiek choras – ir dėl to yra vadinamas pilnuoju mišiolu. Senoviniame mišiole, vadintame sa- kramentarijumi, kaip jau minėjome nebuvo nieko, išskyrus maldas, Prefacijas ir Kanoną. Viso kito reikėjo ieškoti antifonariume, Bibli- joje ir Evangeliariume. Dėl šio pasikeitimo mes kai ką praradome, nes, pvz., iki tol kiekvienos Mišios turėjo skirtingą Prefaciją, dabar šių liturgijos dalių skaičius yra sumažintas iki minimumo. To paties me- todo buvo laikomasi ir dieviškajame Oficiume, nes tais laikais nebu- vo brevijorių ir kiekvienas choras turėjo būti aprūpintas psalteriumu, himnariumu, Biblija, pasionalu, kuris pasakojo apie šventųjų darbus, ir homilijų knyga, kurioje buvo Bažnyčios tėvų pamokslai.
Vėlesniais laikais pirmajam Advento sekmadieniui ilgai buvo pa- likta privilegija turėti dvi epistolas Mišiose. Galų gale jame irgi liko tik vienas skaitinys. Tačiau su šio sekmadienio Oficiumu buvo elgiamasi ypač dėmesingai ir jame labiau bei kituose buvo palikta senovinių praktikų. Taigi nors tai ir semiduplex šventė [13], nei jos metu, nei per visą laikotarpį iki pat Trijų Karalių nereikia kalbėti sufragijų. Sufragijos atsirado ne anksčiau kaip XI amžiuje, iki tol jų nebuvo.
Taigi visa šventojoje aukoje tvarkingai seka paeiliui: pirmiausia kunigas išsakė susirinkusių tikinčiųjų troškimus ir prašymus – per jį kalbėjo Šventoji Bažnyčia. Netrukus mes išgirsime mūsų dieviškojo Mokytojo žodžius iš Evangelijos, bet reikėjo, kad jų klausymui mus paruoštų jo tarno žodis – tai įvyko per epistolą. Taigi pirmiausia pra- našas, paskui apaštalas, o galiausiai – pats mūsų Viešpats.
---
[11] Lot. commemoratio – prisiminimas. Šiose maldose paprastai prisimenami tos dienos šventieji, jų vardu meldžiamasi Dievui arba meldžiamasi už tam tikras visos Bažnyčios ar atskirų žmonių reikmes ir t.t.;
[12] T.y. tradicinis mišiolas. Po 1970 m. naujajame mišiole vėl įvesti 2 skaitiniai – iš Senojo Testamento ir iš apaštalų raštų;
[13] Lot. semiduplex – „pusiau dvigubas“. Viena iš švenčių kategorijų pagal senąsias mišiolo rubrikas.
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai