Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Kolekta

Pasibaigus giesmei Gloria, kunigas bučiuoja altorių ir, atsisukęs į žmones, sako: Dominus vobiscum. Jis jau vieną kartą kreipėsi į patarnautojus su šiuo pasveikinimu, bet tai buvo altoriaus papėdėje. Tai  buvo  panašu  į  atsisveikinimą,  nes  kunigas  tada  tarsi  ruošėsi įžengti į debesį. Atrodė, kad jis nenori palikti tikinčiųjų, neprataręs bent vieno švelnaus žodžio tiems, kurie meldėsi su juo. Bet dabar Bažnyčia vartoja šiuos du žodžius dėl kitokios priežasties – tam, kad atkreiptų tikinčiųjų dėmesį į Kolektą, kurią kunigas skirs Dievui – kitaip tariant, į maldą, kurioje jis apibendrina tikinčiųjų troškimus ir pateikia juos Dievui lyg peticiją – maldaujantį prašymą. Žodis collecta kilo iš lotyniško žodžio colligere, kuris reiškia atskirų dalių surinkimą į vieną vietą. Kolektos svarba didelė. Todėl šventoji Motina Bažnyčia ragina mus jos klausyti su visa pagarba ir pasišventimu. Kai kunigas ją kalba, vienuolynuose choras žemai nusilenkia, o katedrų kapitulose kanauninkai pasisuka į altorių.

Kai Kolekta baigiama, choras atsako „Amen“, lyg sakytų: „taip, būtent už tai mes meldžiamės ir mes sutinkame su viskuo kas čia pasakyta“. Ši pirmoji Mišių malda taip pat yra kalbama per Mišparus, Laudes ir (vienuoliškame rituale) per Aušrinę. Romos brevijorius ją kalba tiktai per Kalėdų Aušrinę prieš vidurnakčio Mišias. Ji nekalbama per Primą, nes ši Oficiumo [8] dalis buvo įvesta į ją vėliau. Ji nekalbama ir per Kompletą, kuri laikoma vakaro malda ir kuriai dabartinę liturginę formą suteikė šv. Benediktas. Bet ji kalbama per Terciją, Sekstą ir Noną. Visa tai mums parodo, kokia svarbia Bažnyčia laiko Kolektą, kuri, galima sakyti, apibūdina visą dieną. Tai paaiškina, kodėl prieš ją yra sakoma Dominus vobiscum. Kunigas tarsi sako žmonėms: „Sukaupkite visą dėmesį, nes tai, kas dabar bus pasakyta, yra be galo svarbu“. Dar daugiau, kunigas, čia sakydamas Dominus vobiscum, atsisuka į žmones. To jis nedarė būdamas altoriaus papėdėje. Bet dabar, pakilęs prie jo ir gavęs Viešpaties ramybę, jis duoda ją visiems susirinkusiems, kai praskleidęs rankas taria jiems: Dominus vobiscum. Liaudis atsako: Et cum spiritu tuo. Tada kunigas, jausdamas, kad tikinčiųjų liaudis yra vieninga su juo, sako: Oremus – „Melskimės“.

Žodžiai Pax vobis [„Ramybė jums“], kuriuos čia prelatai sako vietoje Dominus vobiscum yra vartojami jau nuo labai seniai. Tai buvo įprastinis žydų pasisveikinimas. Gloria giesmės žodžiai PAx hominibus bonae voluntatis paskatino juos vartoti šioje Mišių dalyje. Yra pagrįstai manoma, kad ankstyvaisiais amžiais formulę Pax vobis vartojo kiekvienas kunigas. Panašiai yra ir su kai kuriomis pontifikalinėmis ceremonijomis. Pavyzdžiui, anksčiau kiekvienas kunigas užsimaudavo manipulą [9], kopdamas prie altoriaus, kaip dabar daro prelatas. Vėliau pastebėta, kad tai lengviau padaryti zakristijoje – imta taip ir daryti, tuo pakeičiant senovinę praktiką, dabar likusią vien prelatų privilegija. Kadangi mintį apie Pax vobis pasiūlo giesmė Gloria, tai šie žodžiai nesakomi, kai aukojamose Mišiose nebūna to himno. Tokiu atveju jie pakeičiami žodžiais Dominus vobiscum.

Kalbėdamas Kolektą kunigas turėtų praskleisti rankas. Jis laikosi senovinio pirmųjų krikščionių maldos būdo. Mūsų Viešpats meldėsi už mus praskleidęs rankas ant Kryžiaus. Šitaip meldėsi ir pirmieji krikščionys.

Žinios apie šį senovinį maldos būdą pasiekė mus labai aiškiu pavidalu – katakombų piešiniuose, kuriuose krikščionys visada vaizduojami šitaip besimeldžiantys, taigi šioms figūroms prigijo vardas Orantes [lot. „besimeldžiantys“]. Būtent šiuo keliu, o taip pat ir per Bažnyčios tėvų raštus, mūsų atmintyje išliko labai daug seniausiųjų laikų praktikų detalių, kurios antraip būtų užmirštos.

Rytuose praktika melstis praskleistomis rankomis yra visuotinai paplitusi. Mūsų Vakarų šalyse ji tapo labai reta ir skirta tik ypatingoms progoms. Galima sakyti, kad viešai tokia poza gali melstis tik kunigas [10], kadangi jis atstovauja mūsų Viešpatį, kuris aukojo begalinės vertės maldą kabodamas ant Kryžiaus. Jis aukojo ją Savo Amžinajam Tėvui.

------

[8] Officium divinum – dieviškasis Oficiumas, Bažnyčios liturginė malda, įtraukta į liturginę knygą, vadinamą Brevijoriumi. Jo sudėtinės dalys yra: Aušrinė (lot. Matutinum), Laudės (lot. Laudes), Pirmoji (lot. Prima), Trečioji – Tercija (lot. Tertia), Šeštoji – Seksta (lot. Sexta), Devintoji – Nona (lot. Nona), Vakarinė – Mišparai (lot. Vesperes), Naktinė (lot. Completa, Completorium);

[9] Manipulas (lot. manipulum) – dvilinka liturginė juosta, kurią kunigas šv. Mišių metu mūvi ant kairiosios rankos. Kilęs iš dvasininko rankšluosčio prakaitui ir ašaroms nusišluostyti. Simbolizuoja skausmą ir atgailą;

[10] Ši Dom Gueranger pastaba patvirtina tai, kad mūsų laikais paplitusi praktika, kai Mišių metu leidžiama pasauliečiams melstis praskleidus rankas, prieštarauja organiš- kam Romos liturgijos vystymuisi. Ją galima priskirti prie archeologizmų – grubaus pir- maisiais amžiais tikrai ar tariamai vartotų praktikų pamėgdžiojimo, atsisakant tradi- cinių per šimtmečius susikristalizavusių liturginių formų. Archeologizmų vaikymąsi pasmerkė Popiežius Pijus XII enciklikoje apie liturgiją Mediator Dei. Tačiau leidžiama ir net patariama privačiai, esant vienumoje, melstis praskleidus rankas užpuolus pa- gundoms, atgailaujant ir pan.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.