Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Gloria in excelsis

Dabar kunigas turi intonuoti Gloria in excelsis Deo. Jis eina prie altoriaus vidurio, pirmiausia praskleidžia rankas, paskui jas sudeda, bet nei dabar, nei intonuodamas Credo jis nepakelia akių. Baigdamas him- ną, jis daro Kryžiaus ženklą, nes čia yra tariamas vardas Jėzaus, kuris kartu su Šventąja Dvasia yra Dievo Tėvo garbėje – šitaip paminima Švenčiausioji Trejybė. Šis himnas yra vienas iš seniausių Bažnyčioje. Kai kas (Mons. Cousseau, Angulemo vyskupas) bandė įrodyti, kad jis buvo sukurtas šv. Hilarijaus. Bet iš tiesų tokiam teiginiui nėra pagrin- do. Vienas dalykas yra tikras – šis himnas atėjo iš seniausių Bažnyčios dienų. Jis randamas visuose Rytų bažnyčių mišioluose. Niekas negali pralenkti jo eilučių grožio. Tai nėra ilgas kūrinys kaip, pvz., Prefacija, kurią šventoji Bažnyčia visada pradeda kokia nors savo mokymo tiesa, o vėliau pereina prie maldos. Čia priešingai – viskas yra entuziazmas ir karšta sielos kalba. Patys angelai intonavo šį himną, ir Bažnyčia, būda- ma įkvėpta Šventosios Dvasios, pratęsia angelų žodžius. Apmąstykime šios nuostabios giesmės žodžius.

Gloria in excelsis Deo! Et in terra pax hominibus bonae voluntatis – „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“. Tai yra angelų žodžiai: Dievui teesie garbė, o žmonėms, kurie iki tol buvo rūstybės vaikai – Dievo ramybė ir palaiminimas. Himno įžangoje kalbama Dievui, neišskiriant Jo Asmenų ir šventoji Bažnyčia angelų  pavyzdžiu  pradžioje  perima  tą  patį  toną:  Laudamus  te  – „Šloviname Tave“, nes Tave dera šlovinti ir mes tau teikiame tau šlovę. Benedicimus te – „aukštiname Tave“ – mes dėkodami minime tave geru žodžiu, tai yra mes reiškiame Tau padėką už Tavo geradarybes.

Adoramus te – „lenkiamės Tau“, mes garbiname (adoruojame) Tave, o Begaline Didybe! Glorificamus te – mes garbiname Tave, už tai, kad tu sukūrei ir atpirkai mus. Vien keli žodžiai kreipiantis į Dievą, turint intenciją Jį šlovinti, dėkoti, adoruoti ir garbinti, yra tobula malda  ir  pašlovinimas –  tokia  yra  Bažnyčios  intencija. Tegul  tai būna mūsų malda ir mums nereikės ieškoti kaip suteikti aukštesnę prasmę savo žodžiams. Gratias agimus tibi propter magnam gloriam tuam – „dėkojame Tau dėl Tavo didžios garbės“. Verta įsigilinti į šiuos negausius žodžius. Prisiminkime, kad Dievas malonių teikimą mums teikėsi laikyti Savo garbe. Didžiausia iš tų malonių yra Įsikūnijimas, bet Įsikūnijimas yra ir Jo didžiausia garbė. Todėl Bažnyčia pelnytai gali sakyti Jam „dėkojame Tau dėl Tavo didžios garbės“. Garbės duoklė atiduodama Įsikūnijusio Žodžio, net jei tai būtų pats mažiausias iš Jo teikiamų pagarbinimų, duoda Dieviškajai Didenybei daugiau nei galėtų duoti visi tvariniai kartu sudėjus. Todėl iš tiesų Įsikūnijimas yra didi Dievo garbė. Ir mes, Jo tvariniai, dėkojame Jam už tai, nes Dievo Sūnus įsikūnijo būtent mums, Jis tai padarė dėl mūsų. Taip, būtent dėl mūsų Tu, Dieve, įvykdei šią didžią paslaptį, kuri teikia Tau didžiausią garbę, todėl yra visiškai teisinga, kad mes už tai dėkojame:

„Dėkojame Tau dėl Tavo didžios garbės“.

Domine Deus, Rex caelestis, Deus Pater omnipotens – „Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve Tėve“, – Bažnyčia kreipiasi tiesiogiai į Tėvą. Prieš tai ji susikaupusi mąstė apie Vienybę, kuri yra Dievo viduje. Dabar ji mąsto apie Trejybę ir pirmiausia žvelgia į dieviškąjį Asmenį, kuris yra kitų dviejų Asmenų pagrindas ir šaltinis, ji sušunka Deus Pater omnipotens – „Visagali Dieve Tėve!“. Tada ji pasisuka į dieviškąjį Sužadėtinį. Bažnyčia niekada nepailsta kalbėti apie Jį, ir beveik visa likusi giesmė yra skirta Jam. Ji gieda įsikūnijusiam Dievo Sūnui ir vadina jį Viešpačiu: Domine Fili unigenite – „Viešpatie, vienatini Sūnau“! Ji taip pat pavadina Jį žmogišku vardu, kurį Jis gavo kaip tvarinys: Iesu Christe! Bet Bažnyčia nepamiršta, kad Jis yra Dievas, ji garsiai skelbia tai, sakydama: Domine Deus, Agnus Dei, Filius Patris! Taip, jos Sužadėtinis yra Dievas, Jis taip pat yra Dievo Avinėlis, kaip Šv. Jonas apskelbė Jį žmonėms. Galų gale Jis yra Tėvo Sūnus. Džiūgaudama iš meilės šventoji Bažnyčia pagerbia savąjį Sužadėtinį visais įmanomais titulais, ji išvardina visas jo garbės savybes. Tarp tų titulų, ji priskiria Jam ir „Dievo Avinėlio“ vardą. Bet atrodo, kad ji tarsi akimirką susvyruoja, pridėdama, kokios liūdnos yra šio titulo pasekmės – būtent, kad Jis turėjo prisiimti Sau visas šio pasaulio nuodėmes. Pirmiausia ji vėl nori kalbėti apie Jo didybę, ji pavadina Jį Filius Patris ir, pasakiusi tai, ji ryžtasi giedoti savajam Sužadėtiniui, kad būdamas Avinėliu, Jis taip nusižemino, kad prisiėmė visas pasaulio nuodėmes: Qui tollis peccata mundi – kuris prisiimi ir naikini pasaulio nuodėmes. Tu teikeisi atpirkti mus savuoju Krauju. Dabar, kai tu esi garbėje, kai sėdi savo Tėvo dešinėje, neapleisk mūsų, bet pasigailėk mūsų: miserere nobis! Bažnyčia daugiau nebedvejodama ištaria tuos žodžius, ji pakartoja juos, nes būtent juose glūdi mūsų stiprybė Qui tollis peccata mundi. Dievo Avinėlis, Tėvo Sūnus naikina mūsų sugedimą ir mūsų nuodėmes – ko gi mums bijoti? Argi ne tai padaro mus stipriais? Taip mąsto Bažnyčia. Pirmiausia ji papasakoja ir dar kartą pakartoja šlovingąją tiesą, ji prašo pasigailėjimo ir tada ji meldžia Jo, kad išklausytų Savo Nuotakos mal- dą suscipe deprecationem nostram [„priimk mūsų maldavimus“]. Štai, pažvelk į mus susirinkusius čia Aukai, priimk mūsų nuolankią maldą.

Pasakiusi šiuos žodžius, šventoji Bažnyčia kontempliuoja savo die- viškąjį Sužadėtinį sėdintį soste aukščiausiame danguje: Qui sedes ad dexteram Patris – „Tu sėdi Tėvo dešinėje“. Ką tik ji su džiaugsmu žiū- rėjo į Jį kaip į Dievo Avinėlį, kuris prisiėmė Sau visas pasaulio nuodėmes. Dabar Bažnyčia pakyla aukščiau, iki pat Tėvo dešinės, kur ji žvel- gia į Kristų kaip į vertą garbinimo ir šlovinimo. Čia Bažnyčia pasiekia pačią Dievo Esybę, čia ji atiduoda garbės duoklę pačiam Šventumui, pačiam Teisingumui, pačiai Pilnybei, pačiai Didybei. Tai ji ruošiasi tuoj pat skelbti. Bet pirmiausia ji pakartoja pasigailėjimo šūksnį: miserere nobis! – pasigailėk mūsų, nes Tu atpirkai mus! Tu solus Sanctus. Tu solus Dominus. Tu solus Altissimus, Iesu Christe – „Tu vienas Šventas, Tu vienas Viešpats, Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau“! Taigi, šioje giesmėje šventoji Bažnyčia ir toliau stengiasi priartėti prie dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvienas jos sušukimas yra kaip pastanga būti su Juo. Bažnyčia galvoja apie tai, ko reikia jai, ji galvoja apie Jį, ji apimta en- tuziazmo. Vos tik ištaria Jo vardą, ji turi išvardinti visus Jo tobulumus, nei vieno negalima pamiršti. Bažnyčia apmąsto Jo vardą, nes Jis yra jos Sužadėtinis. Ji šlovina Jį, garbina Jį, vadina Jį vienu Dievu, vie- nu Viešpačiu, vienu Aukščiausiuoju. Vis dėlto ji prideda: cum Sancto Spiritu in gloria Dei Patris – „su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“. Taigi, ji pamini kiekvieną švenčiausios Trejybės asmenį. Pagarbinimą, kurį Bažnyčia teikia Kristui, vadindama Jį vienu šventu, vienu Vieš- pačiu, vienu Aukščiausiuoju, ji pritaiko ir kitiems dviems Asmenims, nes Tėvas bei Šventoji Dvasia negali būti atskirti nuo Sūnaus ir Jie, kaip ir Jis, yra vienas Šventas, vienas Viešpats, vienas Aukščiausiasis. Ir niekas kitas nėra Šventas, niekas kitas nėra Aukščiausiasis, išskyrus patį Dievą.

Šioje nuostabioje giesmėje viskas yra didinga ir kartu paprasta. Šventoji Bažnyčia yra susižavėjusi, kai mąsto apie savo dieviškąjį Sužadėtinį. Ji pradėjo nuo Kyrie, po to sekė angelų himnas, ji įsijungė į jų giesmę ir tęsė ją. Ta pati Dvasia, kuri per angelus kalbėjo piemenims, pamokė Bažnyčią, kaip vertai užbaigti giesmę.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.