RSS
Facebook
Šventoji Bažnyčia šiai maldai vartoja savo sudarytą nuodėmių išpažinimo formulę. Jos kilmė tikriausiai siekia VIII-tą amžių. Mums neleidžiama nei trupučio pakeisti jos žodžių. Ji kartu su kitomis sakramentalijomis turi tokią privilegiją – jos sukalbėjimas suteikia lengvųjų nuodėmių atleidimą, jeigu tik mes dėl jų gailimės. Dievas iš savo begalinio gerumo šalia Atgailos Sakramento mums davė ir kitų priemonių, kuriomis galime būti apvalyti nuo mūsų lengvųjų nuodėmių – dėl to Jis įkvėpė savo Bažnyčią teikti mums sakramentalijas.
Kaip jau sakėme, kunigas pradeda nuodėmių išpažinimą. Pirmiausia jis save apkaltina Dievo akivaizdoje. Bet nepasitenkina vien tuo – jis tarsi sako: „Aš trokštu išpažinti savo nuodėmes ne vien Dievui, bet ir visiems šventiesiems; tam, kad jie galėtų sujungti savo maldas su manosiomis ir išprašytų man atleidimą“. Dėl to jis nedelsdamas priduria: „Prisipažįstu... palaimintajai visuomet Mergelei Marijai“. Ne dėl to, kad jis būtų įžeidęs šią šventąją Motiną, bet dėl to, kad jis nusidėjo Jos akivaizdoje ir vien mintis apie tai skatina jį išpažinti Jai savo nuodėmes. Taip pat jas išsako šlovingajam šv. Mykolui, didžiajam Arkangelui, kuris yra paskirtas sergėti mūsų sielas, ypač mirties valandą. Panašiai išpažįsta nuodėmes šv. Jonui Krikštytojui, kuris buvo toks brangus mūsų Viešpačiui ir buvo pirma Jo einantis Jo skelbėjas. Galų gale jis trokšta parodyti savo nuodėmes šventiesiems Petrui ir Pauliui, dviems apaštalų kunigaikščiams. Kai kurie vienuolių ordinai yra gavę leidimą pridėti savo įkūrėjo vardą. Taigi benediktinai įterpia šv. Benedikto, dominikonai – šv. Dominyko, pranciškonai – šv. Pranciškaus vardą. Jam išpažinus nuodėmes šių ir visų šventųjų akivaizdoje, net ir dalyvaujantys tikintieji žino, kad jis yra nusidėjėlis.
Kunigas sako jiems: „Ir jums broliai!“ dėl to, kad kaltindamas save dėl nuodėmių, jis kaltina save ne tik Dieve pašlovintųjų [šventųjų] akivaizdoje, bet ir akivaizdoje savo likimo brolių – mirtingųjų, kurie yra šalia jo, šventovėje. Nepasitenkindamas vien tuo, kad paskelbė save nusidėjėliu, jis dar prideda kokiu būdu nusidėjo ir išpažįsta kad nusidėjo tais būdais, kuriais žmonės nusideda, būtent: mintimi, žodžiu ir darbu – cogitatione, verbo, et opere.
Tada, norėdamas parodyti, kad būtent jis šitaip nusidėjo ir padarė tai laisva valia, jis ištaria šiuos žodžius: mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa – „mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė“.
Ir kad galėtų kaip muitininkas iš Evangelijos išoriškai parodyti savo vidinį gailestį, jis, sakydamas tuos žodžius, tris kartus mušasi į krūtinę. Suvokdamas, jog jam reikia atleidimo, jis dar kartą atsigręžia į Mariją ir visus šventuosius bei į dalyvaujančius tikinčiuosius maldaudamas, kad jie visi melstųsi už jį. Kalbant apie mūsų motinos Bažnyčios nustatytą nuodėmių išpažinimo formulę, būtų gerai priminti mūsų skaitytojams, kad jos pakaktų žmogui atsidūrusiam mirties pavojuje, bet neturinčiam galimybės atlikti išpažinties.
Patarnautojai atsako kunigui linkėdami jam Dievo gailestingumo malonės. Jie išsako savo troškimą maldoje, kurios metu kunigas vis dar lieka pasilenkęs ir atsako „Amen“. Bet ir patiems ministrantams reikia Dievo atleidimo ir dėl to jie, išpažindami savo nuodėmes, kartoja tą pačią formulę kaip ir kunigas, tiktai užuot sakę et vobis fratres – „Ir jums broliai“, jie kreipiasi į kunigą, vadindami jį Tėvu: „et tibi, Pater“.
Negalima nieko keisti taisyklėse, pagal kurias šventoji Bažnyčia įsakė švęsti Mišias. Taigi patarnautojai privalo visados vartoti paprastus žodžius „et tibi, Pater“, „et te, Pater“. Jie negali pridėti jokio kito titulo, net kai patarnauja Popiežiaus Mišiose. Vos tik patarnautojai pabaigia nuodėmių išpažinimą, kunigas kalba už juos tą pačią maldą, kurią jie patys sukalbėjo už jį, ir šie taip pat atsako į ją: „Amen“. Tada seka palaiminimas Indulgentiam..., kuriuo kunigas prašo atleidimo už nuodėmes tiek sau, tiek savo broliams. Jis persižegnoja ir vartoja žodį nobis [„mums“], o ne vobis [„jums“], nes jis čia sulygina save su patarnautojais ir pats turi dalį maldoje, kuri kalbama už visus.
Pasibaigus nuodėmių išpažinimui, kunigas vėl pasilenkia, bet ne taip žemai, kaip Confiteor maldos metu. Jis sako: Deus, tu conversus vivificabis nos – „Dieve, Tu juk vėl mus atgaivinsi“. Patarnautojai atsako: Et plebs tua laetabitur in te – „Ir tavo liaudis džiaugsis Tavyje“, tada Ostende nobis, Domine, misericordiam tuam – „Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą“; Et salutare tuum da nobis – „Ir suteik mums Išganytoją, kurį paruošei mums“ [5].
Šių eilučių kalbėjimo praktika yra labai sena. Paskutiniojoje iš jų mes girdime žodžius Dovydo, kuris savo 84-ojoje psalmėje meldžia Mesijo atėjimo. Mišiose per konsekraciją mes laukiame ateinant mūsų Viešpaties, kaip ir tie, kurie gyveno iki Jo Įsikūnijimo laukė pažadėtojo Mesijo. Žodį „gailestingumas“, kurį vartoja pranašas, mes turėtume suprasti labiau ne kaip Dievo gerumą, bet kaip prašymą kad Jis teiktųsi atsiųsti mums Tą, kuris yra Jo Gailestingumas ir Jo Išganymas, tai yra Išganytoją, per kurį išganymas nužengs ant mūsų. Negausūs psalmės žodžiai mus dvasioje nukelia į Advento laiką, kai nepaliaudami prašome Jo, kad ateitų.
Paskui kunigas prašo Dievo, kad Jis teiktųsi išklausyti jo maldą: Domine, exaudi orationem meam – „Viešpatie, išklausyk mano maldą“. Patarnautojai tęsia, tarsi kalbėdami jo vardu: Et clamor meus ad te veniat – „Ir mano šauksmas Tave tepasiekia“. Kunigas pasveikina žmones, sakydamas Dominus vobiscum – „Viešpats su jumis“. Jis tai daro tarsi ruoštųsi palikti juos dabar, kai jam atėjo iškilminga akimirka – laikas žengti aukštyn prie altoriaus. Patarnautojai jam atsako visos tikinčiųjų liaudies vardu: Et cum spiritu tuo – „Ir su tavo dvasia“.
Žengdamas prie altoriaus kunigas sako Oremus. Jis praskleidžia rankas ir vėl jas sudeda. Kas kartą kai jis sako šį žodį, jis atlieka tą patį veiksmą. Tai daroma todėl, kad šis žodis ištariamas prieš pat kokią nors maldą, kurią jis ruošiasi kalbėti – mes iškeliame rankas į Dievą, esantį danguje, į kurį tuoj prabilsime. Būtent taip mūsų Viešpats meldėsi ant Kryžiaus. Maldoje, kurią kalba, lipdamas altoriaus laiptais, kunigas vartoja daugiskaitą, nes jis nėra vienas, kadangi diakonas bei subdiakonas kopia kartu su juo ir patarnauja jam. Svarbiausia kunigo mintis šiuo iškilmingu momentu yra būti visiškai tyram, nes jis, kaip pats sako, įžengia į šventų švenčiausiąją vietą: ad Sancta sanctorum. Šiuo posakiu [apie Jeruzalės šventyklą], kuriame hebrajai vartojo aukščiausiąjį laipsnį, kunigas nori nusakyti to veiksmo, kurį jis ruošiasi atlikti, svarbą. Todėl jis meldžiasi, kad jo ir jo patarnautojų nuodėmės būtų apvalytos. Kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo labiau jaučiame, kad net menkiausia nuodėmė yra nepakenčiama dėmė mūsų sieloje; taigi kunigas dar karščiau meldžia Dievą, kad apvalytų jį nuo nuodėmių. Jis jau meldė šį gailestingąjį Viešpatį atsigręžti6 ir jį atgaivinti: Deus, tu conversus vivificabis nos... Ostende nobis, Domine, misericordiam tuam. Bet, artėjant prie Dievo, jo baimė padidėja, o jo atleidimo troškimas darosi karštesnis.
Tad jis kartoja tą pačią maldą kopdamas altoriaus laiptais. Priėjęs prie altoriaus, kunigas uždeda ant jo rankas, pirmiausiai sudėtas, o vėliau – praskirtas, kad galėtų jį pabučiuoti. Altorių jis bučiuoja iš pagarbos jame esančioms šventųjų relikvijoms. Ir vėl – kita malda už nuodėmių atleidimą. Joje jis sako: peccata mea – „mano nuodėmes“, nors pradėjo ją žodžiais: Oramus te, Domine – „Meldžiame Tave, Viešpatie“. Čia nėra jokio nenuoseklumo, kadangi visi dalyvaujantys šventojoje Aukoje turėtų puoselėti sūniškos pagarbos jausmą kunigui ir melstis kartu su juo bei už jį.
----
[5] Tikintiesiems skirtame mišiolėlyje-maldaknygėje ši frazė verčiama pažodžiui, varto- jant kitą žodžio salutaris reikšmę: „Ir suteik mums savo išganymą“.
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai