RSS
Facebook
Kartą pas šv. Antonijų susirinko tėvai tam, kad surastų, kuri dorybė yra tobuliausia ir kuri galėtų apsaugoti vienuolį nuo priešo pinklių. Kiekvienas iš jų pasakė tai, kas atrodė jam teisinga. Vieni gyrė pasninką ir būdravimą, nes jie sutvarko mintis, daro protą aštriu ir palengvina žmogaus priartėjimą prie Dievo. Kiti aukštino skurdą ir visko, kas žemiška atsisakymą, nes šito dėka protas pasidaro ramesnis, skaistesnis ir laisvesnis nuo pasaulio rūpesčių. Kiti norėjo duoti pirmenybę gailestingumui, nes Dievas pasakys gailestingiesiems "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!" (Mt. 25, 34), kiti sakė kitą.
O šv. Antonijus pasakė: visos dorybės, kurias jūs čia paminėjote, yra tikrai išganingos ir labai reikalingos tiems, kurie ieško Dievo ir kurie dega dideliu noru priartėti prie jo. Bet mes matėme, jog daug kas kankindavo savo kūną pernelyg griežtu pasninku, beveik atsisakydavo miego, išeidavo į dykumas, atsisakydavo viso žemiško, ir viską, ką turėjo palikdavo vargšams, tačiau būdavo, kad po viso to jie nukrypdavo į blogį ir į nuopuolį ir, praradę visų tų dorybių vaisių, darydavosi verti pasmerkimo. Šito priežastis yra ta, kad jie neturėjo samprotavimo ir išmintingumo dorybės, ir negalėjo naudotis jos pagalba. Nes ji ir yra toji dorybė, kuri moko žmogų eiti tiesiu keliu, nenukrypstant į šonus. Jeigu eisime karališku keliu, niekada nebūsime nustumti nei į dešinę – į pernelyg didelį susilaikymą (asketizmą), nei į kairę – į tinginiavimą ir nerūpestingumą. Samprotavimas yra sielos akis, jos šviesa, kaip akis yra kūno šviesa: Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje, kaip pasakė Dievas Evangelijoje (Mt. 6. 22, 23). Samprotaudamas žmogus įvertina savo norus, žodžius ir darbus, ir atsitolina nuo tų, kurie atitolina jį nuo Dievo. Samprotavimu jis suardo ir sunaikina visas priešo pinkles, aiškiai atskirdamas, kas yra gerai ir kas blogai.
[...]
Geriausiai būtų vadovautis savo samprotavimu, jeigu tik jo visada visiems pakaktų. Tačiau kadangi šitaip nėra, tai saugesnis ir tikresnis kelias yra [dvasinės] patirties turinčių žmonių patarimas.
(Filokalia, T. 1, 4 [Šv. Antonijaus žodžiai ir pasakojimai apie jį], 4, 14.)
Vertė Timofej Murašov
0 komentarai