RSS
Facebook
Krikščioniškas gyvenimas yra noras ir valinga pastanga gyvam bendravimui su Dievu […]. Krikščioniško gyvenimo esmė yra bendravimas su Dievu, kuris iš pradžiu būna paslėptas ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs paties. O matomas arba jaučiamas liudijimas apie jį yra karštis veikliai tarnauti Dievui. Taigi, kada atsiranda šitų pastangų karštis, tada ir prasideda krikščioniškas gyvenimas: ir kuriame jis viekia, tas gyvena krikščioniškai. Dvasios ne gesinkite, sako apaštalas: Dvasia dekite; Dievui tarnaukite.
Aišku, kad šaltas Bažnyčios apeigų pildymas, tvarkingumas reikaluose, kurį nustato protas, geras ir teisingas elgesys, dar nėra esminiai požymiai liudijantys apie tikrai krikščionišką gyvenimą. Visa tai yra gerai, bet jeigu tai neneša Jėzaus Kristaus gyvenimo dvasios, tada tai neturi jokios vertės Dievo akyse. Ir geras laikrodis teisingai eina, tačiau kas pasakys, kad jame yra gyvenimo? Taip ir čia. Šitas elgesio teisingumas labiausiai gali apgauti. Tikroji gi jo vertė priklauso nuo vidinio būvio. Išoriškai susilaikant nuo nuodėmių, galima jausti prisirišimą prie jų savo širdyje, lygiai taip pat ir darant išoriškai gerus darbus, galima neturėti jiems meilės sieloje. Tik tikroji pastanga siekia išpildyti gėrį pilnai ir sunaikinti blogį iki mažiausių jo atspalvių, besielgiant su juo kaip su mirtinu priešu. Doras gyvenimas ir bendravimas su Dievu yra sunkus ir skausmingas darbas, ypač pačioje pradžioje. Iš kur pasisemti jėgų, kad pakeltum šitą darbą? Šitas užsidegimas įmanomas gelbstint Dievo malonei. Pirklys, karys, teisėjas, mokslininkas užsiiminėja sunkiais dalykais. Kuo gi jie palaiko save savo darbuose?
Įkvėpimu ir meile savo darbui. Ne kuo kitu galima palaikyti save ir doro gyvenimo kelyje. O be šito mes tarnaudami Dievui jausime nuobodulį ir sunkumą. Tarnavimas Dievui su meile yra džiaugsmingas, pakeliantis mūsų dvasią ėjimui į Dievą. Reikia viską daryti Dievo šlovei, kariaujant su mumyse esančia dvasia. Aišku, kad be šitų pastangų krikščionis – blogas krikščionis: tingus, nuobodžiaujantis, neturintis gyvenimo – nei karštas nei šaltas, – tokį gyvenimą ir gyvenimu nepavadinsi. Taigi tikras liudijimas apie krikščionišką gyvenimą yra veiklios pastangos tarnauti Dievui ugnis. Kaipgi uždegti šitą ugnį? Tai daroma Dievo malonės dėka, tačiau ir ne be mūsų laisvos valios. Norint būti apdovanotam Dievo malone reikia melstis ir būti pasiruošiusiam ją priimti. Dievo Dvasia nusileidžiant į širdį pradeda viekti ir uždega ugnį, bet ne naikinančia, o kuriančia.
Vertė Timofej Murašov
0 komentarai