Jonas Vilimas. Psallite sapienter, arba Keli pasvarstymai apie grigališkąjį choralą

Prisipažinsiu, kad pirmasis šių pamąstymų variantas susidėliojo prieš keletą mėnesių, kai išėjo vienas nemažai daliai skaitytojų gal visiškai atrodantis nekaltas ar net atvirkščiai geras ir „dvasingas‟ interviu, pavadintas „Grigališkasis choralas — amžių giesmė‟, išspausdintas žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt‟ skiltyje „Pokalbiai apie kultūrą‟ (2011 m. Nr. 1(13)), kurį netrukus paskelbė ir internetinis, katalikišku prisistatantis dienraštis „Bernardinai.lt‟. Tuomet šis straipsnis dėl įvairių priežasčių liko nepabaigtas. Vis dėlto net  ir praėjus nemažam laiko tarpui, manau, tebėra prasminga aptarti šį interviu. Bent jau tam, kad būtų ištaisytos tame pokalbyje išsakomi netikslumai, ir kad būtų nors ir maža kruopelyte paliudyta tiesa.

Aptariamojo pokalbio autoriai – Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choro kolektyvo Schola gregoriana vilnensis vadovas Dainius Juozėnas ir eseistas, internetinio dienraščio Bernardinai.lt kultūros temų redaktorius Gediminas Kajėnas. Atrodytų, kokios čia problemos, juk reikėtų džiaugtis, kad spaudoje – ir dar katalikiškoje – pasirodo dar vienas ilgas tekstas apie savą arba būdingąjį (proprium) Romos katalikų liturginį giedojimą, kuris paprastai vadinamas grigališkuoju choralu. Išties, taip būtų galima ir net reikėtų daryti, jeigu ne interviu skelbiamos akivaizdžios klaidos ir net netiesa. Kokios to priežastys, galbūt skaitytojams paaiškės iš mūsų trumpos šio interviu tik kai kurių teiginių analizės, nes viskam aptarti neužtektų nei laiko, nei vietos.  

Pirmiausia, krenta į akis kai kurios elementarios logikos ir faktinės klaidos, kalbant apie patį grigališkąjį choralą. Antai, pradžioje teiiama, kad „Tai, ką mes dabar vadiname tradiciniu Romos Katalikų Bažnyčios giedojimu, – grigališkuoju choralu – atsirado labai seniai, turbūt II–III amžiuje, kai tik pradėjo gausėti lotyniškai kalbančiųjų Romos imperijos gyventojų krikščionių gretos, atsirado poreikis melstis gimtąja lotynų kalba. Ir ne tik melstis, o būtinai giedoti: pakylėtai, džiugiai, skam-biai‟ (Kelionė, p. 79). Tuo tarpu kitoje pastraipoje, atsakant į antrą klausimą jau skelbiama, kad „Grigališkasis choralas, kurį dabar giedame, gimė VIII a. viduryje iš Romos popiežiaus ir Frankų karalystės sąjungos‟ (ten pat). Taigi, vienu teiginiu tarsi paneigiamas prieš tai pasakytasis.  

Išties, VIII a. II p., kuomet Karolingų dinastijos pradininkas, frankų karalius Pepinas Trumpasis (Pepin le Bref), karūnuotas 751 m., pasikvietė popiežiaus legatus ir kantorius, idant šie mokytų frankų dvasininkus Romos liturgijos ir giedojimo, buvo nepaprastai svarbus įvykis ne tik grigališkojo choralo ir sakralinės muzikos, bet ir apskritai kultūros ir visos Europos istorijoje. Jo pradėtą veiklą tęsė ir dar labiau išplėtojo jo sūnus Karolis Didysis (Charlemagne), kurį popiežius Leonas III 800 metais karūnavo imperatoriumi. Visas šis šių valdovų ir dar kelių jų palikuonių laikotarpis įvardijamas kaip Karolingų renesansas. Taip, šiuo metu grigalistikoje (t.y. moksle, tyrinėjančiame grigališkąjį choralą) neabejojama dėl to, kad grigališkasis choralas galutinį pavidalą įgavo būtent frankų imperijoje Karolingų renesanso metu. Tačiau teigti, kad jis susiformavo būtent VIII a. vid., reiškia visiškai neišmanyti paties fenomeno prigimties. Tai būtų tas pats, kas sakyti, kad interviu minimos sutartinės gimė, tarkime, 700 metais.  

Choralas formavosi ir augo kaip tradicinis giedojimas, t.y. perduodamas iš kartos į kartą pirmiausia žodinio perdavimo būdu. Kruopščiai laikantis liturgijos tradicijos ir kartu su ja organiškai augant. Nei per metus, nei per dešimtmetį ar per kelis jis tikrai neatsirado ir negalėjo susiformuoti. Tai — amžių nugludintas giedojimas. Pagaliau pirmieji notuoti manuskriptai, su adeastematine notacija (t.y. tokia, kuri neperteikia tikslių intervalų, kas reiškia, kad nežinant melodijos iš taip užrašytų natų, jos pagiedoti iš rašto neįmanoma) atsiranda tik X a. I p., t.y. praėjus gerokai daugiau kaip šimtui metų po minimo laikotarpio. Giesmynai su diastematine notacija, iš kurių jau galima giedoti ir nežinant melodijos, bet mokant skaityti tokį muzikinį raštą, atsiranda tik XII a. pr., t.y. prabėgus dar porai šimtmečių. Tad visa tai rodo, kad grigališkojo choralo fenomenas formavosi gerokai ilgiau, ir tai nebuvo vienos grupės ar vienos kartos žmonių darbas. Tiesa, frankų imperija tikrai ta vieta, kur buvo sudėlioti tarsi paskutiniai taškai, bet tikrai ne per trumpą laiką. 

Tokių prasilenkimų su istorine tiesa esama ir daugaiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad grigališkojo choralo „vystymasis‟ sustojo dėl „... nuo XIV amžiaus į katalikų liturgiją besiskverbiančios naujosios, daugiabalsės ir instrumentinės muzikos‟ (Kelionė, p. 80). Jeigu jau kalbame apie daugiabalsumą bažnytinėje muzikoje, tai reikia grįžti ne į XIV a., bet į tuos pačius Karolingų renesanso laikus. Pirmieji teoriniai traktatai Musica enchiriadis ir Scholica enchiriadis, kuriuose išdėstomi daugiabalsio giedojimo, pavadinto organumu, principai, pasirodo dar IX a. I pusėje. Čia tiesiog aprašoma, kaip galima keliais balsais giedoti tas pačias choralines giesmes. Neabejotinai ši teorija išsirutuliojo iš tuometinės praktikos ir patirties, o ne iš paprasčiausių scholastinių spekuliacijų, vardan neaiškaus „mokslinio intereso‟. Per pora šimtmečių šis giedojimo būdas išaugo iki atskirų sudėtingų daugiabalsės muzikos formų ir žanrų. Ir visa tai plėtojosi toje pačioje Bažnyčioje. Grigališkojo choralo vystymasis dėl to tikrai nesustojo. Dar daugiau, per šį laikotarpį choralas išplinta kone visoje Europoje ir tampa išties pagrindiniu Bažnyčios liturginiu giedojimu, formuojasi įvairios regioninės jo tradicijos, kuriami ir nauji žanrai bei formos, pavyzdžiui, sekvencijos, tropai ir rimuoti oficijai. Ir visa tai vyksta ne tik IX, bet XIV a. bei vėliau. Beje, vargonai katalikų bažnyčiose irgi atsiduria per Karolingų renesansą. Norintiems išsamiau susipažinti su ankstyvąja vargonų istorija Vakarų Europoje galėčiau rekomenduoti Peterio Williamso knygą The Organ in Western Culture. 750-1250 (Cambridge, 1993). Taigi, jeigu jau bandoma daryti kažkokias istorines išvadas, tai derėtų bent jau pasidomėti istoriniais faktais.

Vis dėlto, daugiausia netikslumų ir netiesos pasakoma, kalbant apie liturgiją. Antai kalbėdamas apie potridentinės liturgijos reformą D. Juozėnas teigia, kad Tridento susirinkimas siekė „unifikuoti liturgines apeigas ir giedojimus‟ (Kelionė, p. 81). Kad vienas pagrindinių šios reformos siekių buvo sukurti vieningą visai Romos katalikų bažnyčiai liturginį ritą, yra tiesa. Tačiau nepasakoma, kad tas pats Tridento susirinkimas leido ir toliau be jokių apribojimų vartoti tuos lotyniškuosius Bažnyčios ritus, kurie gyvavo 200 ir daugiau metų. Kitas faktinis netikslumas yra tas, kad susirinkimas siekė „unifikuoti giedojimus‟. Taip, 1614 m. buvo išleistas interviu minimas „Medičių gradualas‟ (Editio Medicae). Tačiau, pirma, jis niekada nebuvo visuotinai privalomas (beje, šio leidinio išskirtinę leidybos teisę keleriems dešimtmečiams visai Bažnyčiai tik XIX a. II p. buvo gavusi Regesnburgo leidykla F. Pustet); o antra, tai tebuvo vienas iš daugelio Bažnyčioje vartotų gradualų. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir Lietuvoje per visą XVII ir XVIII a. ar net vėliau (ką rodo ir išlikę palyginti gausūs šaltiniai), šalia kitų itin plačiai buvo naudojami XVII a. Krokuvoje A. Petrikovijaus (arba A. Piotrkowczyko) spaustuvėje parengti ir išleisti Romos gradualas bei antifonalas, pagal galiojančius Romos mišiolą ir brevijorių bei Petrikavo sinodų nutarimus. Šios liturginės giedojimo knygos, susilaukusios keleto leidimų, buvo parengtos remiantis vietine grigališkojo giedojimo tradicija, o ne Medičių gradualu.

Akivaizdi netiesa yra ir ten pat išsakomas teiginys, kad 1570 metais išleistas bendras visai Katalikų Bažnyčiai popiežiaus Pijaus V mišiolas galiojo iki 1962 metų (Kelionė, p. 81). Jeigu jau taip, tai norėtųsi paklausti — o pagal kokį mišiolą visa Romos katalikų bažnyčia gyveno ir Eucharistijos liturgiją celebravo nuo 1962 iki 1970 metų, kuomet įsigaliojo popiežiaus Pauliaus VI promulguotas naujas Romos mišiolas? Pagal kokį mišiolą mišios buvo aukojamos per visą II Vatikano susirinkimą? Ką reiškia šis, švelniai tariant, nusišnekėjimas? Kad nebūčiau apkaltinas šališkumu, pasitelksiu Bažnyčios Magisteriumo dokumentą. Antai, popiežiaus Benedikto XVI 2007 m. liepos 7 d. paskelbto motu proprio Summorum Pontificum (jį vėl galima pasiskaityti Lietuvos katalikų interneto tarnybos tinklapyje „katalikai.lt‟) pirmajame straipsnyje aiškiai parašyta: „Todėl leidžiama Mišių auką švęsti pagal Jono XXIII 1962 m. paskelbto ir niekada neatšaukto Romos mišiolo editio typica kaip Bažnyčios liturgijos ypatingąją formą‟ (pabraukta mano – JV). Nežinantiems paaiškinsiu, kad popiežius pal. Jonas XXIII 1962 m. promulgavo paskutinią galiojančią pop. šv. Pijaus V Romos mišiolo redakciją. Kitaip tariant, čia labai aiškiai parašyta, kad šis mišiolas niekada nebuvo nei atšaukas, nei uždraustas, nei dar kažkaip anuliuotas. Būtų pravartu priminti, kad dar 1984 m. popiežius Jonas Paulius II sudarė specialią kardinolų komisiją, kuriai ir buvo pavesta išsiaiškinti, ar Pijaus V (arba Jono XXIII) mišiolą kas nors realiai uždraudė ar atšaukė. Išnagrinėję klausimą, kardinolai pateikė vienareikšmį atsakymą, kad to niekada nebuvo padaryta. Galima priminti, kad po to, popiežius Jonas Paulius II išleido ypatingąjį indultą Quattuor abhinc annos, kuriuo leido naudotis Jono XXIII mišiolu. Kiek užbėgdami į priekį, pasebėsime, kad šiame indulte nustatytos nuostatos buvo 1988 m. pakeistos Jono Pauliaus II motu proprio Ecclesia Dei nuostatomis, o šiuo metu galioja jau popiežiaus Benedikto XVI minėtame dokumente Summorum pontificum surašytos nuostatos. Jos papildomai išaiškintos, nurodant, kad tai yra visuotinis Bažnyčios įstatymas, popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei, įeinančios į Tikėjimo reikalų kongregacijos sudėtį, šiemet paskelbtoje instrukcijoje Universae Ecclesiae (čia būtina pastebėti, kad interviu pasirodymo metu ši instrukcija dar nebuvo paskelbta). 

Stebina ir kai kurios laisvos kitų žmonių darbų interpretacijos. Pavyzdžiui, D. Juozėnas mini Josefo Ratzingerio knygą Liturgijos dvasia ir teigia, kad „Šv. Tėvas Benediktas XVI savo darbe „Liturgijos dvasia“ ragina atsigręžti nuo „rubrikų“, t. y. raudonomis raidėmis Mišiole pažymėtų nurodymų, kaip švęsti liturgiją, į „nigrikas“ – juodomis raidėmis išrašytus pačius liturgijos tekstus, maldas, aklamacijas‟. Prisipažinsiu, kad šią knygą pats įdėmiai perskaičiau ir dabar neretai atsiverčiu. Tačiau tokių citatų ar minčių nepamenu. Atvirkščiai, reikia pastebėti, kad tuometinis kardinolas J. Ratzingeris šioje knygoje labai aiškiai pabrėžia tokio pseudo kūrybiškumo ir improvizaciškumo, į kurį vedą rubrikų nepaisymas, nesuderinamumą su tikrąja liturgijos esme ir pašaukimu. Tai yra, juose jis regi dalykus, kurie labai dažnai lydi panieką ir netgi savotišką neapykantą Bažnyčios nustatytoms normoms. Tad ir skaitytojams, ir D. Juozėnui būtų naudinga bei pravartu atsiversti Bažnyčios Magisteriumo dokumentus, o šiuo atveju Benedikto XVI posinodinį apaštališkąjį paraginimą (arba ekshortaciją) Sacramentum Caritatis. Pacituosime visą šio dokumento 40 straipsnį, kuris skelbia: 

Pabrėžiant ars celebrandi svarbą, aikštėn kartu iškeliama liturginių normų reikšmė. Ars celebrandi turėtų skatinti šventybės pajautą ir pasitelkti tokią pajautą ugdančias išorines formas: tai apeigų darna, liturginiai dangalai, reikmenys, šventoji vieta. Eucharistijos šventimui teikia daug naudos, kai kunigai ir už liturginę pastoraciją atsakingieji stengiasi supažindinti su galiojančiomis liturginėmis knygomis bei atitinkamomis normomis ir su dideliais Romos mišiolo bendrųjų nuostatų ir Mišių skaitinių turtais. Bažnytinėse bendruomenėse jų išmanymas bei branginimas galbūt suponuojamas, bet dažnai nepagrįstai. Iš tikrųjų šiuose tekstuose glūdi lobiai, išlaikantys bei išreiškiantys Dievo tautos dutūkstantmetės istorijos tikėjimą ir kelią. Tinkamam ars celebrandi ne mažiau svarbus visų liturgijos numatytų raiškos formų – žodžio ir giesmės, gestų ir tylos, kūno judesių, dangalų liturginių spalvų – paisymas. Liturgijos prigimčiai tikrai būdinga komunikacinių ženklų, įtraukiančių visą žmogų, įvairovė. Paprastais gestais ir numatyta seka bei nustatytais momentais atliekamais santūriais ženklais perteikiama bei įtraukiama labiau negu netinkamais dirbtiniais priedėliais. Pagarba apeigų struktūrai bei jos paisymu išreiškiamas Eucharistijos kaip dovanos pripažinimas bei kartu parodoma kunigo noras nuolankiai ir dėkingai priimti neapsakomą dovaną. (visi pabraukimai mano – JV).

Rubrikos ir yra tos liturginės, per amžius gludintos normos, kuriomis ne tik nusakoma bei išsaugoma visa liturgijos struktūra, bet ir kuriose glūdi minėti lobiai. Tuo tarpu D. Juozėno reiškiamos mintys kiek glumina ir lieka neaišku, kas — supratimo stoka, ar kokios kitos priežastys — jį paskatino taip pernelyg laisvai ir neadekvačiai interpretuoti J. Ratzingerio teiginius rubrikų klausimu. 

Galiausiai stebina ne tik jau išsakyti netikslumai, bet ir eskaluojamas dviejų lotyniškojo Romos rito formų priešinimas, pavyzdžiui, aiškinant, kad „seniau celebrantas nusisukęs in secreto šnibždėjo Romos kanoną ar kitas Mišių dalis, o naujojoje Mišių liturgijoje Eucharistinė malda turi būti giedama balsu, visi Mišių dalyviai turi aiškiai girdėti kiekvieną žodį, tik konsekracijoje pagarbiai prislopinant kartojamus Jėzaus žodžius‟ (Kelionė, p. 83). Kitaip tariant, brukama mintis, kad esą seniau buvo blogai, o štai dabar yra tiesiog puiku. O ką reiškia „nusisukęs šnibždėjo‟, tarytum kažką sau po nosimi burbuliuotų? Juk kunigas, pagal per amžius susiklosčiusią Bažnyčios senąją liturginę tradiciją (kurią, kaip suprantu, D. Juozėnas pavadina kažkaip „brandžiuoju‟ socializmu atsiduodančiu epitetu „barokiškai feodaline‟), kuri siekia mažų mažiausiai pop. šv. Grigaliaus Didžiojo (590-604) ir net dar senesnius laikus, o ne XVI a., kaip bando įpiršti interviu autoriai, kunigas pusbalsiu kalba ne ką kitą, bet Mišių kanoną arba Eucharistijos maldą. Kitaip tariant, šioje Mišių vietoje jau ne jis kaip paprastas žmogus kunigas, bet kaip kunigas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra „kunigas Melchisedeko būdu‟, asmenyje aukoja tyrąją ir šventąją Padėkos arba Eucharistijos Auką, kurios metu duona ir vynas transsubstanciacijos būdu tampa Viešpaties Kūnu ir Krauju. Tai giliausia ir sunkiausiai paprastais žodžiais perteikiama paslaptis. Todėl neatsitiktinai apaštalų sukcesiją išsaugojusiose krikščionių liturginėse tradicijose ši paslaptis perteikiama ypatingu būdu. Antai, ortodoksų Dieviškojoje liturgijoje malda kalbama už Ikonostaso durų, tuo tarpu katalikų tradicinėse Mišiose šis didingas ir žmogaus protu iki galo nesuvokiamas slėpinys perteikiamas tyla, kai kunigas tik pusbalsiu teištaria paties Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius, kai jis Kristaus asmenyje aukoja tyrą, be dėmės Sūnaus Auką Tėvui Šventojoje Dvasioje. 

Vis dėlto, čia ne vieta ir ne laikas gilintis į dviejų Romos rito formų panašumus ir skirtumus. Jų gerokai daugiau, nei tik pusbalsiu ar garsiai kalbama Eucharistinė malda  (visus juos išsamiai aptarti prireiktų ne vieno ir ne dviejų straipsnių). Būtina vėl pacituoti Bažnyčios Magisteriumą, ir vėl sugrįžti prie motu proprio Summorum Pontificum. Pirmasis jo straipsnis skelbia: „Pauliaus VI paskelbtas Romos mišiolas yra lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčios lex orandi įprastinė išraiška. Tuo tarpu šv. Pijaus paskelbtas ir pal. Jono XXIII iš naujo išleistas Mišiolas yra Bažnyčios to paties lex orandi ypatingoji išraiška ir deramai gerbtinas dėl savo garbingo bei seno naudojimo. Šios dvi Bažnyčios lex orandi išraiškos jokiu būdu neskatina Bažnyčios lex credendi skilimo, nes tai tėra du Romos rito naudojimo būdai‟. Taigi, turime dvi vieno Romos rito formas, senesniąją ir naujesniąją, kurios abi vienodai galioja Bažnyčioje. Nei daugiau ir nei mažiau. Bet kokios spekuliacijos, kas geriau, ir kas blogiau, deja, nedera.  

Taigi, iš kur kyla tokie netikslumai, kuriuos spausdina katalikiškas žurnalas Kelionė ir internetinis dienraštis Bernardinai.lt? Akivaizdu, kad interviu autoriai demonstruoja, pavadinkime, pusinį dalyko išmanymą, rodo tam tikrą kompetencijos trūkumą. Kita vertus, dėl to labai pykti kaip ir neišeitų. Galų gale, kai kurios žinios įgyjamos tik po specialių studijų, kurių ne kiekvienas imasi, o pagaliau ne kiekvienam to ir reikia. Tačiau šiame interviu apčiuopiama ir tam tikra prieštaringa nuostata su negatyvumo priemaišomis. Tai rodo ir aptartos kai kurios faktinės klaidos, kai norima pateikiama už esama (pavyzdžiui, minėtas nusikalbėjimas, kad šv. Pijaus V mišiolas galiojo tik iki 1962 m.). Tačiau bene geriausiai tokią autorių nuostatą iliustruoja jau minėti šnektelėjimai apie tai, kokia netikusi buvusi senoji (t.y. ekstraordinarinė) Mišių forma, lyginant su dabartine (arba ordinarine). Juk tuo ne tik priešpastatomos tegul ir skirtingos to paties Bažnyčios lex orandi, lex credendi formos, tuo būdu prieštaraujant minėtam centriniam Bažnyčios įstatymui. Iš esmės čia priešinami ir tikintieji, netiesiogiai peršant mintį, kad to neva „blogesnio‟ varianto tegali norėti tik kokie nors nesusipratėliai ar šiaip piktavaliai, o štai visi protingi, „dori katalikai‟ tegali norėti ir siekti to gerojo naujumo. Ar tikrai to moko mūsų katalikų tikėjimas?  

Bijau, kad tokios nuostatos kyla iš nemeilės ilgaamžei Bažnyčios liturginei tradicijai (o per tai ir mūsų Tikėjimo lobynui), iš pasidavimo vadinamosios „trūkio hermeneutikos” ideologijai. Galbūt ir paradoksalu, bet kalbėdami apie tokį senas ir gilias tradicijas turintį fenomeną, kaip grigališkasis choralas, D. Juozėnas ir G. Kajėnas iš esmės prieštarauja tam, ką rašo popiežius Benediktas XVI savo laiške vyskupams apaštališkojo laiško „motu proprio datae“ SUMMORUM PONTIFICUM dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo paskelbimo proga: Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums, ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga. Toks yra Bažnyčios mokymas.  

Jonas Vilimas. 2011-11