Popiežiaus Benedikto XVI homilija Sekminių vigilijoje


Bažnyčios Sekminių himnas „Vieni, Creator Spiritus – Ateik Šventoji Dvasia“ užsimena apie Pradžios knygos visatos sukūrimo pasakojimą, pasak kurio visa ko pradžioje virš chaoso, virš vandenų skriejo Dievo Dvasia. Paskui aprašomas Dievo kūrimo darbas. Anot popiežiaus, Sekminės nėra tik Bažnyčios pradžios šventė, bet kūrinijos pradžios šventė. Pasaulis neatsirado pats iš savęs, bet iš kuriančios Dievo Dvasios. Iš visatos dydžio, iš ją valdančių dėsnių universalumo galime užčiuopti kažką iš Dievo išminties. Kūrinija yra pirmasis atsakymas į klausimą apie tai, kas yra Dvasia, kaip ji veikia ir kaip ją galime atpažinti. Kartais būdami pakerėti jūros ir kalnų didybės, kartais stebėdami pražydusią gėlę beveik spontaniškai suvokiame apie Kūrėjo egzistavimą. Bet ne visada lengva kūrinijoje įžvelgti Kūrėjo atšvaitą, nes mūsų akys dažnai yra aptemdytos žmonijos istorijos.

Bet Dvasia Kūrėja ateina mums į pagalbą ir kalba kitu būdu – ji įsiterpia į žmonijos istoriją. Jėzuje Kristuje Dievas tampa žmogumi ir mums parodo labai netikėtą dalyką: Dievuje yra „Aš“ ir „Tu“, yra Tėvas ir Sūnus. Paslaptingasis ir tolimas Dievas nėra begalinė vienatvė, bet meilės įvykis. Ir jei kūrinijoje kontempliavome Dievą kaip begalinę galią ar jėgą, kuriančią pasaulį ir jo dėsnius, tai čia atskleidžiame kitą dalyką – Kūrėjas turi „širdį“, jame yra meilė. Tėvo ir Sūnaus meilės vienybė Dvasios dėka yra tokia stipri, stipresnė nei kad mažiausia ir nedaloma atomo dalelė, kad galima sakyti, jog Dievas yra vienas ir yra Meilė. Pažindami Jėzų, mes pažystame tą meilę, taip sakant, pažvelgiame į Dievo „vidų“. Bet Jėzus norėjo, kad mes jį ne tik pažintume, bet būtume jo patraukti ir su juo suvienyti. Todėl jis į mūsų širdis pasiuntė Dvasią, vienijančia mus su juo ir su Tėvu. Štai tai yra Sekminės.

Dievo Dvasios veikimo mumyse pasekmės yra gyvenimas ir laisvė. Daugelis žmonių linkę suvokt gyvenimą ir laisvę taip, kaip parodyta evangeliniame pasakojime apie sūnų palaidūną – atsikratyt pareigų, daryt ką tik užsinori, neprarast nė vienos gyvenimo suteiktos progos patirti tą ar kitą dalyką. Bet tame pasakojime taip pat matome, kad greitai toks gyvenimas tampa tuščias ir beprasmis. Ne tokiu keliu eidamas žmogus atskleidžia gyvenimą ir laisvę. Gerojo Ganytojo pasakojime Jėzus rodo kitą kelią: ne egoistiškai viską savinantis, bet save duodant yra randamas gyvenimas. Ir Jėzus mums tame padeda – mums siunčia Dvasią, kuri yra Dievo savęs davimas, tam, kad mes išmoktume save duoti kitiems ir taip gyventume prasmingą gyvenimą. Tinkamas žmogaus laisvės realizavimas nėra egoizmas. Priešingai – vieno žmogaus egoizmas netruks susidurti su kito žmogaus egoizmu ir išprovokuoti prievartą, kuri paskandins ir laisvę, ir gyvenimą. Biblijos siūlomas kelias nėra egoizmas, bet broliškumas. Šioje vietoje suprantame, kad laisvė ir gyvenimas nėra atsiejami ir nuo vienybės. Dievo Dvasia yra ir vienybės Dvasia. Ji meilėje vienija Tėvą ir Sūnų, bet taip pat ir visus tuos, kuriuose veikia. Kaip rašo Paulius – „jūs esate viena Jėzuje Kristuje (Gal 3,28)“. Šventoji Dvasia teikia skirtingas dovanas, papučia ten, kur niekas nesitiki ir yra skirtingumo šaltinis. Bet dar labiau yra vienybės šaltinis. Šioje vienybėje su Dievu, su Kristumi ir su vienas kitu glūdi Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, paslaptis.

Būdami suvienyti su Dievu, anot Šventojo Tėvo, negalime nutylėti šios tiesos, šio džiaugsmo ir grožio. Štai čia yra giluminis impulsas skelbimui apie Evangeliją, misijoms. Būkite, - sakė popiežius Benediktas savo klausytojams, - laisvės, gyvenimo ir vienybės liudytojais, visiems žmonėms atverdami duris į Kristų, tapkite meilės civilizacijos statytojais. Dvasia teikia šią aukštesnę pasaulio, gyvenimo ir istorijos viziją. 

Benediktas XVI (2006-06-04)


Kategorijos:

1 komentarai

  1. Nebesusigaudau, kiek čia dabar tų popiežių yra?

    AtsakytiPanaikinti