Mindaugas Kubilius. Šventojo Rašto supratimas (IV)

Gairės [1]

I. Įvadas į keturias Švento Rašto prasmes

Šventas Raštas yra parašytas paprastam žmogui suprantama kalba. Tai ir yra skelbimo uždavinys – Dievo tiesas priartinti prie paprasto žmogaus suvokimo. Tačiau, nors ir dėl mūsų Dievas nusižemina ir tampa panašus į mus, nors ir Meilė iš tiesų yra tokia paprasta, kad tik paprasti mažutėliai ją tesupranta (nes myli), visgi Tiesos veidą dabar “mes regime mįslingu pavidalu, lyg veidrodyje, o tuomet regėsime akis į akį” (1 Kor 13,12). Nors ir tampame šventais Dievo vaikais čia ir dabar, kol kas vis dar nematome mūsų pačių iš Dievo išspinduliuotos garbės: “Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, mes būsim panašūs į jį, nes matysim jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3,2). Kaip jau išsiaiškinome, Šventasis Raštas ir yra tas Veidrodis, kuriame nors ir mįslingu pavidalu, įžvelgiame Dievo mums dovanojamą garbę. Tai pat, kadangi Šventasis Raštas atspindi Dievo atsiskleidimą žmonijai, tobulai įgyvendinamą mūsų dalyvavimu Velykinio įvykio sudabartinime, t.y. Eucharistinėje Aukoje, tai visi Rašto puslapiai būtent ir nurodo į Kristaus Kūne, arba tiesiog Švč. Eucharistijoje, švenčiamą kiekvienos sielos išganomo santykio su Dievu tikrovę.[2] Ši gi tikrovė yra dvasinė ir paslėpta nuo kūniškų akių. Tik tikėjimo, veikiančio meile, (plg. Jok 2,14-26) pastanga teįmanoma patirti santykio su Dievu palaimą; nes tik tikėjimu, veikiančiu meile, teįmanoma išsilaikyti ir tobulėti santykyje su Dievu.

Tikėjimo, arba tiesiog Kristaus kūno, tikrovė yra neregima (plg. Hebr 11,1). Ją, dėka Dievo tapsmo kūnu, apčiuopiame tik išoriniuose sakramentų, pagarbiai švenčiamų Bažnyčios liturgijoje,[3] ženkluose bei meilės artimui darbuose. Tad, apsivilkę Dievo Avinėlio nuolankumu, apčiuopę savo dvasios akis bei dvasinę Kristaus kūno tikrovę sakramentuose bei atsirėmę į Bažnyčios egzegetų Šventojo Rašto išaiškinimo tradiciją, Dvasioje artinamės prie Rašto raidės link užu raidės slypinčios Velykinės paslapties, mums atveriančios neišmatuojamą švč. Trejybės gelmę ir palaimą. Taigi Bažnyčios Tradicijoje Šventasis Raštas aiškinamas dviem lygiais: pradedame žodine / paraidine, arba betarpiškai žodžio atskleidžiama, Rašto prasme, ir, sulig dovanojamos malonės raštu, žengiama link Šventosios, arba dvasinės, Rašto tikrovės. 

Išoriniai santykio su Dievu ženklai,[4] tame tarpe ir Švento Rašto raidė, yra Dievo duodami, idant padėtų tikinčiajam atrasti išgyvenamo santykio esmę – vidinį širdies garbinimą.

Štai kaip apaštalas Paulius ryžtingai žiebia prie išorinio religingumo prisirišusiems žydams: “Ne tas yra žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę” (Rom 2,28-29). Sandoroje su žmogumi Dievas ieško žmogaus širdies, kad ši jam laisvai pakartotų tai, ką Jis, sukurdamas žmogų, paliudijo: “Aš tave myliu.” Visų Dievo dovanotų - ar Adomui, ar Nojui, ar Abraomui, ar Mozei - pažadų ar sandorų iki Kristaus esmė yra ta pati. Galų gale atpirktai Kristuje, naujojoje ir paskutinėje, sandoroje, žmonijai yra negrįžtamai nuimti ją su mirtimi rišę pančiai ir atverti gyvybės vartai į pačios žmonijos vidinius, dargi Dvasioje sudievintus, širdies namus – širdies Širdyje namus. Cor ad cor loquitur.[5] Naujojoje sandoroje galutinai išsipildo Senojoje dovanoti pažadai. Senieji raštai perskaitomi nauja širdimi. Kitaip tariant, Senosios sandoros raidė tobulai išsipildo Naujosios, t.y. Dvasios santykyje su mūsų siela, tikrovėje, kurią mes aptarėme kaip Kristaus kūną (plg. 2 Kor 3,12-18). O pastarojo šerdis yra vidinis atpirktos ir sudievintos sielos mylintis atsidavimas jai visuomet ištikimam Mylimajam. 

Todėl visa, kas aprašyta Senajame Testamente, yra Dievo ir žmogaus meilės istorijos pradžia. Sulig pirmuoju Kristaus atėjimu, aprašytu Naujajame Testamente, prasidėjo šios istorijos laiminga pabaiga, kuri užsibaigs antruoju Kristaus atėjimu ir Jo bei žmonijos amžinosiomis vestuvėmis (plg. Apr 19,1-10). Dabarties, keliaujančios per pasaulį Bažnyčios, laikas yra šių vestuvių ruošybos ir budynės metas (plg. Mt 25,1-13). Kadangi Dievas yra Dvasia, tai Naujosios sandoros laikas ir kelias skleidžiasi ne tik istorinėje, bet ir Dvasios – dvasinėje sielos plotmėse. Vadinasi istorinė sandorų sklaida - ar įvykiai, ar pranašystės, ar mokymai - nuorodos į sielos, čia ir dabar besiskleidžiančios santykyje su Dievu, sklaidą.

Trumpai apibendrinant, kaip Senoji sandora išsipildo Naujoje, taip ir Senasis Testamentas –rašytinis sandorų iki Kristaus atspindys - yra išaiškinamas Naujuoju Testamentu, kuris, savo ruožtu, yra kiekvieno atsiduodančio Dievui ir Jo laukiančio krikščionio širdies dabartis. Abu šventieji testamentai yra perskaitomi ir suprantami mylinčios bei Kristaus laukiančios širdies.

Šis išsiaiškinimas turėtų mums padėti suprasti, kodėl Bažnyčios Tradicija, pirma aiškiai įstačiusi paraidinės prasmės teisingo supratimo būtinybę kaip pagrindą dvasiniam supratimui,[6] dvasinę Švento Rašto prasmę skirsto dar į tris prasmes:

Alegorinė, arba perkeltinė prasmė, (gr. skelbti kitką) reiškia, jog Senasis testamentas nusako Dievo ir sielos sandoros Kristaus kūne dabartį. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius laiške Galatams 4,21-26: « Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, laisvosios – dėl pažado. Tai pasakytina perkeltine prasme [tiedvi moterys – tai dvi Sandoros (…). » Apaštalas Petras aptaria Tvano įvykį kaip Krikšto sakramento vaizdinį (1 Pt 3,21): “Ir dabar jus gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas.” [7]Taip pat ir laiškas Hebrajams yra puikus alegorinio aiškinimo pavyzdys: “Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ar ugnimi liepsnojančio kalno ar prie audringos tamsos (...). Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės” (Hebr 12,18.22).

Anagoginė (gr. vedimas aukštyn) prasmė - kuri irgi yra perkeltinė prasmė - nurodo į Kristaus antrąjį atėjimą ir galutinį Jo karalystės įtvirtinimą. Apreiškimo apaštalui Jonui pamatinė prasmė kaip tik yra šioji, nes aptaria paskutinę kovą prieš blogį ir naujosios Jeruzalės būsimą triumfą: “Ir aš išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo (...)”(Apr 21,2). Anagoginė prasmė atrandama ir kitose Švento Rašto vietose, kur Kristus kalba apie paskutinį teismą arba antrąjį savo atėjimą (plg. Mt 25-26 skyriai).

Moralinė prasmė aptaria sielos būvį ar stovį. Moralinė prasmė dažnai atrandama po iš alegorinės ar anagoginės teksto prasmės išsiaiškinimo, kuomet atskleidžiamas sielos santykio su Dievu esamas ar reikalautinas stovis. Pavyzdžiu čia galėtų būti palyginimas apie dešimt mergaičių (Mt 25,1-13). Perkeltine alegorine prasme mergaitės reiškia Dievo tautą-Bažnyčią, kuri laukia Kristaus atėjimo, ir kurios viena dalis yra pareiginga ir budri, o kita – ne. Jaunikio sugrįžimas yra antrasis Viešpaties atėjimas. Ir toliau visas palyginimas yra lyg pranašystė apie tai, kas įvyks su viena ir kita sielų grupe laikų pabaigoje. Taigi moralinis aiškinimas, o tuo pačiu ir priesakas, yra tas, jog dabar reikia būti budriais ir suklususiems laukėjais, idant laikų pabaigoje priklausytumėme vertų Viešpatį pasitikti sielų grupei. Pats Viešpats, užbaigdamas palyginimą, mus prisaikdina: “Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos” (Mt 25,13).

II. Supratimo taisyklės

Taip pat Bažnyčios Tradicija mums palieka Švento Rašto supratimo taisykles: “Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas. Todėl, norint teisingai įžvelgti šventųjų tekstų prasmę, reikia su nemažesniu atidumu atsižvelgti į viso Šventojo Rašto turinį ir vieningumą, neišleidžiant iš akių gyvosios visos Bažnyčios Tradicijos it tikėjimo analogijos” (Dei Verbum, § 12).

Švento Rašto vienovė. Šventąjį Raštą sudaro raštų įvairovė. Skirtingais laikais rašę, nevienodos auklybos ir išsilavinimo šventųjų knygų žemiškieji autoriai saviraiškai pasirinko ir ne tuos pačius literatūrinius žanrus: įvykių atpasakojimai, kronikos, poezija, išmintingi pamokymai, laiškai. Tačiau žmogiškasis ir istorinis veiksnys, pagrindęs paraidinę šventų knygų prasmę, yra tik antrinis ir visiškai priklausomas nuo pirmosios Šventojo Rašto priežasties, t.y. užu istorijos ir laiko ribų esančiam Dvasios Dievo. Kadangi Dievas yra viseto Kūrėjas ir, todėl, istorijos Viešpats, tai Jis įstato ne tik dvasinę, bet ir paraidinę (kitaip, istorinę-literatūrinę) šventų knygų reikšmę. Per jų žemiškų autorių įvairovę bei aprašytų įvykių ir literatūrinių žanrų margumyną kalba vienas ir tas pats triasmenis Dievas. Ten pat atsispindi ir Jo nuvejama sielų išganymo istorija, kurios atbaiga yra Kristuje. Vadinasi, šventų raštų žemiška įvairovė atspindi ne ką kitą, bet dvasinę Kristaus kūno vienovę. Todėl žmogiškų autorių skirtingumai šiai vienovei irgi stebuklingai tarnauja. Dievas numatė įvairovę, idant suprastume Rašto vienovę.

Iš šios nuostabios Švento Rašto skirtingumo vienovės kyla šventų knygų supratimą įgalinantis principas: Šventas Raštas aiškina pats save. Jei susiduriame su kokia neaiškia mums vieta, tai esame tikri, kad vienos ar kitos Senojo ar Naujojo Testamento knygos jau suprasta reikšmė tikrai padės naujai iškilusį neaiškumą išsiaiškinti. Mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kuris yra dangaus ir žemės Kūrėjas, leidžia mums peržengti Šventosios Dvasios įkvėptų, tačiau žemiškai ribotų autorių suteiktą paraidinę prasmę ar netikslumus bei laisvai toje pačioje Dvasioje, atspindėtos šventųjų knygų, susivokti. Tai yra, tam tikras žodis ar vaizdinys vienoje iš Rašto knygų gali reikšti vieną, o kitoje, Sename ar Naujame Testamente – kitką.

Pasitikėdami Dievu, kuris, tiesiogine prasme, yra abiejų testamentų knygų autorių kūrėjas, netiesiogine – jų vartojamos kalbos, auklėjimo ir kultūrinio išprusimo priežastis ir vėl, tiesiogine prasme, - šventos prasmės, atspindėtos jų rašytiniame palikime autorius, galime išsiaiškintas žodžio ar vaizdinio paraidinę ir dvasines prasmes bei, nuosekliai, laisvai pritaikyti tokios pačios paraidinės prasmės žodžiui ar vaizdiniui kitoje Šventojo Rašto knygoje ir taip pagilinti pastorojo tiek dvasinę, tiek ir paraidinę prasmes, bei pasidžiaugti naujų šventojo teksto reikšmių išsigvildenimu. “O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!” (Rom 11,33 ).

Pavyzdžiui, Giesmių giesmės tekstas paraidine prasme yra nuostabus moters ir vyro meilės aprašas. Gal tai Saliamonas parašė pamiltai Sulamitai, o gal tai Artimųjų Rytų vestuvinių apeigų poezija - mes nežinome. Tuo tarpu apaštalas Paulius, komentuodamas Pradžios knygą apie vyro ir moters meilės prasmę (Pr 2,23-24), taip pastarąją išaiškina: “Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą” (Ef 5,31-33). Ši Pauliaus šventa mintis leidžia mums džiaugtis Giesmių giesmės tekstu ne tik kaip nuostabiu erotinės meilės atspindžiu, bet, dar giliau, Kristaus neišmatuojamos meilės Bažnyčiai ir kiekvienai sielai aprašu. Tuo pačiu, tai mums leidžia suvokti, jog žmogiško eroso pagrindas turi būti nesavanaudiška ir atsiduodanti asmenų meilė, kaip mus ir moko popiežius Jonas Paulius II savo garsių audiencijų rinkinyje “Kūno teologija”.

Toliau Katekizmas mums prisako Šventąjį Raštą skaityti gyvoje Bažnyčios Tradicijoje. Apie tai jau pakankamai kalbėjome.

Trečia taisyklė yra tikėjimo analogija. Šis taisyklė remiasi tiesa, kad Raštas – tai ne viskas, ką apaštalai perdavė (KBK, § 76). Tikėjimas buvo taip pat perduotas žodine, šventuose raštuose neužrašyta, tradicija, kuri yra įkūnyta Bažnyčios struktūroje bei doroje, ir kaip tikėjimo kraitis saugoma Bažnyčios Magisteriumo (plg. Dei Verbum, § 8).[8] Kita vertus, turime tvirtą Kristaus pažadą Bažnyčioje per Šventąją Dvasią ilgainiui atskleisti vis daugiau dievišką tiesų (plg. Jn 16,13). Tai ir vyksta. Pavyzdžiui, Šventam Rašte niekur aiškiai nepasakyta apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą ar Jos žengimą į dangų. Tačiau tikintieji nuo pat pirmųjų krikščioniškų amžių įvairiuose kraštuose būtent tokią Mariją gerbė liturgijoje. Krikščionių tikėjimo jausmas kužda: ar verta Dievui įsikūnyti mirties paliestose įsčiose; ar Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, savo Nekaltumo dvasiškai sugludusi su Sūnaus dieviškumu, po fizinės mirties nebūtų pašventinta siela ir perkeistu kūnu jau su savo Sūnumi pas Tėvą?! ar ji menkesnė už pranašą Eliją?! apsaugok Dieve![9] Tokiu būdu visuotinės Bažnyčios tikėjimo tiesos (dar vadinamos tikėjimo dogmos), kurios, kaip ir Šventasis Raštas, nusako dvasinę Kristaus kūno tikrovę, taip pat aiškina šventąsias knygas.  

Te Šventas Raštas tampa mūsų savimone.

Mindaugas Kubilius

Šv. Tomo Akviniečio minėjimas (2003-01-28)

Vilnius - Kražiai - Paryžius

[1] Remiantis KBK, §§ 112-119.

[2] “Tada žydai sakė : “Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!”  Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais” (Jn 2,20-22).

[3] Deja, skaudu, šiais laikais ne visada.

[4] Kalbame apie sakramentus Bažnyčios liturgijoje, kitaip – rituale. 

[5]« Širdis kalba širdžiai.»

[6] Plg. Dei Verbum, § 12. Daugelio egzegetų klaida yra apriboti Šventos prasmės supratimą tik žodine/paraidine prasme. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina paraidinės prasmės supratimo svarbos. Šioji žodžių reikšmė yra paties Dievo, viso ko Kūrėjo, per žmogiškus autorius parinkta ir tarnauja Dvasios saviraiškai. “Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme” (šv. Jeronimas (žr.KBK, § 116 )).

[7] Jei krikštas yra antitipas, tai Nojaus išsigelbėjimas yra tipas. Todėl Bažnyčios Tėvai Senosios sandoros įvykius dažnai vadino tipais, nurodančius į Naująją sandorą, o jų aiškinimą – tipologiniu. (pavyzdžiu, šv. Justinas Kankinys, šv. Hipolitas Romietis.)

[8]“Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško” (2 Tes 2,15). Todėl tikratikiai – tiek katalikai, tiek stačiatikiai niekados nepriėmė ir nepriims atskilusių brolių protestantų sola Scriptura (vien tik Raštas yra visas Apreiškimo šaltinis) principo.

[9] Tikėjimo tiesos atpažinimo vyksmas paprastai pasireiškia kaip didelės tikinčiųjų dalies per ne vieną amžių išsivysčiusi savimonė, vadinama, sensus fidelium (tikinčiųjų jusmas). Popiežius, atpažinęs šioje tikinčiųjų savimonėje Šventosios Dvasios balsą, iškilmingai paskelbia jau kai kur nusistovėjusią tiesą visuotine tikėjimo tiesa, be abejo, privaloma visai Bažnyčiai.