Jonas Vilimas. „Netrukdykite pas mane ateiti mažutėliams‟

Šias mintis iššaukė vienos jaunos sielos susirūpinimas dėl jaunimo evangelizacijos, pasitelkiant abejotinos vertės ir kokybės muziką, kurią atlieka įvairios save krikščioniškomis laikančios roko ir pop grupės, kartais dar save vadinančios ir „šlovinimo” grupėmis. Dažniausiai tokių metodų šalininkų pasitelkiami argumentai yra šie: „Tai vienas iš kelių — tiksliau puikus kelias — pasiekti jaunus žmones, juos užkabinti”, „Dievui patinka, kad jauni žmonės džiaugiasi kartu su juo”, „Jėzus prisikėlė, turime būti kupini džiaugsmo!”, „Nėra daugiau kelių jaunimui pritraukti, jį užkabinti”, „Tai viena iš Bažnyčios dalių — evangelizacija” ir pan. Pasvarstykime, ar iš tiesų tai yra tas kelias, ir ar išties tai — tikroji jaunimo evangelizacija, ar išties tik taip galima tas jaunas sielas „užkabinti”.

Pirmiausia derėtų keletą žodžių tarti apie pačią muziką, nes ji šiuo atveju pasitelkiama kaip pagrindinė priemonė. Šiuo atveju pakaktų trumpai konstatuoti, kad tokių grupių atliekama muzika su sakraliąja ar bažnytine muzika neturi nieko bendra. Tokių frazių, kaip „Dievas su tavim” ar pan. ilgas kartojimas bei Jėzaus vardo dažnas minėjimas jos sakralia dar nepadaro. Kas dėl šlovinimo, tai tokios grupės veikiau šlovina save, kadangi būtent save stato į centrą. Tiesą pasakius, tai neturėtų stebinti, nes kaip kokia grupė, ansamblis ar solistas koncertuoja, jie natūraliai yra centre, kadangi jie tiesiog atlieka muziką, kurios žmonės ir susirenka pasiklausyti.

Kaip tai siejasi su evangelizacija? Pradžiai vertėtų pasiaiškinti kas tai yra. Evangelizuoti, reiškia skelbti Evangeliją, skelbti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Štai ką rašo apaštalas šv. Paulius savo laiške Romiečiams: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaip gi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas? <…> Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi, tikėjimas — iš klausymo, klausymas — kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 14-17).

Per vadinamąsias jaunimo „evangelizacijas” su minėtomis grupėmis, tas Žodis neskelbiamas. Tiesiog vyksta koncertas, kurio metu pagrindinis solistas ar kitas grupės lyderis tarpuose tarp šūksnių, panašių į "kur jūsų rankos", matyt, „seksualiai” ar perdėm ir tariamai egzaltuotai užrėkia, "ei, Jėzus jus myli", ir tai geriausiu atveju. Ar tai Kristaus žodžio skelbimas? Atsakymas — ne. Ar tame roko ar pop muzikos koncerte įmanomas klausymas, iš kurio, kaip aiškina apaštalas, ir kyla tikėjimas? Atsakymas vėl — ne.

Čia ateiname prie jaunimo problemos. Pirmas dalykas būtų toks, kad jaunoms sieloms (lygiai kaip ir subrendusioms) reikia tikro maisto, o ne saldainių ir svaigalų. Visos tos roko ir pop grupės iš esmės siūlo tik pastaruosius dalykus, o ne pilnavertį maistą. Kad jaunimui (lygiai kaip ir senimui) norisi linksmintis, yra visiškai natūralu. Tačiau nereikia maišyti skirtingų dalykų. Kiek teko pastebėti (tegul ir paviršutiniškai) tas vadinamasis „užkabinimas” dažniausiai lieka kažkur labai paviršiuje. Susirenka žmonės draugėn ir smagiai pasibūna. Kai kurie ir toliau sau maloniai bendrauja. Iš principo, čia nėra nieko bloga. Gal net atvirkščiai. Tačiau esmė ta, kad jie tikrai nesirenka draugėn dėl ar vardan Kristaus. Tad toks „kabinimas” yra iliuzija. Dar daugiau — iš esmės tai yra ir apgaulė, ir saviapgaulė. Nes apsigauna ir tie, kurie tokius „koncertus” organizuoja, ir tie, kurie į juos ateina, kad juose neva vyksta evangelizacija. Paradoksas, bet tokie renginiai, tampa netgi savotišku trukdymu ateiti prie Jo. Kitaip tariant, šitaip paradoksaliai prieštaraujama Kristaus priesakui „leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite” (Mk 10, 14). Atrodytų, kad tokie renginiai pritraukia dalį jaunimo (kas tiesa), tačiau kadangi juose neskelbiamas Kristaus žodis (nes kaip jau minėta, koncerto paskirtis ir prigimtis yra kitokia), tai jie paradoksaliai tampa trukdžiu tai pačiai evangelizacijai.

Reikėtų imti pavyzdį iš popiežiaus emerito Benedikto XVI, kuris į jaunimo dienų programas įtraukė maldos vigilijas ir Švč. Sakramento adoracijas. Taip išties geriausiai pašlovinamas Dievas. Be to, ką rodo ir paskutiniųjų Jaunimo dienų Madride patirtis, jaunimas būtent vigilijoje ir adoracijoje dalyvavo itin gausiai, uoliai ir susikaupęs. Tad malda ir adoracija turėtų būti pagrindinės to paties jaunimo evangelizacijos priemonės.

O jeigu jau norima „šventai švęsti” vakaro programas, tai siūlymas būtų tiesiog rengti vakaronę (galima ir tikrai nuotaikingai), o po to skirti laiką tyliai maldai ir Švč. Sakramento adoracijai. Suplakti į krūvą tų dalykų nederėtų, nes viena vertus, koncerto metu klausomasi muzikos ar šokama pagal ją (kaip būna per dažną roko ar pop muzikos koncertą) ir Kristaus žodis yra tiesiog užgožiamas to muzikinio triukšmo. O jį išgirsti galima tik tyloje. Dievui maloni sugrudusi, nuolanki, jį išgirsti pasiruošusi širdis.