Jonas Vilimas. „Jie šlovins jį dvasia ir tiesa‟

Prieš kurį laiką svarstėme apie muzikos ir evangelizacijos santykį bei problemas. Toliau, skatinami tos pačios jaunos katalikiškos sielos klausimų – „kas iš tiesų yra Dievo šlovinimas? Šv. Rašte yra tokia eilutė – jie šlovins jį dvasia ir tiesa. Kas gi yra TIKRAS šlovinimas? Kada ir kaip jis nutinka?” – panagrinėsime šią nelengvą, o sykiu nepaprastai svarbią ir aktualią kiekvienam krikščioniui problemą.

Minėta eilutė yra iš Evangelijos pagal Joną 4 skyriaus. Šie žodžiai nuskamba pokalbio tarp Jėzaus ir vienos samarietės pabaigoje. Tuomet Jėzus Samarijos mieste Sichare stovėjo prie Jokūbo šulinio ir vienos samarietės paprašė vandens atsigerti. Užsimezgė dialogas. Jo pabaigoje samarietė prakalbo apie Dievo garbinimą. Visas tekstas skamba taip (nuo Jn 4, 20): "Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs [žydai] tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti." Jėzus atsakė: "Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa" (Jn 4, 20-24). Tekstas tarsi paprastas, o sykiu ir kiek slėpiningas.

Manau, kad bene tiksliausiai jį išaiškina mūsų popiežius Benediktas XVI savo paskutinės knygos Jėzus iš Nazareto II tome. Čia, be kita ko, jis nemažai dėmesio skiria būtent Dievo garbinimo problematikai bei tam, ką išties reiškia šie ir kiti Kristaus žodžiai bei veiksmai nuo jo įžengimo Jeruzalėn iki mirties ir prisikėlimo.

Pirmas dalykas, kad jau ir šiame Jono evangelijos tekste Jėzus tiesiog konstatuoja faktą apie tai, kad išties žydai, būdami išrinktąja tauta, garbina tikrąjį Dievą ir tai atlieka ten, kur Dievas jiems ir liepęs daryti, t.y. Jeruzalės šventykloje. Tačiau sykiu Jėzus pabrėžia Dievo prigimtį ir esmę – „Dievas yra dvasia" – nurodydamas, kad jį dera garbinti kitaip, t.y. „dvasia ir tiesa". Kas čia turima omeny? Tai susiję su Jeruzalės šventykla, jos sugriovimu ir Jėzumi Kristumi. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Morkų, Aukščiausiame teisme vienas iš liudininkų teigė, kad Jėzus pasakęs „Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo" (Mk 14, 58). Išties, ta naujoji šventykla ir yra pats Jėzus Kristus. Ir būtent po Jo Prisikėlimo, pasak Benedikto XVI, ir prasideda naujasis Dievo garbinimo būdas, kuomet vyksta ne garbinimas ant kalno, bet garbinimas „dvasia ir tiesa" (pagal anglišką leidimą: Joseph Ratzinger / Pope Benedict XVI, Jesus of Nazareth, part 2, San Francisco: Ignatius Press, 2011, p. 22).

Kitoje knygos vietoje Benediktas XVI šią mintį dar praplečia, įtraukdamas ir Šventyklos išvalymą (kuomet jis išvartė prekijų stalus ir juos pačius išvarė iš Šventyklos). Šis Šventyklos išvalymas anticipuoja (iš anksto numato ir tam tikra prasme įvykdo) tos realios akmeninės Šventyklos sugriovimą ir skelbia naująją Šventyklą ir naująjį garbinimą „dvasia ir tiesa". Taigi, ši naujoji Šventykla neabejotinai yra pats Jėzus Kristus. Kristus kaip visuma – t.y., visas mistinis Kristaus kūnas (Šventųjų susirinkimas / susibūrimas – Ecclesia – Bažnyčia), esantis vienybėje su pačiu Jėzumi, kaip jo Galva.

Taigi, šis naujasis garbinimas (besitęsiantis jau beveik du tūkstančius metų) „dvasia ir tiesa" išties ir vyksta „su Juo, per Jį ir Jame". Kitaip tariant, šis tikrasis garbinimas ir šlovinimas vyksta liturgijoje, kuri yra viešas Bažnyčios Dievo garbinimo aktas ir sykiu, pasak Katalikų bažnyčios katekizmo, „dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje" (KBK, 1073). Liturgija, priminsiu, esanti "visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas" (ten pat), turi du pagrindinius sandus – liturgines valandas arba „Dieviškąją tarnystę" (Officium Divinum) ir Eucharistiją, Šv. Mišias, kuriose mes dalyvaujame, perfrazuojant minėtą KBK teiginį, „Kristaus aukoje Tėvui Šventojoje Dvasioje". Taigi, tuo būdu dalyvaujame pačioje Švč. Trejybės būtyje, pačiame švenčiausiame Dievo veiksme ir darbe, kurio tikslas yra ir mūsų išganymas bei pašventinimas, kad būtume šventi, kaip Dangiškasis mūsų Tėvas yra Šventas (plg Mt 5, 48).

Tad garbinimas ir šlovinimas „dvasia ir tiesa" yra išties sąmoningas dalyvavimas Dievo darbe (Opus Dei), kuris vyksta liturgijoje. Tas sąmoningas ir pilnavertis bei įdvasinantis dalyvavimas (nuo popiežiaus šv. Pijaus X šis veiksmas įvardijamas lotyniška sąvoka „actuosa participatio") ir yra tikrasis „šlovinimas dvasia ir tiesa". Manau, kad itin tiksliai tai suformuluota šv. Pauliaus laiške Romiečiams: „Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12, 1-2). Kitaip tariant, aukodami save (ar kaip apaštalas išsireiškia „savo kūnus") Šv. Mišiose, mes susivienijame su Kristaus auka Tėvui Šventojoje Dvasioje ir tuomet išties įvyksta Dievo „šlovinimas dvasia ir tiesa".

Kitas, jau daugiau asmeninis Dievo šlovinimo „dvasia ir tiesa" aktas, vyksta Švč. Sakramento adoracijoje, kuomet tyloje suklupę ir su ta pačia nuolankia, sugrudusia (susigraudinusia, "sutrinta") širdimi išties garbiname ir šloviname Jį, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis yra centre ir Jis pats yra visa ko centras. Dabartinių charizmatikų (ir protestantiškų, ir katalikiškų) „šlovinimų" sesijų metu (kur dažniausiai net ir kryžiaus nepamatysi, ypač jei tokie susibūrimai vyksta kokioje salėje) kaip jau esame minėję anksčiau, centre paprastai būna gerą, „dvasingą" nuotaką „auginanti" koncertuojanti grupė, jos lyderis, pagrindinis „šoumenas" ir pan. Tuo tarpu pats Jėzus būna nustumtas kažkur į šoną, padėtas kažkur šalia. Jeigu Jo nėra mūsų gyvenimo centre, jeigu Jo nėra tarp mūsų ir su mumis (prisiminkime, „kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe”, Mt 18, 20), negali būti jokio šlovinimo ir garbinimo.