Jėzaus malda

Philokalia, T. 5

Patriarchas Kalistas ir jo bendražygis Ignotas Ksantopulai, 48 - 49

48. Apie blaivią ir įdėmią širdies maldą ir jos vykdymą.

Malda vykdoma širdyje budriai, be išsiblaškymo, be jokių kitų minčių ir vaizdinių. Žodžiai Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau nematerialiai, be garsų nukreipia protą paties Jėzaus Kristaus link, o žodžiai pasigailėk manęs vėl grąžina jį [protą] prie savęs paties, nes jis dar negali nesimelsti dėl savęs. Tačiau kada pasiekia tobulą meilę, tada jis [protas] pilnai nukreipiamas į vieną Jėzų Kristų, nes apie kitą (t.y. apie pasigailėjimą) jau gavo tikrą žinią. (Todėl, kaip kai kas sako, protas šaukiasi tik Viešpatie Jėzau Kristau!, esant stipriai meilės būsenai.)

49. Kaip šventieji tėvai įsakė mums vykdyti maldą.

Kartodama maldą siela, verčianti save tai daryti, gali atrasti savyje viską – ir bloga ir gera: pirmiau pamatys savyje, savo širdyje, bloga, o po to ir gera. Šis maldos kartojimas išjudina žaltį, ir šis kartojimas nugalės jį. Šis maldos kartojimas gali apnuoginti gyvenančią mumyse nuodėmę, ir šis kartojimas gali nugalėti ją. Šis kartojimas gali pajudinti visą priešo galią į mūsų širdį, ir šis kartojimas gali nugalėti ją ir po truputį išrauti su šaknimis: Jėzaus Kristaus vardas, nusileisdamas širdies gelmėn, žaltį, valdantį ją, pažabos, sielą gi išgelbės ir duos jai gyvybę. Tad nuolatos būk su Jėzaus Kristaus vardu, ir tegu širdis išgeria Dievą, ir Dievas širdį, ir bus du į vieną. Bet nepakanka maldą kartoti dieną ar dvi – tai daugelio metų ir ilgo laiko darbas, nes reikalingos didžiulės ir ilgalaikės pastangos, kad būtų išstumtas priešas ir įeitų Kristus [į širdį].

Vertė: Timofej Murašov