Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Iudica me

Persižegnojęs Kryžiaus ženklu, kunigas kalba antifoną: Introibo ad altare Dei kaip įvadą į 42-ąją psalmę. Ši antifona visą laiką kalbama prieš ir po psalmės, kurią jis iš karto pradeda: Iudica me Deus. Jis kalba ją visą pakaitomis su ministrantais [patarnautojais]. Ši psalmė buvo pasirinkta dėl eilutės Introibo ad altare Dei: „Įžengsiu prie Dievo altoriaus“. Ji labiausiai tinka būti Šventosios Aukos pradžia. Čia galime pastebėti, kad Bažnyčia visada pasirenka savo naudojamas psalmes dėl kokios nors ypatingos eilutės, kuri atspindi tai, ką ji daro, ar tai, ką ji nori išreikšti. Psalmės, apie kurią dabar kalbame, nebuvo senesniuose mišioluose: jos naudojimą 1568 m. įvedė Popiežius šv. Pijus V. Kai girdime kunigą, kalbantį šią psalmę, suprantame apie ką ji – ji kalba apie mūsų Viešpatį, o kunigas kaip tik ir meldžiasi būtent Jo vardu. Tai mums pasako jau pirmoji eilutė: Ab homine iniquo et doloso erue me – „gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus“.

Eilutė, kuri yra čia vartojama kaip antifona, parodo mums, jog Dovydas kurdamas šią psalmę, buvo jaunas, nes, sakydamas, kad žengia prie Dievo altoriaus, jis prideda: „prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę“. Jis prislėgtas, nes jo siela liūdna, bet iš karto drąsina save, pakeldamas dvasią į Dievą, todėl jo giesmė vis tiek kupina džiaugsmo. 

Būtent dėl šiai psalmei būdingo džiaugsmo šventoji Bažnyčia nutarė ją praleisti Mišiose už mirusiuosius – juk jose meldžiamės už atilsį sielos, kurios išėjimas iš šio gyvenimo sukelia mums netikrumą ir sielvartą. Ji taip pat praleidžiama Kančios laiko Mišiose, kai Bažnyčia pasinėrusi į apmąstymą savo dieviškojo Sužadėtinio kentėjimų, neleidžiančių justi džiaugsmo. 

Keturiasdešimt antroji psalmė yra tinkama įžanga į Mišias, nes ji atneša mums mūsų Viešpatį. Kas gi daugiau yra Tasai, kuris siunčiamas pas pagonis, jei ne Tas, kuris yra Šviesa ir Tiesa? Dovydas visa tai numatė, todėl jis prabyla malda: Emitte lucem tuam et veritatem tuam. Mes įsijungiame į jo maldą ir padarome ją sava. Mes sakome savo dangiškajam Tėvui: „Atsiųsk Jį, kuris yra tavo Šviesa ir tavo Tiesa!“

Šią psalmę užbaigęs malda Gloria Patri [„Garbė Dievui Tėvui“] ir pakartojęs antifoną, kunigas prašo Dievo pagalbos, sakydamas: Adiutorium nostrum in nomine Domini – „Mūsų pagalba Viešpaties varde“. Patarnautojai atsako: Qui fecit caelum et terram – „Kuris padarė dangų ir žemę“. Ką tik sukalbėtoje psalmėje kunigas išsakė savo karštą troškimą turėti mūsų Viešpatį, kuris yra Šviesa ir Tiesa, bet vien tik mintis, kad jis – nuodėmingas tvarinys – susitiks savo Viešpatį, primena, kad jam reikia pagalbos. Tikrai, Dievas norėjo šio susitikimo, jis netgi teikėsi įsakyti jį kaip vieną iš mūsų pareigų, bet, nepaisant to, žmogui nuolatos tenka pajusti savo nevertumą ir niekingumą. Prieš tęsdamas šventąją Auką jis pasiryžęs nusižeminti, išpažinti, kad jis yra nusidėjėlis. Tačiau jis drąsina save, persižegnodamas ir prašydamas Dievo pagalbos.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.