Dainius Petravičius. Apie kalbėjimą ir tylėjimą

Tylėjimas krikščionims - tai iššūkis daugeliu prasmių, bet jokiu būdu ne konformistine - krikščionybės tiesa iš esmės yra nepatogi, o krikščioniui jos nutylėti nedera. Tačiau ne veltui šv. Benediktas Nursietis savo "Reguloje" šiuo klausimu parašė atskirą skyrelį, o Siracido knygos įkvėptasis autorius tam paskyrė ne vieną eilutę. Jau senai pastebėta, kad perdėtas ir neapgalvotas kalbėjimas sukelia nemalonių pasekmių - išplepamos paslaptys, įžeidžiami kiti, nekalti žmonės, už akių prikalbama negražių dalykų apie vieną ar kitą pažįstamą, o galop, paaiškėjus, jog tai nėra tiesa, kur kas sunkiau žodžius atsiimti ir atitaisyti. Krikščionių "vyresnieji broliai" žydai turi mokymą apie Lashon Hara - netinkamą kalbėjimą. Jono Evangelijos pirmieji žodžiai taip pat kažkaip ypatingai mus įpareigoja gerbti Žodį, kad ir kuria prasme tai suprasime. Kaip tik todėl krikščionys kviečiami atidžiai pagalvoti prieš sakant, o šv. Benediktas savo mokiniams (nebūtinai tai turi būti vienuoliai) liepia kuo daugiau laikyti liežuvį už dantų ir netgi "tobuliems mokiniams retai leidžiama kalbėti", nes "mokytojui dera kalbėti ir mokyti, o mokiniui - tylėti ir klausytis". Pamėginkite perkelti šią šventojo Kristaus mokinio pamoką į kasdienybę - prieš kalbėdami labai gerai apgalvokite, ar jūsų pasakyti žodžiai turės realų rezultatą, ir ar šio rezultato tikrai norite. Kita vertus, pagalvokite, o kas, jei nepasakysiu nieko? Tuščias kalbas šventasis ypatingai pasmerkė: "O juokdarystes, tuščius bei juokinančius žodžius mes amžinam atribojimui pasmerkiame ir neleidžiame, kad mokinys tokioms kalboms pravertų burną." Juokausite, ar ne, spręskite patys, tačiau pamėginkite kalbėti atsakingiau ir labiau klausytis, nei kalbėti. Nepatikėsite, kiek tada galima išgirsti.

Šv. Benediktas pradeda savo "Regulos" prologą žodžiais "Atidžiai klausyk, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk <...>". Pirma, jis liepia klausytis. Tai iš karto riboja kalbėjimą, nes norint klausytis taip, kad net širdies ausis palinktų, reikia mažiau kalbėti, ypač mintyse. Pamėginkime pasvarstyti, ką galime laikyti kalbėjimu, atsiremdami į supriešinimą "kalbėti - klausytis". Taigi, iš esmės viskas, kas nėra kalbėjimas, yra klausymasis. Ar nėra kitų veiksmų? Yra, bet, norėčiau atkreipti dėmesį, kad bet kokia veikla užsiimdami, dažniausiai mintyse kalbame su savimi, svarstome, prisimename, svajojame, kitaip sakant, pastoviai generuojame mintis. Tai nėra vien prasimanymas - vienoje dzenbudizmo atšakų - soto-zen, praktikuodami meditaciją medituotojai turi būtent tokį tikslą - nutildyti proto judėjimą, kurio metu atsiranda mintys. Galų gale, kontempliacija taip pat yra klausymasis. Kalbėjimas yra ir mūsų veiksmai, kurių "klausosi" kiti žmonės, ir žodžiai, ir visi kiti būdai, kuriais save išreiškiame.

Pavyzdžių, kaip galime aktyviai klausytis kasdienybės, yra begalės. Kai paskutinį kartą naršėte internete ieškodamas informacijos, kiek atrastos medžiagos perskaitėte lėtai, susikaupęs, grįždamas prie ankstesnių minčių ir iki galo suprasdamas (ar suprasdama) pasakytą mintį? O gal tiesiog išsisaugojote, permetėte akimis ir išjungėte? Kai mokykloje ar universitete užduodavo perskaityti straipsnių, vadovėlių skyrių ar grožinės literatūros romaną, ar skaitėte lėtai ir suprasdami, ar skubėjote permesti akimis, kad suprastumėte esmę ir galėtumėte imtis kitų darbų? Vargu ar dažnai spėdavote, nes visa mūsų civilizacija skatina daryti viską greičiau, daugiau, geriau. Universitetuose ir mokyklose, o vėliau ir profesinėje veikoje krūviai vis didėja. Didesni tikslai, didesnis produktyvumas, greitesni užsakymų atlikimai, didesnė nauda ir pelnas, didesnis informacijos kiekis ir siekiama, kad viskas būtų dar "-iau". Ir už viso to pamirštamas krikščioniškas pasaulio klausymasis. Visi, o ypač vidutiniai žmonės skatinami skubėti, daryti nemąstant, kur tai nuves, tik daryti, daryti, daryti, o kai nebegali to arba pristabdai - jaustis kaltu, kad nesieki "aukšto tikslo" arba esi "tinginys", tiesiog tampi nebenaudingas ir dėl to nebeįdomus. Kadangi įprantame būti nuolatiniame veiksme, prarandame gebėjimą atsisėsti ir pasiklausyti, ką šimtąjį kartą pasakoja mūsų sena močiutė, žmona, vyras, draugai, knygos autorius ar Viešpats Dievas. Tik daugiau, daugiau, daugiau, greičiau. Sustojimas ir užsičiaupimas pasiklausyti, štai kas reikalinga, kad išlaikytume sveiką protą. Dėmesys, sutelktas ne į mus. Be skubinimo, užmirštant save. Pamėginkite nemąstyti, ką atsakysite, kol klausotės, ką jums sako. Pamėginkite Lectio Divina. Skaitykite, kad suprastumėte, o ne tam, kad greičiau pabaigtumėte ir daugiau suspėtumėte. Dirbkite įdėdami širdį ir pilnai suvokdami, o ne konvejerio principu, visur, kur tik įmanoma, bent kartais. Atidžiai skaitykite, kur pasirašote. Klausykitės, kas jums sakoma, nepertraukdami ir paklauskite dar kartą, jei nesupratote ar išsiblaškėte. Susilaikykite nuo tuščio juokelio. Pagalvokite prieš darydami, ką "daro visi". Pažiūrėkite kitiems į akis, kai jie ką nors jums sako ar prašo. Štai kuo, mano galva, benediktiniškasis dvasingumas skiriasi nuo populiariojo dvasingumo, paremto absoliučiu utilitarizmu ir nesiklausymu.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad "Regulos" autorius prologe sako klausytis ne bet ko, o būtent mokytojo. Jis neliepia priimti bet kokios informacijos ir ja vadovautis. Galima sakyti, šiais žodžiais jis įtvirtina savo pamokymuose ne tik tai, ką asmuo sako, bet ir tai, ką jis gali priimti. Klausomės tik tada, kai norime, ir ne visada teisingai pasirenkame. Puikiausias pavyzdys - tai Ievos paklausymas, ką sako gyvatė, be to, panašių pavyzdžių knibždėte knibžda visas Šventasis Raštas. Esame laisvi pasvarstyti, kad galbūt tai dar vienas Viešpaties slėpinių Jo Žodžiuose. Pats girdėjimas nėra blogas kaip toks, tačiau klausymasis jau sukėlė Ievos širdyje abejonę, o abejonė Viešpačiu - jau pirmas žingsnis į nuodėmę veiksmu. Lygiai taip pat galime klausymusi vadinti viską, kas susiję su informacijos priėmimu į savo protą - televizijos laidų, kitų žmonių poelgių ir kitų vaizdų žiūrėjimas, knygų, straipsnių ir kitos spaudos skaitymas, pamokslų, dainų, muzikos, kitų garsų klausymasis, netgi pojūčių priėmimas - mėgavimasis ar ragavimas maisto skonio, alkoholio ar narkotikų vartojimas, pojūčiai per odą glostant naminį gyvūnėlį, lytiniai santykiai, azartiniai lošimai, kovos menai, šokiai. Visa tai tam tikra, giliausiąja, prasme yra klausymasis ir kalbėjimas, ir tik mes patys pasirenkame, ko ir kaip.