Aurimas Stulpinas. Pasiruošimas apokalipsei?

Tikriausiai viso pasaulio akys vis tiek nukreiptos į Japoniją, nors šiaurinė Afrika labiau norėtų, jog visas dėmesys būtų skirtas naftos karui ir iš to kylančioms ekonomikos atsigavimo problemoms.

Prisimenant paties Viešpaties žodžius (Lk 21, 25-28), „bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Atrodytų, Japoniją sukrėtusio cunamio bangos buvo itin šniokščiančios, o atominės elektrinės keliama grėsmė - pakankamas pagrindas pradėti blaškytis Azijos tautoms, ir gal ne tik Azijos. Ne paslaptis, kad saulės aktyvumas pastaraisiais mėnesiais irgi yra nepaprastai padidėjęs, fiksuojami galingi plazmos pliūpsniai, trikdantys elektroninės aparatūros kosmose veiklą. Galima būtų net spekuliuoti, jog tai, kad šiuo metu Mėnulis yra labiausiai per 30 metų priartėjęs prie Žemės, yra irgi ženklas, liudijantis apie Žemės pabaigą. Bet, visgi, trūksta ženklų žvaigždėse ir dangaus galybių sukrėtimo.

Ką turime greta to, kas jau įvyko? Japonų tauta iš tiesų džiūna iš baimės, nes Fukušima-1 elektrinėje verda 7 puodai, kurių turinio paragavusi gyvybė miršta akimirksniu, o sumažinti ugnį, deja, niekaip nesiseka. Perspektyvos labai blankios, bet pasaulis vis dar linksminasi įvairiais renginiais, tame tarpe ir „švęsdami“ Mišių auką, dėkodami likimui ir vėjo dvasioms, kad radiacijos šleifas nuo sostinės Tokijo pasuko į negyvenamą vandenyną, kur ramiai nusės į kelių kilometrų gylį ir kartu nugrims į užmarštį kaip blogas sapnas. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad taip nėra.

Ramusis vandenynas, mažiausiai nukentėjęs nuo žmogaus veiklos, yra ne tik maisto žmonėms šaltinis, bet ir augalijos rojus. Nesileisiu į diskusijas ir mokslinius skaičiavimus, bet daugiau nei pusė atmosferoje esančio anglies dvideginio yra absorbuojama į vandenyną, kur jis paverčiamas dumblių augaline biomase. Kitą dalį tarkim kad užfiksuoja sausumoje esanti augalija, kurią išmintingi žmonės jau pradeda naudoti kaip atsinaujinantį energijos šaltinį. Kaip manote, kas atsitiks, žudančiai radiacijai nusėdus į vandenyną? Akivaizdu, kad dumbliai žus, paskui juos ir žuvys. Galbūt žuvų trūkumą bus galima kompensuoti kitu maistu, bet netekę dumblių rizikuojame dvigubai padidinti šiltnamio efektą. Prie jo prisidės ir daugybė pasaulio valstybių, nusprendusios atsisakyti atominių jėgainių, ir pereiti prie tradicinio, deja, iškastinio kuro, kuris neatsinaujina, ir tik dar labiau didina anglies dvideginio emisiją. Kas po to seka? Nenoriu būti pranašu, ir nepretenduoju į mokslinę tiesą, ir nenorėčiau kad viskas išsipildytų blogiausiu scenarijumi, bet tikėtina, kad per keletą ateinančių metų klimatas dar labiau įšils. Tirps ledynai, kils jūros lygis, vanduo akumuliuos daugiau šiluminės energijos, kils stipresni taifūnai ir uraganai, kokių tikriausiai dar nematė pasaulis. Manau štai tada jau drąsiai bus galima sakyti, kad „žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo“.

Taigi apibendrinant šį aspektą, su skaudaus optimizmo gaidele manau, kad apokalipsės dar teks bent keletą metų palaukti.

Antras dalykas, į kurį norėčiau atkreipti Lietuvos Vyriausybės dėmesį, tai būtų strateginis planavimas tam atvejui (o tai tik laiko klausimas), jei vėjas pakeistų kryptį ir užgriūtų Japonijos salas iš šiaurės rytų. Visuotinė Japonijos evakuacija taptų neišvengiama, o taip pat ir Kinijos bei gretimų valstybių. Turime pradėti galvoti apie geranorišką pagalbą, priglaudžiant pabėgėlius. Manau Lietuvos situacija, lyginant su labiau išsivysčiusiomis valstybėmis, yra kitokia ta prasme, kad mes esame nykstanti tauta ir valstybė, ir nors tai skamba nemaloniai – Lietuvoje dideli negyvenami plotai, o kalbant konkrečiau – ištuštėję miestai ir miesteliai. Tik atsitiktinai išgirdau, kad Naujojoje Akmenėje butai su langais, vandentiekiu, centriniu šildymu pardavinėjami po kelis tūkstančius litų, ir tokių butų yra šimtai. Kituose buvusiuose pramonės centruose situacija analogiška. Ne man spręsti ir ne man skaičiuoti, bet tai yra potencialiai rezerviniai būstai tokiems nelaimės ištiktiems kaip japonai. Ar neverta inventorizuoti Lietuvos galimybių padėti Japonijai apgyvendinimu? Esu tikras, kad Japonijos kultūra suformavo tokius darbštuolius, kurių Lietuvoje mažai besutiksi, ir jų atsiradimas mirštančiuose miesteliuose per kelis metus gali prikelti ne tik miestelius, bet ir ištisus regionus.

Gal aš klystu, gal mano išvados skubotos, bet būtent tokia ir yra dabar situacija – laikrodis tiksi.