Santa Kančytė. Žiniasklaidos bažnyčia


Pastarieji du mėnesiai žiniasklaidos dėmesio Katalikų Bažnyčiai buvo dosnesni nei visi praėję metai, jei ne du. Nėra ko stebėtis – Benedikto XVI pasitraukimas ir naujo popiežiaus rinkimai kuriam laikui prikaustė viso pasaulio reporterių akis į mažiausią pasaulyje valstybę. Vien ko vertos valandų valandas trukusios tiesioginės kamino transliacijos. Minutė televizijos eterio tokia brangi ne todėl, kad tai būtų koks labai retas produktas – aukso kiaušinis, o todėl, kad jos galia yra nepamatuojama. Kovo mėnesį lietuvis beveik galėjo pagalvoti, jog gyvena katalikiškoje valstybėje.

Jau pranešęs apie savo pasitraukimą Benediktas XVI paskutinį kartą susitiko su Romos diecezijos kunigais ir seminaristais. Kalbėjo apie Vatikano II Susirinkimą. Pokalbyje nuskambėjo šis tas, sakykime, netikėto: dabar jau popiežius emeritas tąkart pasakė, kad virtualus susirinkimas buvo stipresnis už tikrąjį susirinkimą. Jis neturėjo omeny ko nors panašaus į „Skype“ konferenciją – juk kalba eina apie 1962-uosius. Kokią žinią kaip savotišką palikimą jis norėjo perduoti, atsisveikindamas su esama ir būsima Romos kunigija? Benediktas XVI, popiežius, pats dalyvavęs Vatikano II Susirinkime, įspėjo jaunuosius būsimus kunigus, jog jų kartos uždavinys yra atkovoti Bažnyčiai šį garsųjį Susirinkimą. Atkovoti jį iš žiniasklaidos!

„Įvyko du susirinkimai: Tėvų Susirinkimas, tikrasis, bet taip pat ir žiniasklaidos susirinkimas. Tai buvo tarsi susirinkimas susirinkime, pats iš savęs, ir pasaulis suvokė tikrąjį Susirinkimą būtent per šį, žiniasklaidos, susirinkimą.“ – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, žiniasklaida, kuri turi savitą logiką, savitą pasaulio supratimo būdą, kaip pagrindinis bei galingiausias Susirinkimo Tėvų ir likusio pasaulio tarpininkas pasinaudojo šia galia tarpininkauti ir perdavė Susirinkimo žinią šiek tiek kitokią – kai Tėvai sprendė teologinius ginčus, žiniasklaida kalbėjo apie politines kovas dėl galios; kai Tėvai mąstė apie liturgiją kaip tikėjimo aktą, žiniasklaida kėlė suprantamumo, paprastumo, žmonių buvimo kartu pirmenybę liturgijoje ir pan. Benediktas XVI su liūdesiu pripažino, kad šis žinios „perdavimas“ paveikė netgi tai, kaip po Susirinkimo buvo įgyvendinta liturgijos reforma. Žiniasklaida minta sensacijomis, o Katalikų Bažnyčioje vienintelė sensacija įvyko prieš du tūkstančius metų – iki dabar svarbiausias Bažnyčios uždavinys yra išlaikyti ir perduoti žinią apie tą įvykį nepakeistą. Ar gali būti labiau skirtingi uždaviniai?

Besivaikydama sensacijų šį mėnesį žiniasklaida pasauliui pristatė visa, ką tik pajėgė sužinoti apie konklavos užkulisius: ką valgys, kaip bus ribojamas mobilusis ryšys, kokiu popieriumi užklijuos langus. Pamiršo pridėti tik, kad pagrindinis tokio slaptumo tikslas – ne paslėpti popiežiaus rinkimus, bet apsiginti nuo išorės, pirmiausia – žiniasklaidos, spaudimo. O šioji dirbo išsijuosusi: vardino jai tinkamus kandidatus, sudarinėjo būsimo popiežiaus darbotvarkę pagal jai svarbius klausimus, uoliai švietė, ko trūksta Bažnyčiai, ir dar uoliau kedeno besitraukiančio popiežiaus gyvenimo istoriją, paaiškindama, ką šis, anot jos, negerai daręs, kodėl iš tikrųjų jis besitraukiąs. Kas gali geriau patraukti skaitytojo akį, jei ne straipsniai „Kodėl, kas ir kaip iš tikrųjų“? Čia leistina viskas, iš tikrųjų galima rašyti tai, kas dideliais žingsniais peržengia žurnalistikos etikos kodeksą, netgi sovietinės žurnalistikos etikos kodeksą.

Ar kas nors pasikeitė konklavai pasibaigus popiežiaus Pranciškaus išrinkimu? Žiniasklaida ir toliau turi savų uždavinių. Vienas jų – išryškinti ir pabrėžti Benedikto XVI ir popiežiaus Pranciškaus skirtumus. „Mielas mažasis Pranciškus myli kūdikius ir atsisako avėti tuos siaubingus blogus raudonus batus [...], priešingai nei piktasis senas Benediktas, kuris nekentė kūdikių ir mindžiojo vargšus savo prabangiais raudonais batais.“ – gana taikliai dabar vyraujantį toną užgriebė Michael Voris, kalbėdamas apie žiniasklaidos siekį įvirtinti žmonių galvose mintį, jog šie popiežiai iš esmės skirtingi.

Čia slypi kur kas daugiau nei intencija dar sykį įgelti asmeniškai Benediktui XVI. Puolant jo asmenį, norima pakirsti pasitikėjimą tuo, ką jis skelbė – Bažnyčios mokymu. Remda miesi nuotrupomis to, ką kažkada praeityje yra sakęs dabartinis popiežius, bei tuo, ką jis galbūt pasakys ateityje, sekuliariosios žiniasklaidos atstovai jau pačiomis pirmosiomis šio popiežiaus pontifikato dienomis bando įteikti, kad dabartinis popiežius ir jo pirmtakas yra iš esmės skirtingi, taip labai palengvindami sau užduotį ateityje selektyviai rinkti citatas iš dabartinio popiežiaus pamokslų, kad galėtų iškraipyti jo žodžius ir kalbėti pasauliui apie savo bažnyčią.

Taigi klausimas štai koks: kiek katalikų pažįsta tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią? kiek netikinčiųjų kritikuoja tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią?


Kategorijos:

1 komentarai

  1. pritariantis4/08/2013

    tiksli analize, sveikinu autore

    AtsakytiPanaikinti