Robertas Skėris. Garbinimo teologija pagal šv. Tomą Akvinietį (II)

1. Religijos, arba garbinimo dorybės, cultus, poreikis yra akivaizdus iš Biblijos. Pavyzdžiui, Senajame Testamente visur, kur tik Dievas atskleidžia savo garbę ir didenybę, Jis tikisi atsako iš žmogaus: teik garbę manajam vardui! (plg. Mal 2,2; Jer 13,16; Iz 42,8 etc.). Kitaip tariant, pagerbti Dievą, garbinti Jį, reiškia duoti tinkamą atsaką tam nuostabiam Jo didenybės, Jo šventumo, Jo garbės pasireiškimui. „Kur tik galingai pasireiškia Dievo didenybė ir garbė, kur tik ji sueina į santykį su žmogumi, idant Dievas nužengtų ir prisiartintų prie mūsų širdžių (Iš 40,32; Sk 9,15; 3 Kr 8,10), ten ir žmogus privalo Jį gerbti. Pati Jahvės akivaizda, pavyzdžiui, šventoje garbinimo vietoje (arba kur tik jis atskleidžia savąją garbę apsireiškime, epiphaneia) yra kartu garbinimo atsako, kuris Jam priklauso, reiklus prašymas. Tai yra visiškai išskirtinis reikalavimas, nes Dievas yra pavydus Dievas  [B. HÄRING, The Law of Christ (Westminster 1963) 2/113.] Mes čia kalbame apie atsaką, priklausantį vertei.       

Naujasis Testamentas aiškiai liudija, kad Kristuje Tėvo didenybė tapo matoma; ir kad Jis, mūsų Viešpats, taip pat yra vertas garbinimo, arba cultus. Nurodydami išaukštintą Kristų, evangelistai Matas ir Morkus mini Sūnaus garbę (Mt 24,30; Mk 13,26). Lukas apie Kristaus garbę kalba aptardamas Jėzaus Gimimą ir Atsimainymą. Taip pat ir evangelistas Jonas teigia, kad Tėvo ir Kristaus garbė atskleidžiama Jo stebukluose, kurie taip pat atskleidžia ir Jo aukščiausiąją valdžią (sovereignty). Taip pat ir kiti Naujojo Testamento raštai Kristaus garbę liudija taip, kaip Senasis Testamentas kalba apie Dievo garbę (Heb 13,21; 1 Pet 4,11; Apoc 5,12; 1 Kor 2,8; Jas 2,1; Tit 2,13).

Tačiau Naujajame Testamente yra ir naujas elementas: mūsų Viešpats yra ne tik šio kultinio garbinimo objektas. Pats mūsų Viešpats yra summus sacerdos - Aukščiausiasis kunigas, „per kurį, su kuriuo ir kuriame“ mes grąžiname savo skolą Dievui. Ir niekur kitur ši tiesa netampa tokia akivaizdi kaip šv.Mišių Aukoje, kurios tuo pat metu yra mūsų Viešpaties atsidavimas Tėvui (oblatus est quia ipse voluit !) bei dieviškosios meilės ir paklusnumo, kuris ir atvedė Išganytoją į Jo atperkamąją Kančią ir mirtį, mistiniu būdu atnaujinamą ant Altoriaus, pasireiškimas.

Būtent tai mums leidžia suprasti, kodėl religijos dorybė yra tokia svarbi krikščioniškajam gyvenimui, mūsų esse humanum et christianum, (žmogiškajai ir krikščioniškajai būčiai). Ir nors religijos dorybė nėra tapati teologinėms dorybėms, kurios betarpiškai ir tiesiogiai susijusios su Dievu, religijos dorybė visgi yra neatsiejama nuo šių dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės – ir nuo jų priklauso. Kodėl? Jeigu garbinimo aktas nekyla iš tikėjimo, vilties ir, ypatingai, meilės, tai toks garbinimo aktas yra niekinis, be gyvasties. Be meilės dorybės garbinimo aktas gali būti išoriškas, gražiai rituališkas, tačiau jis nebus garbinimas dvasioje ir tiesoje, in spiritu et veritate.

Kitų moralinių dorybių atžvilgiu religija turi vienijantį arba nukreipiantį vaidmenį - kaip ir meilė visų kitų dorybių atžvilgiu. Panašiai kaip be meilės paskatos visi dorybingieji aktai yra neišbaigti ir netobuli, taip ir moralinių dorybių veiksmai nėra išbaigti ir tobuli, jei jie nėra religijos dorybės suvienyti ir pastūmėti tarnauti Dievui bei pripažinti Jo aukščiausiąją viršenybę virš visų kūrinių. Šiąja prasme religio turėtų būti kiekvieno krikščionio veiksmo paskata ir gyvastis. O tai reiškia ne tik maldą arba liturginį garbinimą, bet ir visą žmogiškąją veikseną, kurią turėtume aukoti Dievo garbei. Tokiu būdu mes išpildome šv.Pauliaus paraginimą: viską daryti didesnei Dievo garbei, ad majorem Dei gloriam.

Kadangi Dievas Tėvas turi tobulą garbę, mes nieko Jam nepridedame; mes Jam nesuteikiame garbės dėl jo paties, propter seipsum. Mes jį garbiname dėl mūsų pačių, propter nosmetipsos. O priežastis yra ši: kai mes savo valia aukojame Dievui, mūsų Kūrėjui, pagarbą ir garbę, mes pajungiame savo sielą Jam, pripažindami Jo aukščiausiąją viršenybę. Būtent čia ir slypi visas mūsų kaip kūrinių tobulumas: kiekviena būtybė yra ištobulinama per jos pajungimą aukštesniajai būčiai, kaip kad kūnas pripildomas gyvasties per jo pajungimą sielai, o oras yra nušviečiamas saulės (S.T. II-II 81, 7, resp.).

Kaip bebūtų, baigtinis protas turi būti vedamas Dievo link per apčiuopiamą pasaulį, nes invisibilia Dei per ea quae facta sunt, intellecta conspiciuntur (Rom 1,20): nematomus Dievo dalykus protas suvokia per tai, kas yra sukurta. Todėl dieviškajame garbinime žemiškuosius daiktus naudojame tam, kad per juos kaip ženklus žmogaus protas būtų vedamas dvasinių veiksmų link. O šie žmogų ir sujungia su Dievu. Štai kodėl vidiniai religiniai veiksmai yra principiniai ir esminiai, tuo tarpu  išoriniai aktai yra antriniai ir pajungti vidiniams aktams.       

2. Dabar apmąstysime religijos dorybės aktus. Pirmiausiai, esminius vidinius aktus: devotio, dievotumą, ir oratio, maldą, tada – vieną pagrindinių išorinių aktų – adoratio, garbinimą, bei vieną esminių šio akto apraiškų –  a u k ą.

Pamatinis bet kokio religingo asmens veiksmas yra tas valios aktas, kuriuo jis vienu ypu (promptly) atsiduoda Dievo dalykams. Taigi dievotumas nėra tik “pamaldumas” ar jusminis įkarštis kaip dabar paprastai daugelio yra manoma. Tai yra voluntas quaedam prompte tradendi se ad ea quae pertinent ad Dei famulatum (S.T. II-II 82, 1 resp.), tam tikra valia vienu ypu atsiduoti dalykams, priklausantiems tarnavimui Dievui. Šis savaiminis noras, uolumas (alacrity), arba vienu ypu valioje kylantis noras siekti Dievo dalykų, yra buvimo “dievotu” esmė.       

  

Famulatus, kylantis iš žodžio famulor (tarnauti, patarnauti), reiškia tarnystę arba netgi vergystę. Famulus reiškia tarną arba namo tvarkdarį, pavyzdžiui, senovės Romos pagoniškų šventovių tarnautoją. Vėliau šis žodis reiškė karaliaus šeimyną arba jo asmens sargybą. Anglų kalboje lotyniškasis famulus yra perteikiamas familiar žodžiu - šeimyniškis, savas. Taigi famulus nėra servus, tarnas, bet iškilus bažnyčios narys, atliekantis patarnavimus kaip šeimininkas, o ne kaip liokajus. Sąvoka Famiglia Pontificia, Popiežiaus šeimyna, apimanti kiekvienais metais Annuario Pontificio sąvade įrašytus dvasininkijos atstovus ir pasauliečius, yra vartojamas būtent šia prasme.

Famulus noras sekti savąjį šeimininką reiškia tam tikrą artumo arba draugystės lygį; tai taip pat reiškia ir vidinę nuostatą, arba širdies bei valios polinkį, išreikštą uolume (alacrity) arba valioje vieno ypu (prompt will) įgyvendinti tarnystę Viešpačiui. Šv. Tomas Akvinietis pastebi, kad “kūniškas riebumas, arba energija, yra pagaminama natūralios šilumos virškinimo procese, ir tuo pačiu natūrali šiluma maitinasi šiuo riebumu, arba energija. Panašiai ir meilė, viena vertus, yra dievotumo, devotio, priežastis (tiek, kiek meilė parengia asmenį tarnauti draugui), kita vertus, pati meilė maitinasi devotio, dievotumu. Taip pat ir kiekviena draugystė yra saugoma ir auginama draugiškų poelgių praktika ir rimtumu.”        

 Antrasis religijos dorybės aktas yra malda, oratio (S.T. II-II 83, 2 resp.). Čia mes turime prisiminti, kad Dievo Apvaizda ne tik nustato, kokios bus pasekmės; bet taip pat ir kokiu būdu šios pasekmės įvyks, ir kokie veiksmai bus jų priežastimis. Žmogiškieji aktai, kuriuos mes įgyvendiname, kaip tik ir tampa Apvaizdos numatytomis priežastimis. Taigi ir žmogus, siekdamas dieviškosios Apvaizdos numatytų pasekmių, turi visada atlikti tam tikrus veiksmus - ne tam, kad dieviškąją Apvaizdą pakeistų, bet kad įgyvendintų Dievo numatytas pasekmes. Tas pats pasakytina ir apie maldą. Mes meldžiamės ne tam, kad “pakeistume” Dievo nuostatą, prašydami, kad dieviškasis planas būtų pakeistas. Mes prašome tų dalykų, kuriuos Dievas jau numatė duoti per mūsų maldą. Kitaip sakant, žmonės meldžiasi, “idant prašydami būtų verti gauti tai, ką visagalis Dievas prieš visus amžius numatė dovanoti”, ut homines postulando mereantur accipere quod eis Deus omnipotens ante saecula disposuit donare  (Grigalius Didysis, Dialogai 1/8 = MPL 77/188).       

Apie maldą dvasioje ir tiesoje, en pneumati kai aletheia, (Jn 4,23-4), Akvinietis sako: tas melžiasi dvasioje ir tiesoje, kuris yra vedamas Šventosios Dvasios, net jei po to protas dėl silpnumo ir nebūna sukauptas (II-II 83, 14 ad 2m). Klaidinga manyti, kad malda nėra religijos aktas, nes joje siekiama kažką gauti iš Dievo, o ne jam kažką aukoti. Šitaip teigiantys nepastebi to fakto, kad maldoje žmogus nusilenkia, atiduoda savo sielą Dievui, pagarbiai Jam save pajungia ir tam tikra prasme atsiduoda. Ir tuomet mes žengiame tolesnį žingsnį. Kai Dievo Kūrėjo pagerbimui pajungiame ne tik savo sielą, bet ir kūną, tuomet įžengiame į garbinimo, adoratio, karaliją - pirmąjį išorinį religijos dorybės aktą.   

Prof. Dr. tėvas Robert A. Skeris yra Ward centro direktorius, Romos muzikos mokyklos Amerikos Katalikų Universitete (Vašingtonas) profesorius, Amerikos sakralinės muzikos asocijacijos prezidentas – emeritas, buvęs Popiežinio sakralinės muzikos instituto rektorius.