Liturgijos katechezė

Robertas Skėris. Garbinimo teologija pagal šv. Tomą Akvinietį (I)

× 4/09/2013

Tėvo Roberto Skėrio pirmoji paskaita stovykloje “Ad Fontes” (Kražiai) 2008 metais.

Tomas Akvinietis apmąsto žmogiškasias veiklas dorybių, kurios tampa veiksmų priežastimis, šviesoje. Dorybės skatina veiksmus, kuriais siekiama patirti Dievą. Religio, arba cultus, dorybė apima:

/ DEVOTIO = valia, nukreipta į atsidavimą tarnystei Dievui.

Esminiai VDINIAI veiksmai

\ ORATIO = malda.

Pirminiai IŠORINIAI veiksmai = ADORATIO, išorinis pagarbos ir atsidavimo Dievui pasireiškimas per deramą aktą arba gestą, o ypač ir svarbiausiai – AUKĄ, atliktą dėl vidinės GARBINIMO nuostatos.

__________________________________________________________

Man labai malonu būti čia, Kražiuose, su tiek daug draugų, kurie kartu su manimi domisi itin svarbiais dalykais: musica sacra (šventąja muzika) ir Dievo garbinimu. Taigi šių metų kurso Kražiuose rytinės paskaitos išsiskleis per tris etapus arba žingsnius. Pirmasis jų - „Garbinimo teologija šv. Tomo Akviniečio teologijoje“. Antruoju žingsniu išdėstysime klausimą apie prigimtį ir malonę, lotyniškai - natura et gratia. Šis žingsnis veda į trečiąjį - liturgiją ir dalyvavimą, liturgia et participatio.

1983 metų Bažnyčios kanonų teisynas (675 kanonas) primena mums, kad visa apaštalinė veiksena turi būti suformuota (informed) religinės dvasios. O tai reiškia, kad kiekvienas mūsų veiksmas turi kilti iš glaudžios vienybės su Dievu: actio apostolica ex intima cum Deo unione semper procedat (apaštalinis veikimas visada kyla iš glaudžios (vidujinės) vienybės su Dievu). Šis intima unio - glaudus (vidujinis) ryšys su Dievu - pirmiausiai kyla ne tik iš mūsų privačios maldos, mūsų meditacijos, mūsų kontempliacijos. Šis ryšys yra maitinamas ir išreiškiamas per bendruomenės maldos viešojo garbinimo aktą Šventosios Bažnyčios liturgijoje.

Geras pavyzdys to, apie ką aš kalbu, yra šventovės pašventinimo liturgija, prasidedanti įžangos giesme „Terribilis est“. Sekretos[1] maldoje, kuri ištariama in ecclesia ipsa dedicata(jau pačioje pašventintoje bažnyčioje), prašome Visagalį Dievą, kad mes, kurie švenčiame šios bažnyčios pašventinimą, „per pilną ir tobulą dievotumą“ būtume priimtini Tėvui tiek kūnu, tiek ir siela – „plena tibi atque perfecta corporis et animae devotione placeamus“ (pilnu ir tobulu kūno bei sielos dievotumu tau patiktume). Būtent tikslią „devotio plena atque perfecta” prasmę mes ir ketiname aptarti šiuose apmąstymuose apie garbinimo teologiją.

Kas yra šis pilnas pamaldumas – kūno ir sielos atsidavimas, šis devotio plena atque perfecta?

Vere dignum et justum est, aequum et salutare: iš tiesų yra „verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga” pradėti mūsų apmąstymą, prisimenant dažnai užmirštamą tiesą. Tai paprasta tiesa – žmogus gali pažinti Dievą ir siekti Jį turėti (possess) šiame, o taip pat ir būsimajame gyvenime. Tai įmanoma, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. O tai reiškia, kad žmogus yra protingas kūrinys, būtybė turinti laisvą valią, kuri geba pati save kreipti (self-movement). Kitaip tariant, mes esame asmeniškos būtybės. Mes galime mąstyti, galime trokšti, galime nekęsti, galime mylėti. Ir mes galime pasirinkti tarnauti Dievui arba Jam netarnauti. Ir jeigu mes, kurie esame sukurti pagal Jo paveikslą, galime Dievą turėti, galime Jį pasiekti per žmogiškąjį veikimą, vadinasi, apie sugrįžimo kelią Dievop mes galime pilnai sužinoti tik tada, kai suprasime ir suvoksime žmogiškuosius veiksmus visoje jų įvairovėje.

Leiskite man jums priminti, kaip šv.Tomas Akvinietis išaiškino šį dalyką (kurį dabar vadiname „antropologija“, arba mokslu apie žmogų). Jis atliko išsamų žmogiškųjų veiksmų svarstymą dorybių pagrindu: teologinių - tikėjimo, vilties ir meilės; ir pagrindinių moralinių - protingumo, teisingumo, tvirtumo ir susitvardymo. Šis šv.Tomo požiūris, aptariantis atskiras dorybes kaip veiksmų paskatas (guides), nukreipiančias žmogaus veiksnumą Dievo turėjimo (possession) link, yra viena didžiausių Tomo Akviniečio įžvalgų.

Tai, kad profesionalūs psichologai sugrįžta prie klasikinio požiūrio į antropologiją, nors ir vartodami kitus terminus - charakterio galios ir dorybės (Character strengths and virtues, 800 puslapių Ch. Petersono and M. Seligmano [New York ; Oxford, 2004] sąvado pavadinimas) - , aš manau, yra reikšmingas faktas. Be abejonės, yra daug įvairių žmogaus veiksnumo rūšių ir tikrai daugiau dorybių negu šios septynios. Tačiau visos kitos dorybės sutvarkomos ir sulygiuojamos po kuria nors iš šių pagrindinių septynių. Akvinietis aiškina dorybes kaip pagrindinių dorybių dalis – arba subjektyvias, arba potencialias. (Kiekviena pagrindinė, arba kardinali, moralinė dorybė turi dar ir integralią dalį arba būtiną sąlygą tobulam dorybingam veiksmui įgyvendinti, pvz. atmintis yra būtina sąlyga protingumo dorybei)

/ subjectiva

PARS

\ potencialis

/ subjektyvi

Dorybės DALIS

\ potenciali

Pagrindinės dorybės subjektyviosios dalys (partes subiectivae) – tai rūšys (species), į kurias, kaip bendroji giminė, dalinama pagrindinė dorybė. Pvz., susitvardymo dorybę galima padalinti į tris kitas dorybes: susilaikymą, blaivumą ir skaistumą. Kokiu pagrindu? Būtent pagal tris kūniškus malonumus, kurie atitinkamos dorybės turi būti sutvardyti. Šie malonumai kyla iš trijų šaltinių: valgymo, kuris sutvardomas susilaikymu, gėrimo, kuris reguliuojamas blaivumu, ir lytinių santykių, kurie yra valdomi skaistumu. Šis logiškas susitvardymo dorybės išskaidymas yra pakankamai akivaizdus.

Kita vertus, potenciali pagrindinės dorybės dalis, pars potentialis, yra tik panaši į kardinaliąją dorybę. O ir šis panašumas tėra dalinis, nes apsiriboja tik vienu specifiniu panašumo lygmeniu. Pavyzdžiui, religio dorybė yra panaši (ir todėl dalinai susijusi) į iustitia (teisingumo) dorybę. Kodėl? Todėl, kad religio dorybė teisingai grąžina tai, kas priklauso Dievui, būtent, garbinimą - cultus (religinį kultą), kurį kūriniai yra Kūrėjui skolingi. Šia prasme religio dorybė yra panaši į iustita dorybę. Tačiau tarp jų yra ir didelis skirtumas. Panašumas tėra dalinis, nes teisingumas reiškia lygybę tarp to, kuris grąžina skolą ir to, kuris priima skolos mokestį: skolininkas ir skolintojas yra viename lygmenyje. Tuo tarpu santykis tarp skolingo kūrinio ir visa dovanojančio Kūrėjo nėra to paties lygio santykis. Ir šis pamatinis nelygumas prieštarauja minėtam rūšiniam teisingumo apibrėžimui, nes kūrinys “žmogus” niekada nėra lygus Kūrėjui. Tad potenciali kardinalios dorybės dalis yra dorybė, prišlieta (annexed) prie kardinalios dorybės bei su ja susijusi analoginiu būdu (analogously): ji panaši į kardinalią dorybę vienu atžvilgiu, tačiau skiriasi nuo jos daugeliu kitų. Iš tiesų, skirtumo yra daugiau nei panašumo.

Prof. Dr. tėvas Robert A. Skeris yra Ward centro direktorius, Romos muzikos mokyklos Amerikos Katalikų Universitete (Vašingtonas) profesorius, Amerikos sakralinės muzikos asociacijos prezidentas – emeritas, buvęs Popiežinio sakralinės muzikos instituto rektorius.

[1] Aukojimo metu kunigo tyliai kalbama malda.