RSS
Facebook
„...džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą” (M. Martinaitis. Aukojimas). Didis kūrėjas pagaliau pamatė dieviškojo Kūrėjo veidą. Išvydo amžinąją šviesą. Šviesą, kurios atspindį ir atvaizdą kantriai ir dėkingai nešiojo savyje. Kantriai ir dėkingai, nes neslėpė ir neužsklendė šios šviesos, o dosniai ją dalino kitiems. Šios šviesos spinduliai, įsiausti į poezijos ir muzikos formas, kalbėjo ir dainavo mums Dievo mylimų mažutėlių – Kukučio, Severiūtės, Žuvelio, Onutės – balsais, it kelrodės žvaigždės mirgėjo mamos numegztame gyvenimo kelyje, bylojo apie boružės, saulelės, smilgelės ir kitų Dievo kūrinių įstabų, kartais nepastebimą grožį. Šie spinduliai gūdžią sovietmečio naktį skleidė šviesaus birželio vidurnakčio viltį, ragindami pažinti, patirti, mąstyti, stebėtis, grožėtis, nepasiduoti, tikėti, mylėti, gyventi. Laikai pasikeitė, bet naktis neatsitraukė. Senojo netikėjimo ir susvetimėjimo nepakeitė tikėjimas ir meilė. Tad Marcelijaus poezija ir dainos it oras reikalingos ir šių laikų Lietuvai. Kad užsitęsusią naktį neštų šviesos viltį. Kad laikinume ir netikrume prakalbintų ramiąją amžinybę. Kad priartintų žemę prie dangaus. Iš tikrųjų tas dangus nėra taip toli nuo žemės. Tereikia įsiklausyti, išgirsti, pamatyti, paliesti, užuosti, paragauti, skanauti, pamilti, paklusti, siekti ir eiti dangop kiekvienam paskirtuoju keliu. Tereikia įsiklausyti:
“Tu numegzk man, mama, kelią
Iš spalvų, balsų ir spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.
Tu numegzk man tai, ką myliu,
Ir pavasarį – kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.
Tavo numegztu keliu pareisiu, pasėdėsiu
Toks išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų..
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų,
Vienadienių ir lengvų draugų.
Tu pavasarį numegzk – kaip tūkstantį malūnų
Ant krantų ir ant kalvų žalių.
O jei kartais... Juk žinai, kaip būna –
Tu užklok mane keliu. “
(M. Martinaitis. Tu numegzk man, mama, kelią // Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.)
Šiame kelyje amžinai gyvas Kukutis. Gyva Severiūtė. Gyvas Žuvelis. Gyva boružė, saulelė, smilgelė. Gyvas Marcelijus šviesų birželio vidurnaktį. O ir pavasaris su tūkstančiu malūnų jau čia pat, skuba šiuo keliu.
Vytis Valatka
0 komentarai