Popiežius Benediktas XVI. Liturgija ir Bažnyčios muzika (IV)

4.  Pasekmės liturginei muzikai

a) Pagrindiniai principai

Tiek, kiek muzijoje susijungia abu judėjimai, muzika aukščiausiu laipsniu ir nepakeičiamu būdu tarnauja vidiniam išėjimui, kuriuo liturgija visuomet yra ir nori būti. Tai reiškia, kad liturginės muzikos tinkamumas vertinamas pagal jos vidinį atitikimą šiam pagrindiniam antropologiniam ir teologiniam modeliui. Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys atrodo gerokai nutolęs nuo konkrečios muzikinės tikrovės. Tačiau jis tampa iš tiesų labai konkretus, kai turime omenyje tuos prieštaringus kulto muzikos modelius, apie kuriuos buvau užsiminęs anksčiau. Arba galime prisiminti tą dioniziškos religijos tipą ir jos muziką, apie kurią kalbėjo Platonas savo religinių ir filosofinių pažiūrų pagrindu. 

Daugelyje religijos formų muzika asocijuojama su nevaldomu emocionalumu ir ekstaze. Manoma, kad žmogaus jaučiamas Begalybės alkis veda į netramdomą žmogiškosios būties išsiveržimą, kurį galima pasiekti per šventą, muzikinių ritmų šėlsmo sukeliamą, pamišimą. Tokia muzika naikina individualumo ir asmenybės ribas, ir šiame procese žmogus išsivaduoja, nusimesdamas sąmonės naštą. Muzika tampa ekstaze, išsilaisvinimu iš ego, susiliejimu su visata. Šiandien mes matome sekuliarizuotą šios rūšies atmainą roko ir pop muzikoje, kurios festivaliams būdinga ta pati anti-kultinė tendencija: noras griauti, panaikinti kasdienybės ribas ir iliuzija, kad išsigelbėjimą  galima pasiekti per išsivadavimą iš savo ego, per laukinę audringos minios ekstazę. Tokiomis priemonėmis pasiekiama tam tikra išsilaisvinimo forma yra artima narkotikų poveikiui. Tai yra visiškai priešinga krikščioniškam tikėjimui Atpirkimu. Taigi, visai logiška, kad šioje srityje šėtoniški kultai ir demoniškos muzikos rūšys šiandien išgyvena pakilimą, o jų pavojinga galia sąmoningai naikinti asmenybę dar nekelia rimto susirūpinimo. Mūsų nedomina ginčas dėl Dioniziškos ir Apoloniškos muzikos, kurį Platonas stengėsi išspręsti, nes Apolonas – tai ne Kristus. Tačiau pats klausimas, kurį Platonas iškėlė, mums yra netgi labai svarbus.

Tokiu būdu, kokio negalėjome įsivaizduoti prieš 30 metų, muzika tapo pagrindine anti-religijos nešėja ir dėl to kviečia aiškiai atskirti muzikavimo būdus. Kadangi roko muzika siekiama išsivadavimo per išsilaisvinimą iš asmenybės ir jos atsakomybės, ją, viena vertus, galima tiksliai priskirti prie anarchistinių laisvės idėjų, kurios šiandien labiau ir atviriau pasireiškia Vakaruose nei Rytuose. Tačiau kaip tik dėl to roko muzika yra visiškai priešinga krikščioniškajai atpirkimo ir laisvės sampratai. Vadinasi, šios rūšies muzika turi būti iš principo atskirta nuo Bažnyčios, o ne tik dėl estetinių priežasčių, didžiulio noro atstatyti tai, kas sena ar istorinio nelankstumo.

Jeigu pratęstume mūsų pradėtą įvairių muzikos rūšių antropologinių pagrindų analizę, galėtume dar konkrečiau atskleisti nagrinėjamą klausimą. Yra agitacinė (agitational)  muzika, kuri skatina žmones siekti įvairių bendrų tikslų. Yra jausminga (sensuous) muzika, kuri nukelia žmogų į erotikos pasaulį ar kaip nors kitaip žadina kūniškus geismus. Yra ir grynai pramoginė muzika, kurios vienintelis tikslas – užpildyti tylą. Dar yra racionalistinis muzikos tipas, kur tonai tik patarnauja proto konstrukcijoms, ir kuri iš tiesų nepaliečia dvasios nei jausmų. Šiai kategorijai priklauso daugelis sausų katekizmo himnų ir dauguma šiuolaikinių dainų, kurias sukonstravo komitetai. 

Muzika, kuria iš tiesų galima tinkamiausiai garbinti ant kryžiaus išaukštintą įsikūnijusį Viešpatį, yra tokia, kurioje dvasia, intuicija ir garsų skambesys susijungia į kitokią, didesnę, daug aiškiau suprantamą visumą, ir ta visuma yra šios muzikos stiprybės pagrindas. Galime teigti, kad vakarietiška muzika kyla iš vidinio šios visumos turtingumo, iš tiesų, ji plėtojosi ir pilnai atskleidė savo galimybes, nuo grigališkojo choralo ir katedrų muzikos, per didžiąją polifoniją ir renesanso muziką, baroką, iki pat Bruknerio ir dar toliau. Šis iškilumas  randamas tik Vakaruose, nes jam atsirasti buvo reikalingas toks antropologinis pagrindas, kuris žmoguje iš esmės suvienija dvasiškumą su kūniškumu. Ir tas iškilumas atitinkamai mažėja, nykstant šiai antropologijai. Man šios muzikos didybė yra tame, kad ji geriau nei bet kas kitas akivaizdžiausiai ir tiesiogiai liudija krikščionišką žmogaus paveikslą ir krikščionišką tikėjimą Atpirkimu. Tie, kuriuos iš tiesų paveikia šis didingumas, kažkokiu būdu pačioje savo esybės gelmėje suvokia, kad tas tikėjimas yra tikras, net jeigu jų kelionė iki sąmoningo šios tiesos suvokimo gali šiek tiek užtrukti.

Tai reiškia, kad Bažnyčios liturginė muzika turi jungtis su ta žmogaus egzistencijos pilnatve, kurią mes patiriame tikėdami Įsikūnijimu. Pasiekti tokį išganingą išsilaisvinimą yra daug sunkiau negu tą, kurio ieškoma ekstazės šėlsme, tačiau šiame varginančiame darbe dalyvauja pati tiesa. Iš vienos pusės, pojūčius reikia suteklti į dvasią, kartu su sursum corda veiksmu. Vis dėlto, tikslas nėra pasiekti gryną sudvasinimą, bet greičiau sujungti jutiminines jėgas su dvasia, kad abu kartu sudarytų pilną asmenį. Priimdama jutiminius gebėjimus dvasia nesumenkėja, bet tokiu būdu įgyją visišką kūrinijos pilnatvę. O iš kitos pusės, pojūčiai netampa mažiau tikri, kai juos persmelkia dvasia, nes tokiu būdu jie dalyvauja dvasios begalybėje.

Iš tikrųjų, kiekvienas juslinis troškimas yra gana ribotas ir galų gale nepajėgus pasiekti absoliučios realybės (paž.: nepajėgus smarkinimui (intensification), kadangi yra riba, kurios joks juslinis veiksmas negali peržengti. Tie, kurie tikisi išsivaduoti iš juslių veiksmo nusivils arba, kaip šiandien sakome, bus „frustruoti“. Būdami integruoti į dvasią, juslės, įgauna naują gelmę ir pasiekia dvasinės kelionės begalybę. Tiktai ten jie pilnai atsigauna, t.y. sugrįžta į savo tikrąją, įprastinę būseną– žinoma, su sąlyga, kad ta dvasia irgi veikia. „Aukštyn širdis“ – sursum corda – veiksme tikėjimo muzika siekia žmogaus atskirų dalių  suvienijimo ir randa ją ne savyje, bet kūnu tapusiame Žodyje, kurį pasiekia tik peržengusi save. Tokiu būdu šventa muzika (sacred music), kuri sudaro šio judėjimo struktūros dalį, nuskaistina žmogų, padeda jam pakilti. Tačiau prisiminkime, kad ši muzika negimsta akimirksniu, bet atsiranda istorijos raidoje. Jos negali atlikti joks individas atskirai, bet tik veikdamas išvien su kitais. Taigi, tokia šventa muzika taip pat išreiškia ir tai, kad mes įeiname į tikėjimo istoriją ir visų Kristaus kūno narių bendrystę. Tokia šventa muzika palieka džiaugsmą ir aukštesnį ekstazės lygį, kuris nenaikina asmenybės, bet ją suvienija ir tokiu būdu išlaisvina. Tokia šventoji muzika leidžia mums iš anksto pajusti tą laisvę, kuri ne griauna, bet vienija ir skaistina.

Kardinolas Josephas Ratzingeris šią paskaitą perskaitė italų kalba VIII Tarptautiniame Bažnyčios muzikos kongrese, kuris vyko Romoje 1985 m. lapkričio 17 d. Paskaitos tekstas buvo spausdinamas leidiniuose „Sacred music“ 112 (1986 pp. 13-22) bei „A New Song for the Lord“ (NY: Crossroad, 1995).

Iš anglų kalbos vertė Laima Užpelkė.