Popiežius Benediktas XVI. Liturgija ir Bažnyčios muzika (III)

3. Antropologinis Bažnyčios liturgijos modelis

Atsakymą į mūsų klausimą padeda rasti du pagrindiniai Naujojo Testamento teiginiai. Šventas Paulius sukūrė posakį logike Iatreia laiške Romiečiams 12,1, bet jį labai sunku išversti, nes mes neturime pakankamai gero atitikmens sąvokai logos. Galbūt jį galima versti „su-logos-panašėjantis garbinimas“ arba Dvasios nulemtas ar sutvarkytas garbinimas [1], kas taip pat atitiktų Jėzaus teiginį apie šlovinimą Dvasia ir Tiesa (Jn 4,23). Bet šį posakį taip pat galima versti kaip žodžio įspaustas ar juo paženklintas garbinimas, žinoma, pridedant, kad bibline prasme (taip pat kaip ir graikų kalboje) „žodis“ yra daugiau nei vien kalba ar kalbėjimas: jis yra kuriančioji tikrovė. Be abejo, jis taip pat yra daugiau nei vien mintis ar dvasia: jis yra dvasia, kuri paaiškina ir perduoda pati save. Santykis su tekstu, racionalumas, suprantamumas ir sielos blaivumas krikščioniškoje liturgijoje visuomet buvo kildinami iš šio fakto ir suprantami kaip pagrindinė liturginės muzikos norma. Tačiau būtų klaidinga ir trumparegiška interpretuoti šią normą kaip griežtą reikalavimą, kad visa liturginė muzika būtų labai glaudžiai susijusi su tekstu, arba teigti, kad teksto suprantamumas yra bendras reikalavimas visai liturginei muzikai. Galų gale „žodis“ bibline prasme yra daugiau nei tekstas, todėl ir jo supratimas apima daugiau nei vien banalų aiškumą to, kas ir taip visiems akivaizdu, ką galima supaprastinti iki pačio paviršutiniškiausio racionalumo. Tačiau visiškai teisinga tai, kad muzika, kuri tarnauja garbinimui, nei dvasia, nei tiesa negali būti ritmiška ekstazė, paskata geidulingumui ar apsvaigimui, subjektyvi emocinė palaima ar paviršutiniška pramoga. Priešingai, muzika yra pavaldi [Red. - Evangelijos] žiniai, visapusiškam dvasiniam teiginiui, kuris yra racionalus pačia giliausia šio žodžio prasme. Kitaip tariant, galima pagrįstai teigti, kad tokia muzika pačioje savo prigimties gelmėje turi visais atžvilgiais atitikti šį „žodį“, iš tiesų, turi jam tarnauti.

Taigi, mes visiškai natūraliai pereiname prie kito teksto, kuris pateikia iš tiesų pagrindinį biblinį teiginį apie garbinimą, išaiškindamas mums „žodžio“ svarbą ir jo santykį su mumis. Aš kalbu apie šį sakinį Evangelijos pagal Joną įžangoje: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1,14). Visų pirma, tas „žodis“, į kurį yra nukreiptas krikščioniškas garbinimas, yra ne tekstas, bet gyva tikrovė: Dievas, kuris yra pati save perduodanti prasmė, ir kuris perduoda pats save tapdamas žmogumi. Šis Įsikūnijimas dabar yra šventoji palapinė arba tabernakulis, viso kulto atspirties centras, kulto, kuris nukreipia įdėmų žvilgsnį į Dievo šlovę ir teikia Jam garbę. Tačiau šie Šventojo Jono įžangos teiginiai neatskleidžia pilno vaizdo. Šias eilutes suprasime klaidingai, jeigu skaitysime jas atskirai nuo Jėzaus „atsisveikinimo kalbų“, kuriose Jis sako savo mokiniams, „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ (Jono 12,2 ir toliau, 14,18 ir toliau, 16,5 ir toliau, t.t.). Įsikūnijimas yra tik pirmas žingsnis ilgesniame procese, kuris juda link galutinio ir prasmingo užbaigimo Kryžiuje ir Prisikėlime. Nuo Kryžiaus Viešpats prisiima viską ir neša tai, kas kūniška, t.y. žmogų ir visą sukurtą pasaulį, į Dievo amžinybę.

Liturgija yra pavaldi šiam judėjimui, kurį mes galime vadinti pagrindiniu tekstu, kuriuo vadovaujasi visa liturginė muzika: muziką reikia vertinti iš vidaus, pagal tai, kiek ji atitinka šią judėjimo kryptį. Liturginė muzika yra Žodžio Įsikūnijimo keliamų reikalavimų ir jo dinamizmo rezultatas, nes muzika reiškia, kad net tarp mūsų žodis gali būti daugiau nei vien tik kalba. Pagrindiniai būdai, kuriais Įsikūnijimas nuolat veikia, be abejo, yra patys sakramentiniai ženklai. Tačiau jie gali užimti visai netinkamą vietą, jeigu yra atskiriami nuo liturgijos, kuri kaip visuma seka šį Žodžio išsiskleidimą į kūniškumą ir į visų mūsų pojūčių sferą. Būtent šis faktas pateisina ir tikrai suteikia reikalingus vaizdinius, priešingai nei žydų ar islamo garbinimo būdai. Tai yra ir priežastis, dėl ko reikia kreiptis į tuos gilesnius suvokimo ir atsako lygius, kurie atsiveria per muziką. Tikėjimo tapsmas muzika yra Žodžio tapsmo kūnu vyksmo dalis. Bet tuo pačiu šis „tapsmas muzika“ yra nuostabiai pavaldus vidinei Įsikūnijimo įvykio evoliucijai, apie kurią jau bandžiau užsiminti. Žodis, tampantis kūnu, Kryžiuje ir Prisikėlime virsta į kūną, tampantį Žodžiu. Jie abu persmelkia vienas kitą. Įsikūnijimas ne atšaukiamas, bet užbaigiamas tą akimirką, kai ratas apsisuka, taip sakant, pats kūnas tampa Žodžiu, yra „supanašėja-su-Logos“ („logoicized“), tačiau būtent šis virsmas (transformation) ir nulemia naują visos tikrovės vienybę, tikrovės, kuri neabejotinai buvo tokia svarbi Dievui, kad Jis už ją sumokėjo Sūnaus Kryžiaus kainą.

Žodžiui tampant muzika, viena vertus, naudojami suprantami vaizdiniai, vyksta įsikūnijimas ar kūno priėmimas, pritraukiamos dar nesuvoktos galios, naudojamasi paslėptu kūrimo skambesiu, atrandama visuose kūriniuose slypinti daina. Tokiu būdu šis muzikos tapsmas ir pats yra to judėjimo lūžis: jam vykstant ne tik Žodis tampa kūnu, bet tuo pačiu metu ir kūnas tampa dvasia; varis ir medis tampa garsu; tai, kas yra nesąmoninga ir neaišku, tampa tvarkingu ir prasmingu skambesiu. Tai, kas vyksta, yra įkūnijimo ar įsikūnijimo, kuris ir yra sudvasinimas, ir sudvasinimo įsikūnijimas ar į-kūni-jimas. Krikščioniškas įsikūnijimas ar įkūnijimas visuomet yra kartu ir sudvasinimas, o krikščioniškas sudvasinimas yra įsi-kūni-jimas į Logos tapimo žmogumi kūną.

[1] Kun. Česlovas Kavaliauskas ( Naujasis Testamentas) verčia – „dvasinis garbinimas“ (Vert.past.)

Kardinolas Josephas Ratzingeris šią paskaitą perskaitė italų kalba VIII Tarptautiniame Bažnyčios muzikos kongrese, kuris vyko Romoje 1985 m. lapkričio 17 d. Paskaitos tekstas buvo spausdinamas leidiniuose „Sacred music“ 112 (1986 pp. 13-22) bei „A New Song for the Lord“ (NY: Crossroad, 1995).

Iš anglų kalbos vertė Laima Užpelkė.