Mindaugas Kubilius. Šventojo Rašto supratimas (III)

Ypatingasis Šventojo Rašto supratimas

Te skersai per Biblijos knygų reikšmes «išmanančių» mokslininkų rašliavų ir debatų keliamas dūmų uždangas skrodžia mūsų tvirtas krikščioniškas pasitikėjimas: ar gali kas kitas, o ne Šventąją Dvasia alsuojantis, ne Josios malone apdovanotasis, suprasti Šventosios Dvasios ištarmę – Šventąjį Raštą?![1] Iš tiesų tik Krikšto malone, Eucharistiją švenčiantis, kitais sakramentais ir Dvasios dovanomis tarpstantis krikščionis tegali būti įvesdintas į Dievo Dvasios ištarmės gelmes. Paprastai tariant, tik atsakantis meile į Meilę tegali suprasti Dievą Meilę. Švento Rašto paskutinės knygos bene paskutiniai žodžiai kaip tik ir palydi mus į Jo dovanojamą ir Rašto raidėje mįslingai atspindėtą šventumą mums : “Ir Dvasia ir sužadėtinė kviečia: “Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: “Ateik!” Ir kas trokšta teateina, ir kas nori tesisemia gyvybės vandens” (Apr 22,17). Taigi Švento Rašto skaitymo ir supratimo būdas yra tapatus Kristaus ir Bažnyčios, arba Kristaus ir Jo kūne tarpstančios sielos santykių formai, t.y. dviejų mylimųjų abipusės meilės augimui. Tačiau «meilė », tikslina apaštalas Jonas, « ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes » (1 Jn 4,10). Tik Sūnaus per Jo kūną išlaisvinti iš mirties gniaužtų esame Jo Dvasios įgalinti «per Jį, su Juo ir Jame » kreiptis į Tėvą mūsų. Didysis Dievo įsakymas yra ne lažas, bet kreipinys Meilės, kuri myli pirma (plg. 1 Jn 4,10), kuri gyvybę už draugus atiduoda (plg. Jn 15,13) ir kuri myli iki galo (plg. Jn 13,1). Jeigu Dievas mus kviečia Jį mylėti « visu protu, visa siela ir visomis jėgomis », tai Jis pats pirmas, Įsikūnijimu susitapatinęs su žmogaus prakeikimu ir mirtimi (plg. Gal 3,13), parodė tokios meilės pavyzdį. Tik tokia meilė turi teisę laukti ar prašyti atsako. Ir štai, kaip jau dvasiniai žmonės, diena iš dienos tikėjimo, vilties ir meilės aktus sąmoningai atlikdami, augame atsidavimu - tikra meile! – Jam ir savo artimui. O tai reiškia - tampame šventi.

Jei šventumas yra būtinas Švento Rašto supratimui ir jei jis pirmiausia yra dovana, tai ŠVENTO Rašto supratimas irgi yra dovana. Tačiau, kaip matėme, tai yra dovana, į kurią privalu atsiliepti « visu protu, visa siela ir visomis jėgomis ». Jei atsidavimu į atsidavimą neatsakome, tai mūsų šventėjimas paprasčiausiai nevyksta, nors mums, dažniausiai, atrodytų kitaip. Vadinasi, jei meilės, arba atsidavimo, Dievui ir artimui mastas ir yra žmogaus šventumo mastas, tai kuo didesnis mylintis sielos atsidavimas, tuo nus gilesnis ir Švento Rašto supratimas. Ar ne apie šį augimą šventumu kalba šv. Grigalius Didysis, Bažnyčios Tėvas, mokydamas apie Švento Rašto supratimo ypatumą : “dieviškieji žodžiai auga drauge su juo skaitančiuoju” (žr. KBK, § 94 ).

Tačiau, suklusime, jei į šventumą yra pašaukti visi, tame tarpe ir tie, kurie vargu ar skaityti moka?! O juk supratimas visgi reikalauja ne mažų proto pastangų … Tai gi kas suprato Šventą Raštą : ar koks biblistikos profesorius, parašęs sunkvežimį mokslingų aiškinimų, ar linksma kaimo bobutė, sielos giedrumą dalijanti laikinybės rūpesčiuose paskendusiems bendrapiliečiams ?

Kaip jau sakėme, Šventas Raštas yra ne kas kita, bet įsikūnijusio Dievo Žodžio mirties bei prisikėlimo įvykio, kuriuo buvo atskleista Dievo prigimtis, bei šio įvykio sudabartinimo Bažnyčios istorijoje sakramentų šventimu, aiškinimu, gerais darbais atspindys. O tai reiškia, kad Šventas Raštas taip pat yra ir mūsų pilnaverčio atsako ir, aplamai, tapsmo šventais mistiniame Kristaus kūne atspindys. Ta proga dar kartą tvirtiname Bažnyčios Tradicijos tiesą ir sklaidome klaidatikių bei įvairaus plauko “išminčių” skleidžiamas miglas : Švento Rašto supratimas yra neatskiriamas nuo sakramentų šventimo - Krikšto, nes per jį esame apvilkti Kristumi ir, Meilės alsavimo sklidini, darome gerus darbus; Sutvirtinimo, nes per jį Šventąją Dvasia esame sutvirtinti; Eucharistijos, nes tai yra Kristaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimas; Kunigystės – nes vyskupas, apaštalo galių perėmėjas, įgalioja švęsti sakramentus, be kurių pilnavertis tapsmas šventais Kristaus kūne yra neįmanomas. O ar šventumo labui nesinaudojame sielos ir kūno gydymo sakramentais – Atgaila ir Ligonių patepimu?! Ar Santuoka nėra šventumo mokykla ?!      

Dvasioje prisijunkime prie į Emausą, po Nukryžiavimo, keliaujančių nuliūdusių Viešpaties mokinių. Suvokime jų liūdesio priežastį, idant geriau suprastume ir jų džiaugsmą (Lk 24,13-35) : « Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant prie jų prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos ir jie nepažino jo » (13-16).

Taigi matome du krikščionis, liūdesyje keliaujančius ir beviltiškai tuščiai svarstančius. Jų tikėjimas pasibaigė pranašo mirtimi ... ir jų svajonė, vos pakilusi, vėl paniro į pasaulio liūdesį. Jie dar nepatyrė Velykinės paslapties - krikščionių tikėjimo pilnatvės, nes jie dar nepatikėjo prisikėlimu ir nepažino Viešpaties mirties kaip durų į gyvenimą atvėrimo (plg. Hebr 2,14-18).

Ir štai prie jų priglunda Prisikėlusysis. Mokiniams dar patiems to nesuprantant, dabar pats Jėzus juos veda Keliu. Išklausęs mokinių papasakotą « liūdną istoriją » apie didį pranašą, kuris liūdnai baigė savo dienas (19-24), Jėzus sušuko : « « O jūs, neišmanėliai ! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai ! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę ?! » Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį parašyta » (25-27). Matome Viešpatyje Vyriausią Kunigą,[2] Velykinio įvykio šviesoje aiškinantį saviškiams šventos žydų tautos istorijos eigos prasmę - šventąją Dievo ir žmonijos sandorą. Mokiniai dar nebuvo atpažinę Jo veido, tačiau jau buvo suklusę Jo Dvasiai. « Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti » (28-29). Šis mokinių uolumas jų Dievo, tuomet suvokto tik kaip artimo, atžvilgiu yra reikšmingas. Laisva valia atlikdami gerą darbą mokiniai įrodė esą verti Krikšto sakramento nešiotojai. Šis mokinių meilės atsakas savo ruožtu paskatino Dievą pakviesti juos į Velykinės paslapties pilnatvę, t.y į Eucharistinės puotos šventimą, ir padovanoti jiems bendrystės su Prisikėlusiu Viešpačiu džiaugsmą: « Tuomet jis užsuko pas juos » (29). Šventojoje Eucharistijoje, kuri yra « viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė » , irkurioje“yra sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris - pats Kristus mūsų Velykų avinėlis” (KBK, § 1324), mums tobulai atsiskleidžia Dievas Meilė ir mes patys tobulai atsakome Dievui Meile. Eucharistijoje – Dievo ir žmogaus santykio įkūnijime - tobulai išpildomas Krikštas ir išsamiai (nors Dievas neišsemiamas) išaiškinama  Švento Rašto prasmė: « Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmęs duoną, palaimino, laužė ir davė jiems.[3] Tada jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo : « Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę » (30-32). 

Vadinasi Švento Rašto supratimas nėra, kaip daugelis šiais laikais klysta, vien tik iš žmogaus proto kylanti pastanga. Tai – visavertis gyvenimo įvykis (aišku apimantis ir proto plotmę), kurio centre yra Viešpaties ir žmogaus meilės šventimas. Juk Dievo Žodis mums atsiskleidė Įsikūnijimu: kaip įvykis, kaip gyvenimo faktas. “Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums ... ” (1 Jn 1,1-2). Jei, malonės vedini, mes jam atsakome, Dievo Žodis per įkrikščionimo sakramentus įsikūnija mumyse. O tai reiškia dvasinės bei kūniškos žmogaus prigimties plotmių persmelkimą ir perkeitimą Šventąją Dvasia, virsmą iš seno į naują žmogų, apsivilkimą Kristumi, susitapatinimą su Jėzumi švč. Eucharistijoje. Dievo Žodis atsiskleidžia mumyse tik per mūsų atsaką, t.y. per sąmoningą tapsmą Dievo dovanojamo šventumo dalininku (plg. 2 Pt 1,4). Iš Meilės Įvykio kylantis įvykis, arba Įvykio dabartis mumyse - tuo pačiu dovana ir atsakas - štai, kas yra Dievo Žodžio apsireiškimas mums. Dievo Žodis nesuvokiamas Jam neatsakant ir Jame netampant, per Jį nebūnant ištartam ir Jame neišsitariant. Ką žmogaus protas gali apie Šventą Dievą suprasti, jei jis nėra Jo šventumu perkeistas?![4]

Vadinasi žmogaus tapsmas šventu Kristau kūne - kaip visuminis žmogiškumo perkeitimas, virsmas ir įvykis Šventojoje Dvasioje - ir yra tobulas Švento Rašto supratimas. Be Įsikūnijimo įvykio šis Raštas yra geriausiu atveju žmogiškos iliuzijos projekcija.[5] Kadangi Dievo Žodžio tapsmas mumyse reikalauja atsako, tai Švento Rašto supratimas remiasi ne protu, bet gera valia. Ne iš žmogiško proto, skaitant ir analizuojant kokį tekstą, kylanti idėja, bet iš alsuojančios žmoguje Dievo Žodžio Dvasios kylantis Jėzaus Kristaus mirties ant Kryžiaus ir prisikėlimo išpažinimas bei geras darbas artimui yra Švento Rašto supratimas. Kaip neįtikėtinai mums tai beskambėtų: Švento Rašto supratimas pirmiausiai ir esmingiausiai yra objektyvus gyvenimo įvykis, kylantis iš išganingo Dievo ir sielos nepriklausoma bei visuomet ribota intelektualinė įžvalga. Gerais darbais švenčiant Krikštą bei Eucharistijoje žengiant link asmenų tarpusavio bendrystės su švč. Trejybės Asmenimis - ir tik tokiu būdu vis labiau tampant panašiais į ŠVENTĄ Dievą - suprantamas ŠVENTAS Raštas. Supratimas iš esmės yra asmens Šventojoje Dvasioje vis augantis ir, todėl, turtėjantis dvasinis  įskiepijimas į prisikėlusio Kristaus kūną sakramentų ir Dvasios dovanų šventimo būdu. “Dieviškieji žodžiai auga drauge su juo skaitančiuoju.”

Taigi jei tik visavertis asmens tapsmas šventumu yra pilnavertis Švento Rašto supratimas, tai iš proto kylantis supratimas yra šio tapsmo pasekmė ir dargi ypatinga Dvasios dovana. “Jėzus bylojo: “Aš šlovinu tave Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Tai, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei, kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti.” (Lk 10,21-22). Būti mažutėliu, Jo nusižeminusiu mylėtoju (nes juk meilė pareikalauja nusižeminimo Kito ir kitų atžvilgiu net iki mirties (plg. Fil 2,8)) – štai kur gairė ir protui į de facto tapsmo Dievo kūne susipratimą. Palaimintas Dievas, kuris atveria mažutėlių protus ir vis labiau mus apžavi bei svaigina savo neišpasakytu grožiu. “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?” Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus ir pasakė: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šitų dalykų liudininkai.” (Lk 24,44-48). 

Dievas atveria protą savo nesukurtos didybės pasireiškimu: pirmiausia, jį suglumindamas bei pagydydamas gėdinga mirties Kryžiaus neįmanomybe, po to, Šventąja Dvasia perkeisdamas. Toks žmogus yra protingas, nes jo savimonės pagrindas yra nusižeminimu ribotumą pakeitusi atvertis Dvasiai, vedančiai į beribę Dievo gelmę (plg. 1 Kor 2,10).     

Visus mažutėlius, kurie nuolankiai paklūsta iš Tėvo siųsto Dievo Sūnaus (plg. Jn 3,17) ir Jo įgaliotų Apaštalų pasekėjų autoritetingam skelbimui, Bažnyčia kviečia augti šventume ir jame išties protingai susiprasti; idant, Dvasios apžavų pagauta, mūsų valia vėl iš naujo ryžtųsi dar gilesnei vienybei su Kristumi Jo kūne. Bažnyčios Katekizmas nurodo protingo susipratimo gaires.  

[1] Kalbame apie mokslininkus, kurie apsiriboja tik pradine, betarpiškai suvokiama Švento Rašto prasme ir sąmoningai neigia dvasinę prasmę kaip, jų supratimu, nemokslinę. Iš tiesų, žmogaus suvokta žodžio prasmė yra tik Šventosios Dvasios ištarmės priemonė (plg. Dei Verbum, § 12), vedanti į dvasinį ŠVENTO Rašto supratimą.

[2] Kuris « būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu » (Hebr 4,8-10).

[3]Palyginkite Apaštalo Pauliaus priesaką: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: « Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote mano kūną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. » (1 Kor 11,23-26).

[4] « Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje : privalu atsižadėti senojo žmogau gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertą pagal Dievo teisumą ir tiesos šventume» (Ef 4,21-24). 

[5] Taip mąstė Bultman’as (XXa. I pusė) ir jo pasekėjai.