Mindaugas Kubilius. Šventojo Rašto supratimas (II)

Apaštalų skelbimo ypatingumas – žmogiškas silpnumas, bet Dvasios galybė

Susidūręs su korintiečių bendruomenės susiskaldymu bei nesupratimu, apaštalas Paulius jai išaiškina apaštališko skelbimo ypatingumą:

“Kai pas jus broliai lankiausi, buvau atėjęs jums skelbti Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų ir tą nukryžiuotąjį. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (1 Kor 2, 1-5).  (...) Mes skelbiam slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums iššaukštinti” (1 Kor 2,7).”

Tie mes - tai apaštalai, kurie nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus įgalioti skelbti Gerąją naujieną, [1] išeina į pasaulį krikštyti tautas vardan “Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28,19). Anot apaštalo Pauliaus, apaštalinis skelbimas yra Dievo slėpinio, išminties ir galybės apreiškimas. Jis pabrėžia, kad šis skelbimas nėra panašus nei į kasdienišką žmonių tauškėjimą, nei į prakilnius postringavimus. Dievo išmintis naudojasi, bet nesiremia žmogaus gabumais – “buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.” Nors iš pažiūros Paulius yra kalbantis bei rašantis kaip daugelis žmonių, jo ir kitų apaštalų kalbėjimo būdas, kylantis iš Šventosios Dvasios, esmingai skiriasi nuo įprasto žmonėms tarpusavio bendravimo būdo ar    kokios nors idėjinės propagandos. Nors Paulius buvo bene labiausiai išsilavinęs [2] tarp kitų apaštalų, kurie, išskyrus kiek raštingą muitininką Matą, buvo paprasti žvejai, jis pabrėžia niekuo iš jų, “apaštalo” misijos patikėtinių, neišsiskiriąs: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius” ir “kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus” (1 Kor 1,27), nes “Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki” (1 Kor 1,21). Nenuostabu, jog vienatinis, su niekuo nesutampantis ir viską pranokstantis Kūrėjas sau apreikšti pasirinko ypatingą skelbimo būdą - skirtingą ar net priešingą vyraujančioms aistrų apkvailintos žmonijos nuostatoms. Šis ypatingas skelbimo būdas kaip tik pagelbsti, kad Jo apsireiškimas nebūtų painiojamas (o tai reiškia – žeminamas) su kitais naujienų ir netikroviškų “išganymų” skelbėjais, išpuikusių protų lyg tai apčiuopiamas bei Jo vardas teršiamas. Juk negalima duoti perlų kiaulėms (plg. Mt 7,6)! Kaip jokioje kitoje religijoje ar minties sistemoje, per žmogišką apaštališko skelbimo kvailumą bei silpnumą reiškiasi veiksni Dievo galia – Šventosios Dvasios galybė, išrišanti žmogų iš prie mirties jį rišusių nuodėmių (plg. 1 Pt 1,1-4) bei išaukštinanti bendrystei amžino Dievo prigimtyje (plg. 2 Pt 1,4; 1 Jn 1,4).

Kalbėdami apie apaštalų skelbiamą Gerąją Naujieną, neturime pamiršti, kad Evangelijos išganomoji galybė glūdi Dievo Sūnaus Įsikūnijimo - Jo gimties, gyvenimo ir ypač Jo mirties bei prisikėlimo - įvykyje. Krikštu įskiepytiems į Kristaus kūną, Šventoji Dvasia mums atveria Dievo gelmes (plg. 1 Kor 2,10-16). Viena vertus, Evangelijos skelbimas išplaukia iš Įsikūnijimo įvykio. Kita vertus, šio skelbimo tikslas yra sielų įskiepijimas į dvasinį prisikėlusio Kristaus kūną, kurį per nepertraukiamą apaštalų įgaliojimų, gautų iš paties Kristaus, perdavimą (lot. Traditio) sakramentų šventimu čia žemėje įtikrovina vyskupai bei jų pagalbininkai kunigai.

Sakramentų šventime telpa visa mūsų išganymo esmė: per Dievo susitapatinimą su žmogaus prigimtimi (išskyrus nuodėmę, kurią tik prisiėmė atpirkti) žmogui yra dovanojama garbė tapti “dieviškos prigimties dalininkais” (2 Pt 1,4). “Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų” [3]- , vienu sakiniu šią esmę nusako šv. Atanazas, vienas Bažnyčios tėvų. Iš tiesų, “Meilė yra gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Todėl Dievo, kuris “yra Meilė” (1 Jn 4,8), Sūnus nesilaikė lygybės su Dievu, “tapdamas panašus į žmones” (Fil 2,7), mylėjo savuosius “iki galo” (plg. Jn 13,1), nusižemindamas “iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8), [4] bei prisikėlimu padovanojo mums dievišką gyvenimą švč. Trejybės asmenų artumoje (plg. 1 Jn 1,4). Šią Velykinę paslaptį, kaip nuolatinį mūsų išganymo “dabar”, mes ir švenčiame Kristaus kūno sakramentais, o ypač Eucharistijos sakramentu, kuriame ši Velykinė paslaptis yra sudabartinama. Švč. Eucharistijoje iš tiesų pilnai išsiskleidžia Dievo meilės mums ir mūsų atsako Jai dabartis, tai yra  - Naujoji Sandora.

Taigi apaštalų skelbime glūdinti Dievo meilės slėpinio išganomoji galybė atsiveria kaip pažemintas silpnumas (plg. 1 Kor 1,24-25). Kas Dievo silpnumą, Jo Kryžiaus gėdą – šią nenusakomą neįmanomybę – priima ir yra Jo kraujo Krikštu nušvarinamas, tas, švęsdamas Eucharistiją, Šventos Dvasios veikimu yra sudievinamas ir jau čia žemėje skanauja Kristaus kūno dieviškumo. “Skanaukite ir pamatysite, nes saldus yra Viešpats”, [5] - senuoju lotynišku tekstu giedama Bažnyčios liturgijoje. Tik Kryžiaus mirties dalininkas vertai atsako į Dievo meilės žmogui atsiskleidimą. Ar ne todėl dangiškasis Tėvas tik mažutėliams atvėrė dieviško gyvenimo paslaptis (plg. Mt 11,25)?

Štai kilmingi ir išsimokslinę graikai, posėdžiaujantys bei nuobodžiaujantys Areopage, mielai klausėsi Pauliaus skelbimo, nes mėgo naujoves (Apd 17,21). Tačiau, kai Paulius paskelbė šios “naujienos” esmę, t.y. Viešpaties mirties gėdingumo ir prisikėlimo neįtikėtinumą, tuoj pat buvo išjuoktas: “Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: “Apie tai pasiklausysime kitą kartą” ” (plg. Apd 17,32). Šventas, Dievo mirties ir prisikėlimo įvykiu veiksmingas Dievo Žodžio skelbimas įstato žmogų į apsisprendimo būseną: “Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. (Hebr 4,12). Taigi ir Atėnuose šis Kalavijas perskyrė Areopago narius į dvi dalis: “Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą” (Apd 17,34). Kai kurių, ne visų, žmogiškumo gelmę sužeidė ir amžinajam gyvenimui pažadino iš Dievo Žodžio burnos išeinantis “aštrus dviašmenis Kalavijas” (plg. Apr 1,16).

Jei Areopage Paulius įtikinėjo graikus, remdamasis jų pačių kultūriniu palikimu, priimti visa ko Pradmenį ir istorijos Viešpatį – Dievą, tai ką bekalbėti apie Dievo tautą Izraelį, kurios tapatybė buvo žiedžiama amžių bėgyje tiesioginio Dievo apreiškimo.   

Ant Kryžiaus atskleisdamas savo Meilę (plg. Jn 3,14; 12,32), Viešpats atskleidė ir Senosios Sandoros, vadinasi, ir Izraelio tautos istorijos prasmę (plg. Dei Verbum, §§ 11,14). Visa Dievo tautos istorija yra šio meilės Įvykio laukimas. Todėl ir visa, ką Dvasia kalbėjo per Dievo tautos istorinius įvykius ar per įkvėptus vyrus - pranašus ar rašytojus – buvo skelbta apie tą vieną vienintelį Meilės įvykį. Tuoj po Sekminių, tiek apaštalas Petras, kreipdamasis į žydus (plg. Apd 2,14-36), tiek pirmasis kankinys Steponas (plg. Apd 7,1-53), tiek apaštalas Paulius - visi jie gausiomis citatomis iš šventųjų Senosios Sandoros raštų troško parodyti žydų tautai Dievo pažadų, išsakytų per jos patriarchus ar pranašus, išsipildymą. Pats Viešpats pabrėžia, jog jis atėjo ne panaikinti, bet išpildyti tai, ką kalbėjo Jo Dvasia (plg. Mt 5,18-19). Pranašai ir Įstatymas, apšviesti Viešpaties veido šviesos, jau yra nebe sunkiai pakeliama našta, bet Kryžiaus mirtimi nupirkta dvasios laisvė. 

Taigi visas Šventas Raštas yra Dievo Apsireiškimas, o visas Dievo Apsireiškimas yra vienas vienintelis Meilės įvykis - Dievo Sūnaus mirtis ir prisikėlimas, kuriuo Aukščiausias atskleidė savo meilę ir šventumą. Tiek Dievo įkvėptas Senosios Sandoros rašytinis palikimas, tiek ir Naujosios Sandoros palikimas – įkvėpti ir užrašyti Apaštalų prisiminimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą (t.y. evangelijos) bei jų rašyti laiškai įvairioms krikščionių bendruomenėms - yra ne kas kita, o šio Įvykio, nuolat sudabartinamo Kristaus kūno sakramentų šventimu, atspindys. Todėl Kristaus Kūno nariui krikščioniui Šventas Raštas byloja Šventąja Dvasia, alsuojančia pačiame skaitove “Abba, Tėve” (Gal 4,6). Kadaise įkvėptai užrašytas, šis Raštas yra ne mirusi raidė, bet Dvasia (plg. 2 Kor 3,6); ir alsuojančiam gyvybe krikščioniui jis yra tarsi bendrystės švenčiausioje Trejybėje veidrodis. [6]

Būtent šį Dievo nusižeminimą Šventosios Dvasios įkvėpti apaštalai, rodydami Senosios Sandoros išsipildymą, žodžiu bei raštu skelbia, o sakramentų šventimu – įtikrovina. Apaštalai perdavė įgaliojimus savo įpėdiniams vyskupams tęsti šį Dievo Žodžio įkrikščioninimo, t.y. žmogaus sudievinimo Kristaus kūne darbą. Už Kristaus Kūno sakramentų šventimo pilnatvės, už Dvasia pulsuojančios Bažnyčios ir jos Tradicijos Švento Rašto supratimas yra toli gražu nepilnavertis, nes pastarajam trūktų šventumo įtikrovinimo dėmens. [7] Lyg į tykiame ežero paviršiuje atsispindintį mėnulį, Kristaus gyvybės dvelksmu apjungti seserys ir broliai yra nuolat to Dvelksmo raginami pažvelgti Švento Rašto puslapiuose į švenčiausią Trejybę.

[1]  Evangelija, gr. euaggelion - geros žinios paskelbimas arba gera naujiena.

[2] Jis ne tik gerai išmanė žydų įstatymą, bet mokėjo graikų kalbą ir, jos pagalba, buvo susipažinęs su graikų kultūra (plg. Apd 17,22-34).

[3] Žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK): Tarpdiecezinė Katechetikos Komisija, 1996, § 460.

[4] Romėnų akimis žiūrint, mirties ant kryžiaus bausmė buvo laikoma pati gėdingiausia ir beveik išimtinai taikoma nusikaltusiems vergams.  

[5] “Gustate et videte, quoniam suavis est Dominus”. Graduale Triplex, Solesmes, 1977, p.303.

[6] „Taigi ši šventoji Tradicija ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš  kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra“ (Dei Verbum, § 7).

[7] “Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali” (Dei Verbum, § 10). Magisteriumas yra Apaštalų įgaliotos vyskupų bendruomenės, pastatytos ant Petro, t.y. Romos popiežiui suteikto autoriteto, neklaidingas Kristaus mokymo aiškinimas.