Mindaugas Kubilius. Šventojo Rašto supratimas (I)

Įvadas

Šventumas skaitomas širdies įvykiu.

Nors iš pažiūros viena iš daugelio knygpalaikių tarpe kitų lentynoje, Biblija visgi nėra eilinė knyga. Tai - raštas, kuris yra Šventas. Tai - Šventas Raštas. „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji” (1 Tes 2,13).

Šį Raštą įkvėpė pats Dievas. Tai yra Jo ištarmė apie save patį. Tai - Jo Žodis. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“  (Hebr 1,1-2). Trokšdamas susigrąžinti Jo išsižadėjusią žmoniją, Dievas amžių bėgyje palaipsniui save atskleidinėjo, tuo pačiu vis labiau įgalindamas žmoniją įžengti į  gilesnę bendrystę su Juo. Jis pažadėjo Adomui ir Ievai, kad blogis bus nugalėtas. Jis sudarė sandorą su teisuoju Nojumi, o po to ir su mūsų tikėjimo bei žydų tautos, į kurią turėjo ateiti Mesijas, protėviu Abraomu.

Vėliau Jis tą sandorą atnaujino, duodamas Įstatymą per Mozę. Po įžengimo į Pažadėtąją žemę, Dievas ir toliau per pranašus kantriai auklėjo neklusnią tautą. Pagaliau „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Dievo Žodis viskuo, išskyrus nuodėmę, tapo panašiu į mus, kad mus atpirktų ir Jo kūno bei kraujo neatmainamoje sandoroje (plg. 1 Kor 11,23-26) mus įvesdintų į Dievo - švč. Trejybės asmenų - artumą. Taigi Dievas pilnai save mums atvėrė, pilnai save atskleidė, būtent, kaip žmogus. Dievo Žodis tapo kūnu. Jis gyveno tarp mūsų. Kaip silpnas žmogus Dievas atsiskleidė esąs Meilė. Šventosios Dvasios galybe Dievo Sūnaus Įsikūnijimo įvykį paskelbė apaštalai. [1] « Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1,3). 

Kristus įgaliojo apaštalus, o per juos – vyskupus, nenutraukiama seka tęsti Viešpaties įsikūnijimą Bažnyčioje. Apaštalinis skelbimas - tai ne tik Dvasios įkvėpto Senosios ir Naujosios sandorų rašytinio palikimo aiškinimas, bet ir Dievo Sūnaus Įsikūnijimo nuolatinis tapsmas Bažnyčioje Kristaus kūno paslapčių, kitaip sakramentų, šventimu. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”, “Tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas” (plg. 1 Kor 11,23-26), - kartoja Viešpaties žodžius kunigas per šventas Mišias. Ir duona tampa Jo kūnu, ir vynas – Jo krauju.  Mes ir tampame krikščionys, kai esame Krikštu į Jo kūną įskiepijami, Šventąja Dvasia Sutvirtinami  ir Eucharistijoje sutampame su sudabartinama Kristaus Auka. [2] Taigi Dievo Žodį mes išgyvename kaip mistinį Kristaus kūną, kurio nariais Šventojoje Dvasioje esame: “nes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną” (1 Kor 12,13).

Iš tiesų, Dievo Dvasia smelkiasi į mus, marius juslinius kūnus perkeisdama į dvasinius (plg. 1 Kor 15,44) ir, tokiu būdu, apvilkdama mus Kristumi (plg. Gal 3,27 ). Ar tai reiškia, kad Dievo Žodis, kad Šventas Raštas ... tampa mumyse!? Keistai skamba. Tačiau tokia yra Dvasios paslaptis: „Dievo žodis gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos dvasios atšakos, iki sąnąrių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus ir mintis” (Hebr 4,12). Taip, Dievo Žodis veikia mumyse, tikinčiuose (plg. aukščiau cituotą 1 Tes 2,13), nes per sakramentinę Auką Jis įsikūnija mumyse, ir mes tampame Įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūno nariai, ir kartu - Bažnyčia.   

Vadinasi, Raštas, kuris yra Šventas - nes įkvėptas tos pačios Dvasios, [3] kuri mus perkeičia ir įskiepija į  dvasinį Kristaus kūną - yra ne tik įkvėptas pasakojimas apie Dievo tautos praeities istoriją. Dievo žodis tampa mumyse dabar. Todėl Šventas Raštas turi atspindėti mūsų santykio-sandoros su Dievu Kristaus kūne dabartį. Dievo Žodis yra tapęs ir pasilieka su mumis, mumyse ir per mus amžinai. Nes „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Hebr 13,8); nes ir mes kaip dvasiniai žmonės, įsūnytieji Dvasioje, kuri šaukia mumyse: „Abba, Tėve” (Gal 4,6),  gyvename „per Jį, su Juo, ir Jame” (Eucharistijos malda). Vadinasi ir skaitydami Šventą Raštą Kristaus kūne ir toje pačioje Dvasioje, kuria jis ir buvo parašytas, [4] mes stiebiamės susiprasti, kas mes patys - Kristaus kūno nariai - esame. Šio gi straipsnio tikslas yra padėti norėti ir išmokti susiprasti. Toliau pabandysime išskleisti čia išsakytas mintis.

[1] „Apaštalas” kilo graikiško žodžio ἀπόστολος - pasiuntinys.

[2] Šie trys iš septynių sakramentų yra vadinami įkrikščioninimo sakramentais.

[3] „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui”  (2 Tim 3,16-17) 

[4] Plg. II Vatikano susirinkimo konstitucija Dei Verbum, § 12: Aidai, Vilnius,  2001.