Kard. Alfonsas Stickleris: Tridento Mišių grožis (II)

Dabar priartėjome prie klausimo: kodėl gi dar kartą nepakeitus kulto kalbos? Mes atsakome: dieviškoji Apvaizda nustato taip pat ir antraeilius dalykus. Štai pavyzdys: Palestina, tai yra Jeruzalė, yra išganymo per Jėzų Kristų vieta. Roma yra Bažnyčios centras. Petras nebuvo gimęs Romoje, jis atvyko į Romą. Kodėl? Nes ji tuo metu buvo Romos imperijos arba tiesiog pasaulio centras. Tai buvo praktinis pagrindas tikėjimo plėtimui Romos imperijos pagalba – nors tai tėra žmogiškas dalykas, istorinis klausimas. Bet tokiu būdu ir veikia dieviškoji Apvaizda.

Kitose religijose galima pastebėti panašų procesą. Musulmonams senoji arabų kalba yra mirusi, bet ji lieka jų liturgijos, kulto kalba. Induistams tokia kalba yra sanskritas. Liturgija neišvengiamai susijusi su antgamtine sritimi. Dėl to jai reikia savos, religinės, kalbos, kuri negali būti „vulgarioji“.

Susirinkimo tėvai labai gerai žinojo, kad dauguma tikinčiųjų, kurie tada dalyvaudavo Mišiose, nesuprato lotynų kalbos, ir net negalėjo skaityti vertimų, nes buvo daugiausia neraštingi. Tėvai taip pat žinojo, kad Mišiose „yra daug pamokomo tikinčiai liaudžiai“.

Bet nepaisant to, jie nesutiko su protestantų požiūriu, kad Mišias reikia celebruoti tik liaudies kalba. Kad pamokytų tikinčiuosius, Susirinkimas įsakė visuotinį laikymąsi šventosios Romos Bažnyčios – „visų bažnyčių motinos ir mokytojos“, nurodymų ir įpareigojo kunigus paaiškinti tikintiesiems centrinę šventųjų Mišių paslaptį.

Devintasis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie teigia, jog Mišios turi būti celebruojamos tik liaudies kalba. Pritraukia dėmesį tai, kad tiek straipsnyje, tiek kanone Tridento Susirinkimas atmeta vien tik liaudies kalbos išskirtinumą šventosiose apeigose. Kita vertus, turime atsižvelgti į tai, kad visi šie Susirinkimo nutarimai nėra vien disciplinarinės priemonės. Jie turi dogmatinį, teologinį pagrindą, kuris siejasi su pačiu tikėjimu.

Pagrindą šiam rūpesčiui pirmiausia atrandame toje pagarbioje baimėje, kurią dera reikšti Mišių paslapčiai. Betarpiškai po to einantis dekretas apie tai, į ką Mišių laikyme reikia atkreipti dėmesį ar ko vengti, išaiškina, jog šios pagarbios baimės trūkumas neatskiriamas nuo tikėjimo trūkumo. Pagarbos praradimas visada siejasi su tikėjimo nusilpimu. Susirinkimas taip pat norėjo dar labiau sustiprinti tą mokymą, kuris išreikštas Mišiose. Lotynų kalbos preciziškumas saugo jų turinį nuo nesupratimo ar galimų klaidų, kurios gali kilti iš netikslios kalbos.

Remdamasi šiais dalykais, Bažnyčia nuolat gynė šventąsias kalbas. Mūsų laikais Pijus XI yra įsakmiai pasakęs, jog šios kalbos turi būti „non vulgaris“, t. y. ne liaudies kalbos. Dėl to 9-asis kanonas paskelbė ekskomuniką visiems, kurie teigia, jog Romos Bažnyčios ritualas, kuriame dalis Kanono ir perkeitimo žodžiai kalbami tyliai, turi dėl to būti uždraustas. Ta tyla turi teologinį pagrindą.

Galų gale reformų dekreto iš 22-ojo Tridento Susirinkimo posėdžio pirmajame kanone randame tikrus nurodymus, kurie turi tam tikra prasme disciplinarinį pobūdį, tačiau papildo dogmatinę dalį. Kadangi nėra nieko, kas labiau tiktų atvesti tikintiesiems prie gilesnio paslapčių supratimo, kaip kulto tarnų gyvenimas ir pavyzdys, šie tarnai (t. y. kunigai) turėtų savo gyvenimą bei elgesį orientuoti į šį tikslą. Tai turi atsispindėti jų aprangoje, jų elgesyje ir kalboje. Jie turi vengti net mažų nusikaltimų, nes šie jų padėtyje bus įvertinti kaip sunkūs. Jų viršininkai turi kunigus skatinti gyventi pagal visą teisingo klerikalinio elgesio tradiciją.

Dabar galime geriau įvertinti ir suprasti ginčų dėl Tridento Susirinkimo mokymo apie Mišias kaip šventosios Liturgijos viršūnę, teologinį pagrindą ir pamatus. Mes galime Tridento Mišių grožį pateikti ne tik kaip atsakymą į rimtą protestantizmo iššūkį vienoje kurioje istorijos epochoje, bet ir kaip pavyzdį Bažnyčiai ir Vatikano II Susirinkimo liturginei reformai.

Pirmiausia turime nustatyti teisingą šios reformos reikšmę. Mes pabrėžiame, kaip svarbu teisingai suprasti tai, kas vadinama popiežiaus Pijaus V Mišiomis, nes jos atitiko Tridento Susirinkimo tėvų norus.

Dabar turime akcentuoti tikrąjį Vatikano Antrojo Susirinkimo Mišių vardą – posusirinkiminės liturginės komisijos Mišios. Paprasčiausiai peržvelgę Vatikano II Susirinkimo Konstituciją apie liturgiją, galime pamatyti, jog Susirinkimo valia ir liturginės komisijos valia dažnai viena su kita nesutinka – jos net atvirai konfliktuoja tarpusavyje.

Trumpai pasvarstykime svarbiausius skirtumus tarp dviejų liturginių reformų ir tai, ką galima pavadinti jų teologiniu patrauklumu.

PIRMA: protestantiškos erezijos akivaizdoje Pijaus V Mišios kaip teologinių diskusijų ir specialių Susirinkimo nutarimų rezultatas iškėlė centrinę Mišių kaip Aukos tiesą. Pauliaus VI Mišios (taip vadinamos, nes už liturginės komisijos darbą po Vatikano II Susirinkimo galiausiai buvo atsakingas popiežius) savo ruožtu pabrėžia vieną integralią Mišių dalį, būtent Komuniją, o to rezultatas yra Aukos pertvarkymas į paprastą valgį. Didelė reikšmė Naujosiose Mišiose teikiama skaitiniams ir pamokslui, taip pat kunigui yra leista įterpti asmeninius žodžius ir paaiškinimus. Tai parodo tendenciją, kurią galime pavadinti prisitaikymu prie protestantiškos pamaldų idėjos...

Prancūzų filosofas Jeanas Guittonas pasakė, jog pats Paulius VI jam atskleidė norėjęs naująją katalikų liturgiją padaryti kuo panašesnę į protestantų pamaldas.Yra aiškiai būtina patvirtinti tikrąją šio pasakymo reikšmę, nes visi vieši Pauliaus VI išaiškinimai – pirmiausia jo puiki enciklika „Mysterium Fidei“, paskelbta 1965 metais, greitai po Susirinkimo pabaigos, ir jo „Dievo Tautos Credo“ parodo jo visišką ortodoksiją. Taigi, kaip galėtume paaiškinti šiuos prieštaringus pasisakymus?

Tuo pačiu turime pabandyti suprasti ir naująją altoriaus ir kunigo padėtį. Pagal gerai pagrįstą mons. Klauso Gamberio studiją apie altoriaus padėtį senose Romos bazilikose ir kitur, senosios statybos kriterijus buvo atsigręžimas ne į besimeldžiančią bendruomenę, o į rytų kryptį, nes rytai simbolizavo tekančią saulę – Kristų, kuris ir buvo garbinamas. Visiškai nauja altoriaus ir kunigo, atsigręžusių į bendruomenę, padėtis buvo anksčiau uždrausta, o dabar ji tapo Mišių, kaip bendruomenės susirinkimo, išraiška.

ANTRA: senovės liturgijoje Kanonas buvo Mišių Aukos centras. Kaip teigia Tridento Susirinkimas, Kanonas kyla iš apaštalų tradicijos ir Grigaliaus Didžiojo laikais, t. y. 600 metais, buvo iš esmės užbaigtas. Romos Bažnyčia niekada neturėjo kitų Kanonų. Patys žodžiai „mysterium fidei“, tikėjimo paslaptis, perkeitimo formulėje buvo patvirtinti Inocento III, visų pirma per Liono vyskupo intronizaciją. Aš nežinau, ar dauguma liturgijos reformuotojų žino šį faktą. Šv. Tomas Akvinietis net atskiru straipsniu pateisino šį „mysterium fidei“, o Florencijos Susirinkimas šiuos žodžius pabrėžtinai patvirtino kaip perkeitimo žodžių sudėtinę dalį.

Iš naujosios liturgijos perkeitimo formulės žodžiai „mysterium fidei“ buvo pašalinti. Kodėl? Taip pat buvo duotas ir leidimas naujiems Kanonams. Antrasis Mišių Kanonas, kuriame net nepaminėtas Mišių kaip Aukos pobūdis, yra trumpiausias ir praktiškai beveik visai pakeitė senąjį Romos Kanoną. Tuo prarastas Tridento Susirinkimo teologinis supratimas.

Dieviškosios Aukos paslaptis turi būti kiekviename (tradiciniame) rituale įvairiais būdais aktualizuota. Lotyniškose Mišiose pagal Tridento Susirinkimo nurodymus ji pabrėžiama tylia lotyniška Kanono malda. Naujose Mišiose garsiu Kanono skaitymu ji buvo panaikinta.

TREČIA: Antrojo Vatikano Susirinkimo reforma sugriovė arba pakeitė didžiosios dalies turtingo liturgijos simbolizmo reikšmę, nors Rytų apeigose jis išlaikytas. Tridento Susirinkimas pabrėžė šio simbolizmo svarbą...

Dėl šio fakto apgailestavo net vienas ateistas psichoanalitikas, pavadinęs Antrąjį Vatikano Susirinkimą „buhalterių Susirinkimu“. Yra vienas teologinis principas, kurio visai nepaisė liturginė reforma, nors jis buvo patvirtintas Tridento ir net Vatikano II Susirinkimo po ilgos ir nuobodžios diskusijos. (Aš ten buvau ir galiu paliudyti, kad aiškios galutinio Konstitucijos teksto nuostatos yra dar kartą iš esmės patvirtintos). Šis principas yra toks: lotynų kalba lotyniškose apeigose turi būti išlaikyta. Tiek Tridento susirinkime, tiek Vatikano II Susirinkime tėvai leido vartoti liaudies kalbą tik išimtiniais atvejais.

Popiežiaus Pauliaus VI-ojo reforma šią išimtį pavertė išimtine norma. Šiandien, matydami liturginės reformos įvesto visuotinio liaudies kalbos vartojimo pasekmes, galime suprasti, koks teologiškai pagrįstas yra lotynų kalbos išlaikymas šv. Mišiose. Tai suvokė abu Susirinkimai. Liaudies kalba dažnai vulgarizuoja pačias Mišias, o pirminės lotynų kalbos vertimas sukelia labai rimtus dogmatinius nesusipratimus ir klaidas.

Ankstesniais laikais liaudies kalba buvo uždrausta, nors žmonės nemokėjo skaityti ir buvo iš skirtingų tautų. O šiandien įvairios kilmės ir tautybės katalikai gali naudoti apeigose skirtingas kalbas ir dialektus pasaulyje, kuriame jie vis glaudžiau susiejami ir kuris kasdien tampa vis mažesnis. Šis viešųjų pamaldų Babelio bokštas atneša išorinės vienybės praradimą pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje, kurią kažkada vienijo viena bendra kalba. Tai taip pat tampa proga kilti tarpusavio ginčams net pačiose Mišiose, kurios turėtų būti išorinės bei vidinės harmonijos tarp katalikų dvasia ir centru. Visame pasaulyje matome daugybę šio nesutarimo, sukelto liaudies kalbų įvedimu, pavyzdžių.

Ir dar vienas samprotavimas. Anksčiau kiekvienas kunigas visame pasaulyje galėjo laikyti Mišias lotyniškai visoms bendruomenėms, ir visi kunigai galėjo lotyniškai suprasti. Deja, šiandien joks kunigas negali celebruoti Mišių visiems pasaulio žmonėms. Turime pripažinti, kad tik keletą dešimtmečių po liturginės kalbos reformos praradome sugebėjimą net dideliuose tarptautiniuose susitikimuose, tokiuose kaip eucharistiniai kongresai, kartu melstis ir giedoti. Taip pat yra ir susirinkimuose su popiežiumi! Mes nebegalime kartu giedoti ir melstis!

Galiausiai mes turime Tridento Susirinkimo šviesoje apmąstyti kunigo, šventųjų paslapčių tarno elgesį, kurio gilų ryšį su pačia kunigyste pabrėžė Tridento Susirinkimas. Teisingas kunigo elgesys, kunigo rūbas, ori laikysena – visa tai skatina žmones sekti tuo, ką sako ir ko moko kunigas. Deja, dažnai bjaurus daugelio kunigų elgesys nutrina skirtumą tarp įšventinto kunigo ir pasauliečio, ir vietoje to sukuria skirtumą tarp kunigo ir ,,alter Christus“, kito Kristaus.

Mūsų samprotavimų apibendrinimui galėtume pasakyti, kad Tridento Mišių teologinis grožis gretintinas su Vatikano II Susirinkimo Mišių nekorektiškumu. Dėl to „Christifideles“ – tikintieji Kristumi, paklusnumo teisėtiems vadovams dvasioje, tęsdami teologinę tradiciją, turėtų rodyti savo meilę Tridento Mišioms ir teisėtą norą, kad jos būtų grąžintos.

Šaltinis: www.fsspx.lt