Kard. Alfonsas Stickleris: Tridento Mišių grožis (I)

Pristatome austrų kardinolo Alfonso Sticklerio 1995 m. JAV skaitytos paskaitos apie Tridentines Mišias pirmąją dalį.

Pavadinimas „Tridento Mišios“ nurodo apeigas, kurios buvo popiežiaus Pijaus V, pageidaujant Tridento Susirinkimui, kanonizuotos ir 1570 m. gruodžio 5 d. viešai paskelbtos. Šiame mišiole yra tas pats senasis Romos ritualas, apvalytas nuo keleto papildymų ir pakeitimų. Paskelbus šį ritualą, turėjo būti išlaikytos ir kitos apeigos, tuo metu buvusios virš 200 metų senumo. Todėl šį mišiolą teisingiau būtų vadinti popiežiaus Pijaus V liturgija.

Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo palaikomas tamprus ryšys tarp tikėjimo ir liturgijos. Pats Tridento Susirinkimas tai aiškiai įrodė: jis iškilmingai išaiškino, jog Mišių Auka yra katalikų liturgijos centras, priešingai Martyno Liuterio erezijai, teigusiai, jog Mišios nėra jokia auka.

Iš tikėjimo istorijos žinome, jog ši doktrina buvo popiežių ir susirinkimų mokymu autoritetingai nustatyta. Tai pat žinome, jog visoje Bažnyčioje, ypač bizantiškose apeigose, tikėjimas buvo svarbiausias faktorius liturgijos ir ypač Mišių vystyme ir formavime.

Tai patvirtina ir įtikinantys argumentai iš ankstyvųjų Bažnyčios istorijos šimtmečių. 422 metais popiežius Celestinas I rašė Galijos vyskupams: „Legem credendi, lex statuit supplicandi“, t. y. maldos tvarka nusako tikėjimo tvarką. Nuo tada šis posakis visuotinai naudojamas kaip sentencija: „Lex orandi, lex credendi“ – maldos tvarka yra tikėjimo tvarka, kaip meldiesi, taip tiki. Stačiatikiai savo tikėjimą išsaugojo tik per liturgiją. Tai labai svarbu, nes naujuose aplinkraščiuose popiežius sako, jog Lotynų Bažnyčia turėtų mokytis iš Rytų Bažnyčios, ypač iš jos liturgijos...

Dažnai užmirštame skirti dvi Susirinkimų pasisakymų bei nutarimų rūšis: doktrininius (teologinius) ir disciplininius pasisakymus.

Daugumoje Bažnyčios susirinkimų sutinkame abi rūšis – taigi esama ir doktrininių, ir disciplininių nutarimų. Kai kuriuose Susirinkimuose nebuvo jokių nutarimų disciplinos srityje, kituose – jokių sprendimų dėl doktrinos. Daug susirinkimų Rytuose po Nikėjos nagrinėjo vien tikėjimo klausimus. Antrasis Tulono Susirinkimas 691 m. buvo skirtas vien Rytų Bažnyčioms, tiktai disciplinos klausimams bei sprendimams, nors prieš tai vykusiuose susirinkimuose Rytų Bažnyčios visai nebūdavo prisimenamos. Šis Susirinkimas atnaujino discipliną Rytų Bažnyčiose, ypač Konstantinopolyje.

Tai svarbus klausimas, nes Tridento Susirinkime aiškiai pastebime abi nutarimų rūšis. Matome straipsnius ir kanonus, skirtus vien tikėjimo dalykams, bet kartu visuose Susirinkimo posėdžiuose po teologinių straipsnių ir kanonų svarstomi disciplinos klausimai. Skirtumas yra svarbus. Visuose teologiniuose kanonuose paaiškinama, jog kiekvienas, paneigęs Susirinkimo nutarimus, yra pašalinamas iš bendruomenės: „anathema sit“ – tebūnie atskirtas. Bet Susirinkimas niekada neskelbia anatemos disciplinos klausimais. Susirinkimo sankcijos taikomos tik dėl dogmatinių išaiškinimų.

Visa tai reikšminga mūsų svarstymams. Aš jau atkreipiau dėmesį į ryšį tarp tikėjimo ir maldos (liturgijos), ypač tarp tikėjimo ir aukščiausios liturgijos formos – viešųjų pamaldų. Šis ryšys pasiekia savo klasikinę išraišką Tridento Susirinkime, kuris šią temą nagrinėjo trijuose posėdžiuose: 1551 spalio 13 d., 1562 liepos 20 d. (skirtas vien Eucharistijos temai) ir ypač 22-ajame posėdyje 1562 rugsėjį, kuriame nustatyti dogmatiniai straipsniai ir kanonai dėl šventosios Mišių Aukos. Yra taip pat ir ypatingas dekretas dėl dalykų, į kuriuos laikant Mišias reikėtų atkreipti dėmesį ar kurių vengti. Tai yra klasikinis, centrinis, autoritetingas ir oficialus pasisakymas apie Bažnyčios nuomonę šia tema.

Šis dekretas pirmiausia svarsto Mišių prigimtį. Martynas Liuteris aiškiai ir atvirai paneigė šią prigimtį, teigdamas, jog Mišios nėra Auka. Tiesa, reformatoriai ne iškart panaikino visas Mišių dalis, kurios atspindėjo tikrąjį tikėjimą ir prieštaravo jų naujoms doktrinoms, kad nesukeltų paprastų tikinčiųjų nerimo. Pavyzdžiui, jie išlaikė Ostijos pakylėjimą, kurį įterpė tarp Sanctus ir Benedictus.

Liuteriui ir jo pasekėjams pamaldos susidėjo pirmiausia iš pamokslo kaip švietimo priemonės ir pamokymų. Tarpuose būdavo maldos ir himnai. Šv. Komunijos priėmimas tebuvo antraeilės reikšmės. Liuteris dar tikėjo į Kristaus buvimą duonoje priėmimo akimirką, bet griežtai atmetė Mišių kaip Aukos pobūdį. Altorius jam neturėjo būti Aukos vieta.

Nesunku suprasti iš šio atmetimo kylančius trūkumus protestantų liturgijoje. Ši liturgija yra visai kita nei Katalikų Bažnyčioje. Taip pat suprantama, kodėl Tridento Susirinkimas katalikų tikėjimą apie eucharistinės Aukos prigimtį apibrėžė kaip „tikrą Auką už nuodėmes“. Jėzaus Kristaus Aukoje kunigas yra paties Kristaus pavaduotojas. Dėl savo šventimų jis yra tikras „alter Christus“ – kitas Kristus. Tariant perkeitimo žodžius, duona virsta Kristaus Kūnu ir vynas – Jo Krauju. Šis Jo Aukos įvykdymas yra Dievo pagarbinimas.

Susirinkimas konstatavo, kad ši Auka nėra nauja, nepriklausoma nuo Kryžiaus Aukos, kad ji neatskiriama nuo vienkartinės Kristaus Aukos. Ji sudabartinama nekruvinu būdu taip, kad Kristaus Kūnas ir Kraujas substanciškai atsiranda dabartyje, nors regimi duonos ir vyno pavidalais. Todėl nėra naujų Aukos nuopelnų, nes Jėzus Kristus Mišiose nuolat pratęsia ir atnaujina begalinius kruvinos kryžiaus Aukos vaisius.

Todėl aišku, jog Aukos veiksmas įvyksta perkeitimo metu. Atnašavimas, kai duona ir vynas paruošiami perkeitimui, bei Komunija yra nors neatskiriamos, bet neesminės Mišių dalys. Svarbiausias yra perkeitimas, kurio metu kunigas, pavaduodamas Kristų ir tuo pat būdu kaip Kristus, ištaria perkeičiančius žodžius.

Tai ir yra Mišios, todėl jos negali būti paprasta Komunijos puota, paprastas kryžiaus Aukos prisiminimas. Jos yra tikras nekruvinas kryžiaus Aukos sudabartinimas. Dėl to suprantama, jog Mišios yra veiksmingas kryžiaus Aukos atnaujinimas. Iš esmės jos yra Dievo pagarbinimas, tik jam vienam priklausantis. Šis pagarbinimas apima ir kitus elementus: šlovinimą, dėkojimą už visas malones, kurias gavome, gailestį už padarytas nuodėmes bei reikalingų malonių prašymą. Savaime aišku, Mišios gali būti aukojamos viena ar visomis šiomis intencijomis.

Šios doktrinos buvo suformuluotos ir paskelbtos Tridento Susirinkimo 22-ojo posėdžio straipsniuose ir kanonuose. Iš šios esminės teologinės Mišių prigimties galima padaryti įvairių išvadų. Pirmoji yra dėl „Canon Missae“ – Mišių Kanono.

Romos liturgija visada turėjo tik vieną Kanoną, kuris buvo įvestas Bažnyčios prieš daug šimtmečių. Tridento Susirinkimas 4-ame straipsnyje ypač tvirtai nustato, jog šiame Kanone „nėra jokios klaidos“ ir „jame nėra nieko, kas nedvelktų vien šventumu ir pamaldumu bei nekeltų aukos Dievui suvokimo“. Jo sudėtis pagrįsta mūsų Viešpaties žodžiais, apaštalų tradicija ir šventųjų popiežių mokymu. 6-asis kanonas prie šio dekreto grasina ekskomunika kiekvienam, kas „sakys, jog Šventųjų Mišių Kanone yra klaidų ir todėl jis yra panaikintinas“.

Susirinkimas 5-ame straipsnyje išaiškino: „Žmogiškoji prigimtis yra tokia, jog be pagalbos iš išorės ji negali lengvai pakilti prie dieviškų dalykų apmąstymo. Todėl Šventoji Motina Bažnyčia įsakė tam tikras apeigas“ – tylią arba balsu kalbamą maldą, palaiminimus, žvakes, smilkymą, rūbus ir t. t. Daugelis šių ženklų savo kilme siekia „apaštalų mokymą ir paveldą“.

Šiais regimais tikėjimo ir pamaldumo ženklais pabrėžiamas Aukos pobūdis. Ženklai sustiprina ir paskatina tikinčiuosius apmąstyti dieviškus Mišių Aukos elementus. Tam, kad apsaugotų šią doktriną, 7-asis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie apibūdina šiuos išorinius ženklus kaip neteisėtą kelią į bedievystę, priešingą pamaldumui. Tai yra pavyzdys to, ką aš jau anksčiau esu apsvarstęs: tokio pobūdžio pasisakymai kartu su kanonų sankcijomis turi ne tik disciplinarinę, bet ir teologinę reikšmę.

Susirinkimas 6-ajame straipsnyje pabrėžia Bažnyčios norą, kad visi tikintieji, kurie dalyvauja Mišiose, priimtų šventąją Komuniją, tačiau išaiškina, kad jei kunigas priima šventąją Komuniją vienas, Mišios dėl to nevadinamos privačiomis ir negali būti dėl to kritikuojamos ar uždraustos. Tokiu atveju tikintieji priima šventąją Komuniją dvasiniu būdu. Kita priežastis yra ta, kad visos Mišios yra aukojamos kunigo kaip viešo Bažnyčios tarno už visus mistinio Kristaus Kūno narius. Todėl 8-asis kanonas grasina ekskomunika visiems, kurie sako, kad tokios Mišios yra neleistinos ir dėl to turėtų būti uždraustos. Tai vėlgi yra teologinis pasisakymas.

8-asis straipsnis ypatingai skiriamas Dievo garbinimo kalbai šventosiose Mišiose. Yra žinoma, kad visų religijų apeigose vartojama kokia nors sakrali kalba. Pirmuosius tris Romos Katalikų Bažnyčios šimtmečius tokia buvo graikų kalba – tarptautinė lotynų pasaulio šnekamoji kalba. Nuo ketvirtojo amžiaus Romos imperijoje bendrąja tapo lotynų kalba. Šimtmečius lotynų kalba buvo vienintelė kulto kalba Romos Katalikų Bažnyčioje. Aišku, lotynų kalba buvo ir Romos ritualo centrinių pamaldų – šv. Mišių kalba. Taip išliko ir po to, kai lotynų kalbą kaip gyvąją liaudies kalbą pakeitė įvairios romaninės kalbos.

Šaltinis: www.fsspx.lt