Jonas Vilimas. Apie muziką ir Bažnyčią (III)

Mūsų dienų muzikos padėtį bažnyčioje nemaža dalimi lėmė procesai, pradėję ryškėti XIX a. ir XX a. I pusėje. Kaip minėjom antrojo straipsnio pabaigoje, vienas iš svarbiausių veiksnių buvo prasidėjusi Apšvietos idėjomis pagrįsta visuomenės sekuliarizacija, kuri per XIX a. ir ypač XX a. apėmė kone visus Vakarų civilizacijos, kuri iki tol buvo grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir tiesomis. Antai, jei dar Hegelis kalba apie Dvasią, tai, Feuerbachas ar Schopenhaueris savo mąstyme iš esmės atsisako Dievo idėjos arba bent jau vengia bet kokios aliuzijos į ją. Vėliau, jau XIX a. pab. Nietsche apskritai paskelbia Dievo „mirtį“, o K. Marxas pačią religiją įvardija kaip „opiumą liaudžiai“, kurio reikia atsisakyti. Pramonės, mokslo ir technikos revoliucija tik dar labiau sustiprina antropocentristinę pasaulėžiūrą, t.y. iš esmės įsigali pažangos ir žmogaus, kaip aplinkos ir gamtos valdovo, galinčio ją keisti ir modifikuoti, kultas, kurį itin vaizdingai išreiškė tas pats Nietsche su savo antžmogio vizija. Iš tiesų elito – pirmiausia to meto Vakarų visuomenės (tiek intelektualinio, tiek ekonominio, tiek valdančiojo) elito – galvose Dievui vietos beveik nelieka. Tikėjimas, o podraug ir Bažnyčia, vis labiau imamas stumti iš visuomenės gyvenimo centro į jo pakraščius, siekiant jam teikti kuo menkesnę reikšmę. Kitaip tariant, vykdomas laipsniškas krikščioniško gyvenimo ir mąstymo marginalizavimas.

Paradoksaliu būdu, šie procesai atsispindėjo ir Bažnyčios muzikoje. Dar palyginti neseniai liturgijoje skambėję didingi ir sudėtingi bei didelių atlikėjiškų pajėgų reikalaujantys kūriniai, skirti „didesnei Dievo garbei“ (Ad maiorem Dei gloriam), tampa retenybe (XIX a. situacija) ar galiausiai praktiškai išnyksta (XX a. padėtis), arba persikelia į koncertų sales . Profesionalių muzikantų bažnyčiose gretos daugumoje atveju susiaurėja iki vargonininkų, o standartiniu bažnyčios muzikiniu „vienetu“ tampa iš mėgėjų parapijonių suburtas neprofesionalų choras, dažniausiai pajėgus atlikti tik nelabai sudėtingas kompozicijas . Kita vertus, naujai susiklėsčiusi padėtis skatino ieškoti išeičių ir pagimdė naujus sąjūdžius, kurių tikslas buvo ieškoti ir atrasti „tikrąją sakralinę muziką“ . Vienas svarbiausių tokių XIX a. atsiradusių sąjūdžių buvo cecilianizmas, ypač išplitęs Vokietijoje . Prancūzijoje gimė kitas svarbus liturginis-muzikinis sąjūdis, kurio įkvėpėjas ir vienas pagrindinių organizatorių buvo vienuolis benediktinas Dom Prosperas Gueranger, atkūręs Solesmo benediktinų vienuolyną ir pradėjęs grigališkojo choralo ir pačios katalikų liturgijos gaivinimo sąjūdį, pagrįstą rimtais moksliniais tyrinėjimais ir kasdiene liturgine praktika. Nors šie ir kiti muzikiniai bei liturginiai judėjimai gana plačiai išplinta visoje Bažnyčioje, tačiau atskiri kompozitoriai, ypač nepraradę tikėjimo, tebekuria didingus bažnytinės muzikos opusus, skirtus atlikti ir liturgijoje. Tarp žinomesnių XIX a. autorių paminėtini F. Lisztas, S. Moniuszko (ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs Vilniuje bei sukūręs Aušros vartų litanijas), A. Bruckneris , etc. XX a. ypač daug sakralinės muzikos srityje nuveikė kone visą gyvenimą bažnyčioje vargonininkavęs garsus prancūzų kompozitorius O. Messiaenas. Pavardžių sąrašą būtų galima tęsti.

XIX a. prasidėję procesai toliau plėtojosi XX šimtmetyje. Tačiau šiame amžiuje jie tapo dar aštresni ir sudėtingesni. Viena vertus, bažnytinė muzika susilaukė itin didelio popiežių dėmesio . Tačiau kita vertus, šalia to pasaulyje ir Bažnyčioje vyko ir kiti procesai, padarę ir iki šiol darantys gerokai didesnę įtaką, sugebančią užgožti net ir tą rimtą dėmesį. Vienas svarbiausių momentų yra tas, kad Vakarų pasaulio sekuliarizacija iš tikrųjų tampa visuotine, jau apimančia ne tik elitą, bet ir plačiąsias mases. Ji persmelkia visą kasdienį gyvenimą ir kultūrą. Nenuostabu, kad jos dvelksmas netruko pasiekti ir Bažnyčią. Jau po II Vatikano susirinkimo joje įvyko savotiška kultūrinė revoliucija, kuri atspindėjo 1968-69 m. kairuoliškus jaunimo maištavimus Vakarų visuomenėje . Deja, bet ši revoliucija gana neigiamai paveikė ir po 1970 m. įvykdytą liturginę reformą. Dar daugiau, gana greitai, šalia entuziastingų šūkių, pasigirdo labai rimtos ir pagrįstos kalbos apie Bažnyčią apėmusią krizę. Dėl vietos stokos ir kitokios šio straipsnio problematikos, šių dalykų čia neaptarinėsime. Kiek tai susiję su muzika, užtenka pasakyti, kad kaip tik tuo metu į bažnyčias įsiveržia triukšmingas ir liturgijai iš esmės svetimas popsas.

Tačiau šioje vietoje grįžkime prie pradinio mūsų trijų straipsnių ciklo išeities taško, t.y. prie kolizijos tarp tradicinių ir naujųjų giesmių, o iš esmės prie kritinės muzikos situacijos dabartinėje bažnyčioje. Ar išties ta kolizija ir visa ši problema tokia rimta? Ar ji tikra, ar tik tariama? Ar ji tokia jau svarbi Bažnyčiai ir mūsų tikėjimui? Gal mes čia visai be reikalo ietis laužome? Gal viskas iš tiesų yra gražu ir gerai? Juk tokia įvairovė; gal, jei visko yra, tai visko ir reikia?

Deja, problema iš tikrųjų yra didelė ir opi. Galima teigti, kad tai vienas didžiųjų dabarties klausimų Bažnyčiai. Antai, dar 1977 m. tuomet kardinolas Josephas Ratzingeris viename savo straipsnių atvirai ir aiškiai pasakė ne tik tai, kad „kritinė nūdienos bažnytinės muzikos situacija yra dalis bendrosios visos Bažnyčios krizės, kuri ją ištiko po II Vatikano susirinkimo“ , bet ir tai, kad „bažnytinės muzikos problema yra ne tik pačios muzikos problema, bet ir gyvybinis klausimas pačiai Bažnyčiai“ . Kitaip tariant, nuo to, kaip mes į jį atsakysime, bent dalinai priklauso ir mūsų tikėjimo bei Bažnyčios ateitis. Ar mes į ją žvelgsime kaip į paprastą „vartojimo prekę“, kurią bent jau teoriškai, visa bendruomenė gali greitai ir lengvai pasiimti ir suvartoti, t.y., kad ta bažnyčiose skambanti muzikėlė būtų tiek su(pa)prastinta ir „prieinama“, jog visi net ir nemokėdami sugebėtų padainuoti/pagiedoti, šitaip suprimityvinant ir nuvertinant kilnią ir gilią „aktyvaus dalyvavimo“ (actuosa participatio) liturgijoje idėją, kurią iškėlė dar pop. šv. Pijus X ir įtvirtino II Vatikano susirinkimas? Ar vis dėlto suvoksime, kad liturgijoje, kuri yra Dievo darbas Bažnyčioje, reikalinga, kad ir joje skambanti muzika pasižymėtų deramomis savybėmis, kurių svarbiausios, priminsime, yra trys – šventumas, universalumas ir meniškumas? Nes dėl pačios krikščioniškos liturgijos, Bažnyčia kaip visuma dėl Dievo garbės turi siekti to, kas geriausia, kadangi iš liturgijos pačios prigimties, tiesiog dėl jos vidinės būtinybės, kyla ta kultūra, kuri tampa standartu visai pasaulietinei kultūrai .

Sakysite, tai negi dabar reikia atmesti naujas giesmes, atsisakyti to, kas kai kam taip malonu, smagu, „faina“ dainuoti, ir grįžti prie kažkokių „senienų“, nors ir laiko patikrintų? Bažnyčios istorijoje panašių pavyzdžių būta – dar IV a. vykęs Laodikėjos susirinkimas savo 59 kanonu uždraudė bet kokių asmeniškai sukurtų psalmių ir nekanoninių tekstų vartojimą liturgijoje . O ir vėliau įvairiais amžiais ne kartą būtą rimtų ir argumentuotų pasisakymų prieš netinkamas naujoves bei draudimų. Vis dėlto šį klausimą reikėtų performuluoti kitaip.

Tenka ir teks ne tiek kažką atmesti ar atsisakyti, kiek pasirinkti. Paprasčiausiai atmesti, atsisakyti visų šiuolaikinių giesmių, šiuolaikinės muzikos , būtų klaida, nes tai reikštų atmesti ir visą istoriją bei istorinę muzikos tradiciją. Juk jeigu tokia nuostata būtų galiojusi ankstesniais laikais, neturėtume nei įspūdingų Leonino ir Perotino organumų, nei vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso polifonijos su etalonu tapusio Palestrinos mišiomis ir motetais, nei didingų J. S. Bacho, J. Haydno, W. A. Mozarto, A. Brucknerio mišių ar O. Messiaeno vargoninių meditacijų. Tačiau pasirinkti neišvengiamai turime ir turėsime. Ir pasirinkti bus daug paprasčiau, kai suprasime, kad liturgijos centras yra ne žmogus, ne kunigas, ne bendruomenė, bet Dievas. Tuomet bus daug lengviau suvokti, kad tai, kas tinka draugų ar bendraminčių susibūrime, netinka liturgijai, kur veikia pats Dievas ir sykiu mus įtraukia į tą savo veikimą. Nuteisinti ir palaiminti ne tie, kas nejučia fariziejiškai skelbiasi „štai, kokie mes puikūs, šiuolaikiški, jaunatviški, etc.“, bet tyros ir nuolankios širdies krikščionys, dalyvaujantys Sūnaus aukoje Tėvui Šventojoje Dvasioje ir sykiu aukojantys save. 

Atsigręžkime į Tradiciją, popiežių mokymą, Magisteriumą. Užduokime sau klausimą, kodėl taip nuolat pabrėžiama grigališkojo choralo svarba. Juk choralas nėra vien tik kaži koks lotyniškas, „senoviškas“ giedojimas. Taip, jis lotyniškas, jis senoviškas, bet tai – maldos forma ir visa savo esme – tai liturginis giedojimas, dar tiksliau – giedotinė, muzikinė liturginės maldos išraiška. Itin akivaizdžiai tai matyti tradicinėje arba ekstraordinarinėje Romos rito formoje. Juk giedoti šį giedojimą, išties reiškia giedoti liturgiją, giedoti šv. Mišias, giedoti liturgines valandas, taigi ir melstis. Dėl šių ypatybių tiek popiežiai, tiek II Vatikanas, pabrėžė šio giedojimo svarbą. Ir būtent šios savybės turimos omeny, kai kalbama apie kitą (t.p. ir naują) bažnytinę muziką, nes pasak pop. šv. Pijaus X, kuo bažnyčiai skirtas kūrinys savo išraiška ir dvasia yra artimesnis grigališkosios giesmės formai ir išraiškai, tuo šventesnis ir liturgiškesnis jis tampa . Tai nereiškia, kaip pastebėjo pop. Jonas Paulius II, kad reikia pulti mėgdžioti grigališkąjį choralą, bet veikiau reikia siekti, kad toji nauja muzika, nauja giesmė alsuotų ta pačia dvasia, kuri įkvėpė ir suformavo šį giedojimą . Iš tiesų ta dvasia nauja muzika bei giesmė alsuos, jei ji išties sakrali, o ne profaniška, perdėm kasdieniška, banali ir skurdi. Nes tiktai „tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Išganytoją, Šventą ir Pašventintoją“ (KBK, 2502).

arche.lt