Jonas Vilimas. Apie muziką ir Bažnyčią (II). Bažnytinės muzikos sklaida istorijoje

Istorinę apžvalgą pradėsime nuo pirmajame straipsnyje cituotų Šventraščio ištrauko, o pirmiausia apie tai, kad Jėzus su mokiniais „pagiedoję išėjo į Alyvų kalną“ (Mt 26, 30). Šią citatą galėtume laikyti simboliška bažnytinės muzikos pradžia. Kodėl? Nes ji nurodo šio muzikos ištakas – tai pats Kristus ir jo artimiausi mokiniai, apaštalai. Kitaip tariant, tai pati Bažnyčia, tik tą istorinę akimirką ji dar kaip būsimosios provaizdis. Ką jie tuo metu giedojo, NT nenurodoma. Graikiškajame originale tepasakyta „hymnesantes“, t.y. „pagiedoję“ arba „pagiedoję himną“, jokia konkreti giesmė neįvardijama. Tiesa, tyrinėtojai, remdamiesi to meto judėjų gyvenimo sankloda ir religine praktika, mano, kad tai turėjo būti viena iš psalmių, kurios giedotos žydų Paschos išvakarėse (prisiminkim, kad visi šie įvykiai susiję su judėjų Velykomis). Taigi, judėjų tradicija yra vienas iš kertinių šaltinių.

Dar po keletos dešimtmečių nuo Mato bei Morkaus evangelijose užfiksuoto momento, šv. Pauliaus laiškuose efeziečiam ir kolosiečiams (tai kitos ansktesniajame straipsnyje pateiktos citatos) jau matome, kad kalbama ne apie šiaip giesmes ar tiesiog giedojimą, bet jau kalbama apie tris skirtingas giesmių rūšis – „psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (gr. psalmoi, hymnoi, odai pneumatikai). Nors gali pasirodyti per drąsu, tačiau galima manyti, kad šie Pauliaus žodžiai jau liudija apie dar vieną svarbią įtaką, atsiradusią ir lėmusią tolimesnę ne Bažnyčios muzikos, bet ir visos krikščionijos raidą. Jei psalmės neabejotiani reiškia būtent Dovydo psalmes, tai himnai ir ypač dvasinės giesmės ar „odės“, kaip jas pavadina Paulius, jau gali reikšti naujas, grynai krikščioniškas giesmes, kurioms didžiausią įtaką atsirasti ir formuotis turėjo helenistinė Antikos kultūra. Iš tiesų, judėjiškasis ir helenistinis šaltiniai buvo susydinti naujoje krikšioniškoje muzikoje, o psalmodija ir himnodija tapo Bažnytinės muzikos kertiniais akmenimis. Kitas svarbus momentas buvo tas, kad šios muzikos plėtotė buvo tiesiogiai ir nuosekliai susijusi su liturgijos plėtote ir augimu.

Ypač svarbus jau ankstyviausiai amžiais tapo psalmių giedojimas. Tai įvyko dėl keletos priežasčių. Pirmiausia, jau pats Kristus savo kalbose ažnai pasiremdavo psalmių žodžiais. Tai remdamiesi jo dievišku autoritetu darė ir apaštalai bei kiti mokiniai, atrasdami psalmėse daugybę nuorodų apie mesiją, kurį suvokė esant būtent Jėzų Kristų. Be to, gana greitai buvo suvokta ir didžiulė dvasinė jų giedojimo nauda. Pvz., šv. Atanazas buvo netgi suskirstęs psalmes pagal tai, kada kokią reikia giedoti esant vienokiai ar kitokiai dvasinei ir netgi fizinei būsenai. Jei tarkim esi pakilios nuotaikos, giedok vienas psalmes, jei liūdi – kitas, jei negaluoji, dar kitas ir pan. Tačiau esminis jų bruožas – tai, kad jos ypač tiko visos bendruomenės giedojimui. Dar daugiau, kadangi jų žodžiais kalbėjo ir meldėsi pats Kristus, tai ir psalmių malda, jų giedojimas yra, pasak šv. Ambraziejaus vox Ecclesiae – Bažnyčios balsas. Jau pirmaisiais amžiais susiklostė paprotys dukart per dieną melstis visai bendruomenei – ryte ir vakare; tai buvo suvokiama kaip svarbiausia viešoji Bažnyčios tarnystė. Abiejų šių pamaldų metu daugiausia būdavo giedamos psalmės, skaitomi trumpi skaitiniai ir maldos bei dar giedami himnai. Taip pradėjo formuoti liturginės valandos arba dieviškasis oficijus (lot. Officium divinum – paž. „dieviškoji tarnystė“). Iš IV a. jau turime tvirtų faktų, kad ši viešoji malda, ši liturgija vykdavo labai iškilmingai. Be to, iškilmingai buvo švenčiama ir Eucharistija, tik toli gražu nekasdien. IV-V amžiuje iš esmės susiformuoja tiek Rytų (ortodoksų), tiek Vakarų (katalikų) Eucharisitjų kanonai – Dieviškoji liturgija (rytuose) ir mišios (vakaruose). Visa bažnytinės muzikos plėtra buvo itin gluadžiai susijusi su liturgijos plėtote. Iš esmės galima teigti, kad ji tampa ypatingu garsiniu-muzikiniu liturgijos rūbu. Giedama buvo ne vien tik tam kad būtų „dvigubai meldžiamasi“ (kaip išsireiškė šv. Augustinas; ar tiksliau, kas gerai gieda, tas dvigubai meldžiasi), bet tai buvo būtent muzikiniu pavidalu išreiškiama malda ir dieviškas darbas , kas ir yra liturgijos esmė. Pradėjo rastis ir pusiau profesionalių ar visai profesionalių bažnyčios muzikų, pvz. Romoje maždaug V a. buvo įkurta pirmojis Schola cantorum, t.y. giedotojų mokykla.

Visa tai buvo pagrindiniai faktoriai įvairių tradicijų liturginiai giedojimai, tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčioje. Svarbiausieji, bizntiškasis ir siriškasis giedojimas Rytuose bei ambraziejiškasis, senasis Romos, senasis Ispanijos, ir gališkasis giedojimai vakaruose. Iš senojo Romo ir gališkojo maždaug VII-IX a. susiformavo grigališkasis choralas, tapęs pagrindine Romos katalikų bažnyčios muzika, ir suvaidinęs ypatingą vaidmenį ne tik Bažnyčios, bet ir visos Europos muzikos raidos istorijoje. Šis giedojimas suformavo galutinius visų liturginių giesmių – tiek mišių, tiek ir liturginių valandų formas, žanrus ir pavidalus. Vėliau, būtent šio giedojimo pagrindu išsiplėtojo tokie kompleksiniai viduramžių žanrai, kaip liturginė drama bei misterija. Dar daugiau, daugiabalsumas, kuris ilgainiui tapo visos muzikos esmine savybe, o europinės muzikos istorija apskritai be jo neįsivaizduojama, formavosi būtent šio giedojimo pagrindu. Pirmieji daugiabalsiai žanrai – organumai – buvo tiesiog keliais balsais atliekamos grigališkojo choralo giesmės (daugiausia mišių giesmės), kurias giedodavo labiau patyrę kantoriai. Vėliau jie ėmė tokias giesmes ir užrašinėti. Garsiausi organumų kūrėjai buvo Paryžiaus katedros muzikai Leoninas ir Perotinas , gyvenę XII a. pab. – XIII a. pr. Vėliau grigališkojo giedojimo pagrindu ėmė rastis ir kiti daugiabalsiai žanrai, pvz. motetas ir daugiabalsės ciklinės mišios. Nors jie atsirado dar viduramžiais, jie tapo Renesanso epochos pagrindiniais ne tik bažnytinės, bet ir apskritai visos muzikos žanrais. Netgi protestantai liuteronai didžiąją dalį savo pirmųjų giesmių sudarė išversdami į vokiečių (o mūsų atveju M. Mažvydas vertė į lietuvių kalbą) kalbą įvairias lotyniškas grigališkas giesmes ir pritaikydami naujiems tekstams jų melodijas. Tapdamas pagrindu kitiems muzikos reiškiniams atsirasti ir jų ilgainiui nustumtas į šoną, choralas vis dėlto išliko svarbiausia ir pagrindinė Romos katalikų bažnytinės muzikos rūšis, tiksliau b8dingu, tipiniu giedojimu.

Vis dėlto, siekis ypatingai pagražinti ir tuo būdu išaukštinti liturgiją skatino ieškoti ir naujų muzikinių pagražinimų. Ypač daug galimybių čia atvėrė daugiabalsumas. Po organumo atsiradęs motetas (pavadinimas kilo iš pranc. k. žodžio le mot, reiškiančio tiesiog „žodį“) buvo tokia forma, kur vienu metu skambėjo ne tik kelios melodijos, kartu su grigališkosios giesmės melodija, bet keli tekstai. Neilgai trukus, be lotyniškų motetų imta kurti ir keliakalbius, daugiausia lotyniškai-prancūziškus motetus. Dažniausiai tokie kūriniai jau net nebebuvo bažnytinės muzikos opusai, o veikiau skirti pasaulietiškiems malonumams, nors juos dažniausiai atlikdavo ir mokyti kantoriai, tik ne bažnyčiose. Vis dėlto, naujos techninės daugiabalsumo galimybės buvo greitai pritaikytos ir liturginėms giesmėms. XIV a. gyvenęs garsus prancūzų kompozitorius Guillaume’as de Machaut (skait. Gijomas de Mašo – be kita ko, jis buvo kanauninkas ir sykiu vadintas paskutiniuoju truveru) sukūrė pirmąsias autorines daugiabalses mišias, susidedančias iš penkių nekintančių mišių dalių – Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei. Būtent ši forma ir tapo pagrindine mišių, kaip ciklinio daugiabalsio muzikos kūrinio, skirto atlikti bažnyčioje liturgijos – Eucharistijos šventimo, mišių aukojimo metu. Nuo XV a. jos tapo vienu svarbiausių žanrų apskritai. Kiekvienas save nors kiek gerbiantis kompozitorius rašė mišias. Kito jų muzikinis rūbas: kelis solistus-kantorius (kaip G. de Machaut laikais) pakeitė chorai, vėliau prie jų prisijungė vargonai, dar vėliau orkestras ir solistai (kaip Bacho, Mozarto ir Haydno laikais jau buvo tapę norma), tačiau tai visuomet buvo mišios, ypatingu, dailiu muzikos apdaru išpuošta liturgija. Iš esmės, nors ir retai, bei labai retas kuris mūsų laikų kompozitorius, bet ir jis kuria mišias tomis pačiomis intencijomis, kaip ir viduramžiais.

Taigi, viena vertus giedojimas, ypač psalmių ir himnų bei tinkamų mišių giesmių giedojimas nuo seniausių laikų buvo esminė Bažnyčios liturgijos sąvastis. Drauge, šalia nuolat gyvavo siekis ją dar labiau išryškinti, ypatingai išpuošiant, kuriant kaip ir naują, bet sykiu ir tą patį aprėdą. Ilgus amžius tuo rūpinosi geriausios kantorių, profesionalių muzikantų, kompozitorių pajėgos. Vis dėlto, naujausiais laikais situacija iš esmės pasikeitė. Tiek laikų dvasia, tiek ir suvokimas ėmė keistis dar XIX a. Antai, Ludwigas van Beethovenas apie 1824 m. baigė rašyti didingą, gilios religinės jausenos ir tikėjimo persmelktą kūrinį – Missa solemnis. Tačiau keistu Apvaizdos įsikišimu, tai tapo pirmosiomis mišiomis, kurios pirmiausia buvo atliktos koncertų salėje ir mišiose beveik niekada nebenaudojamos. Tai galima laikyti simboliniu įvykiu, bet išties, jis atspindėjo bendras tendencijas ne tik visoje muzikoje, bet ir visuomenės gyvenime. Visuotinės sekuliarizacijos arba supasaulėjimo tendencijos tampa vyraujančios. Neišvengiamai, tai anksčiau ar vėliau turėjo atsiliepti ir visai Bažnyčiai, ir jos muzikai. Tačiau šias tendencijas ir jų rezultatus, kuriuos matome šiandien, bei galimus kelius, kaip iš viso to išaugti, aptarsime kitame straipsnyje.