Dovilas Petkus. Aristokratiška Lietuva

× 4/09/2013
Jei koks nepažįstamasis šiandien mums prisistatytų aristokratu, tituluotos šeimos atstovu, greičiausiai į jį žvelgtume kaip į melagį ir apsimetėlį. Kilmingumas, kuris yra priimtinas tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Lenkija, niekaip nesutelpa lietuviškose galvose. Dažniausiai į praeityje valdžiusią Lietuvos aristokratiją žvelgiama kaip į smurto ir tautos išnaudojimo priežastį, tad kilmė mūsų krašte tapo tik kvailo pasipūtėlio ženklu. Kiek vėliau okupantai parodė, jog protas ar principinga valia taip pat nieko verti. Juk intelektualai vieni kitus galėjo pranokti tik lageriuose pagamintų puodų arba nupjautų rastų skaičiumi. Turtingieji pas mus dar iš sovietmečio vadinami apgavikais, vagimis, spekuliantais. Lietuvoje nebeliko elito. Jokios patikimos, pripažintos žmonių grupės, kuriai galėtume patikėti Tėvynės ateitį.

XIX a. bajorija Tado Blindos filmų dėka mums atrodo tik kaip pasileidusių silpnavalių gauja. Tiesa, turbūt nedaugelis žino, kad bajoras, lietuvių tautos ir kultūros puoselėtojas Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis „Tadą Blindą“ (spektaklį) ir sukūrė… (O anot istorinių šaltinių Blinda, ar panašiai besivadinęs svieto lygintojas kaip vietinis mafijozas buvo užmuštas pačių valstiečių Luokės jomarke). Kalbant apie Lietuvos aristokratiją neįmanoma nepaminėti Landsbergių šeimos. Šeimos, kurios proprosenelė kilusi iš Jasinskių giminės, dalyvavusios 1794 m. Kosciuškos sukilime. Jau minėto Gabrieliaus Landsbergio brolis dalyvavo 1863 m. sukilime, sūnus kovėsi Lietuvos nepriklausomybės kovose, o pradėjus braškėt Blogio imperijai iškilo mums gerai žinomas šios giminės atstovas, muzikologas Vytautas Landsbergis.

Visa, kas čia parašyta, skaitytojo neturi būti suprasta kaip pataikavimas kokiem nors politikos lyderiam, bet kaip įrodymas, jog šiandien skeptiškai nužvelgiama aristokratija praeityje dėjo mūsų valstybės pamatus. Stebėtina ir tai, kad dukart sunaikinus valstybės galvą – elitą – sukilimuose, atskiriant Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, siautėjant Hitleriui ir Stalinui karo bei pokario rezistencijos metais, likučius farširuojant masių ideologija, mūsų valstybė sugebėjo atsigaut. Bet vėlgi, mūsų valstybingumas galėjo tęstis palikimo dėka, kurį ne vieną šimtmetį kurė iškiliausios Lietuvos šeimos.

Greičiausiai, šiomis dienomis požiūris į „elitizmą“ yra neigiamas todėl, kad mes praradome bet kokį santykį su tokia mūsų šalies praeitimi. Dabartiniai bandymai  girtis bajoriška kilme Vilniaus archyvuose atkastų dokumentų dėka neturi būti suprasti kaip teigiami. Tikras aristokratas turi gyventi tais principais ir idealais, kuriuos puoselėjo jo protėviai. Garbinga šeimos praeitis nuolat įpareigoja, neleidžia daryti nieko, kas pakenktų jos geram vardui, skatina mylėti savo kraštą ir elgtis riteriškai šiame pasauly kad ir kas benutiktų. Tai kaip papildomas, iš kartos į kartą perduodamas veiksnys, kuris neleido Tėvynės pardavinėt, stabdė nuo konformizmo ir supanašėjimo su minia, kuri išties dažnai gyveno/gyvena tik šia diena.

Gyvenimas riterystės idealais – velniškai nepatogus. Morališkai. Kaip ir, pavyzdžiui, daugelio katalikų šiandien. Visgi belieka stengtis būt Lietuvos Ateitininkais. Galbūt čia dar ir užsilikę to aristokratiško-riteriško palikimo, kuris tautai išnykt per amžius neleido.


Kategorijos:
« Atgal × Pirmyn »

Susiję įrašai

0 komentarai