Diskusija apie formos reikšmę Dievo garbinime akte

Ar galite paaiškinti formos sąvoką? Kas yra forma Liturgijoje? Kodėl ji svarbi? Kokią įtaką ji daro ir kokios reikšmės turi tiems, kurie dalyvauja ir tiems, kurie galbūt kada nors dalyvaus? 

Dėl kokios priežasties daugelis tikinčiųjų formos griežtumą atmeta kaip nepriimtiną ir per daug suvaržantį?

Kokia situacija (kokios srovės, pagrindinės kryptys) buvo šiuo klausimu iki II Vatikano reformos, kokia ji yra dabar ir kurlink turėtume eiti kalbėdami apie formą Liturgijoje? 

Atsakymai į šiuos klausimus man yra trūkstama grandis tarp to, kad mažos klaidos padarymas Aukos liturgijoje yra nuodėmė (nes nuodėmė yra BAISUS dalykas, žeidžiantis Dievą ir dėl kurios Jis numirė) ir to, kad suprantu, jog Tradicijoje nesamonių nedarė. Kuo ji tokia svarbi, ta forma Liturgijoje? 

Jonas Vilimas:

Klausimų pateikei daug, bet pirmiausia reikėtų pasiaiškinti filosofinį problemos aspektą. Ir čia nebūtų nieko geriau, kaip kreiptis į Aristotelį ir angeliškąjį daktarą šv. Tomą Akvinietį? Keletas trumpų citatų. “Formą aš suprantu kaip kiekvieno daikto (dalyko) esmę ir jo pirmąją substanciją” (čia iš Aristotelio “Metafizikos”, cituoju pagal anglišką D. Q. McInerny’o vadovėlėlį Metaphysics, p. 219; jis skyrė pirmąją ir antrąją substancijas. Pravartu dar būtų pasinagrinėti “substancijos” ir “akcidencijos” kategorijas). Šv. Tomas savo traktate “Apie esinį ir esmę”, formą pavadina “materijos aktu”.

Tiesa, ir prieš tai, ir po to, ji kalba apie materijos ir formos vienovę. Tiesa yra tai, kad jis kalba ir apie substancijas, kurios yra grynos formos, be materijos, ir apie materialas formas, o kalbėdamas apie inteligenciją, cituoja pseudo-aristotelio traktatą “Apie priežastis”, kur sakoma, kad inteligencija yra tai, kam būdinga forma ir esatis, o forma suprantama kaip pati esmė arba paprasta prigimtis. (Tomas Akvinietis, Filosofijos traktatų rinktinė, V., 2009, p. 24). Kiek toliau jau aiškina, kas yra sudėtinė ir paprastoji substancija, teigdamas, kad “sudėtinės ir paprastos substancijos esmė skiriasi tuo, kad sudėtinės substancijos esmė nėra vien tik forma, bet apima formą ir materiją, o paprastos substancijos esmė yra tik forma” (ten pat, p. 25). 

Iš viso šito savo kiek painoko aiškinimo tiesiog noriu parodyti, kad forma iš principo yra labai svarbus dalykas. Čia jau užsiminiau apie formos ir materijos vienovę (bent jau sudėtinėse substancijose ji yra esmė). Yra ir toks vedinys, kaip formos ir turinio vienovė. Daugeliu atveju šių dalykų ryšys yra esminis. Paprastai tariant, sugriauk formą ir turinys sugrius pats. Iš esmės, vienas be kito negali būti. Žinoma, yra pavojus nuslįsti ir į kitą kraštutinumą, kai koncentruojamasi tik į formą, užmirštant turinį. Tai paprastai įvardijama formalizmu. Dar vienas, bene scholastų tiksliau suformuluotas ir su tuo iš dalies susijęs apibrėžimas yra apie grožį, kad šis esąs “resplendentio formae”, t.y. formos spindesys, formos puikumas. Sudarkant formą, grožis pradingsta.

Dabar grįžtant prie klausimo apie formą liturgijoje, prie jo prieisiu iš muzikinės pusės. Tiksliau, pasiremsiu popiežiaus šv. Pijaus X motu proprio Tra le solecitudini, kuriuo jis sudėliojo pagrindinius sakralinės muzikos principus, t.y. Bažnyčios Magisteriumo dalį apie bažnytinę muziką, kurios teiginiai tebegalioja iki šiol ir kuriuos nuolat patvirtina vėlesni popiežiais, įskaitant ir Joną Paulių II, ir Benediktą XVI. Tas vienas teiginys yra toks: Sakralinė muzika ... turi aukščiausiu laipsniu pasižymėti tomis pačiomis ypatybėmis, kurios būdingos liturgijai, o būtent šventumu ir formų gėriu, iš ko betarpiškai kyla dar viena jos savybė, kuri yra universalumas. Taigi, ypatybės būdingos liturgijai (o taip pat ir sakralinei muzikai) yra šventumas, formų gerumas ir universalumas. Kaip matome, “formų gėris” (it. orig. “la bontá delle forme”). Taigi, čia iš esmės pakartojamas tas pats grožio apibrėžimas, kuris įvardijamas kaip formos puikumas, spindesys ar gerumas. Bet kuriuo atveju, popiežius įvardija svarbią triadą, kurios viena iš sudėtinių dalių yra forma. Taigi forma liturgijoje yra esmingai svarbi.

Mindaugas Kubilius:

Šis klausimas taip pat nagrinėtinas ir per šią kintamumo - nekintamumo perspektyvą. 

Klausimas: kokiu būdu žmogaus siela susiliečia su nekintama Dievo prigimtimi? Kaip nekintamas ir šventas Dievas šventina kintamybėje liūdinčią žmogaus sielą. Būtent liūdinčią, nes kintamybė yra nykstamumo ir mirties patirtis. 

Emocinių malonių patirčių siekinys yra ne kas kita, o žmogaus bandymas užsimiršti mirtingoje ir mirštančioje kasdienybėje. Ar kintamų emocijų vyravimas liturgijoje ir yra nekintamo Dievo patirties būdas? Ar liturgijoje įvestas emocinių patirčių principas nėra to, kas šventa ir nekintama užmarštis ir net suniekinimas? Taigi vėl klausiu: kaip nekintamas Dievas šventina mirtingajame nykstamume paskendusią žmogaus sielą? Atsakymas akivaizdus: tik nekintanti forma tegali simbolizuoti nekintamą Dievo prigimtį.

Jonas Vilimas:

Toliau panagrinėkime, kas iš formos kaip tokios kyla arba, ką forma suponuoja. Forma yra ne tik tam tikras daikto/dalyko pavidalas, bet ir kai kas daugiau. Forma suponuoja (turi savyje, turi kaip prielaidą, iš jos išplaukia, etc.) tam tikras taisykles. Kitaip tariant, forma ne tik suteikia vienokį ar kitokį pavidalą, struktūrą, sandarą, bet ir numato bei reikalauja tam tikros tvarkos, netgi elgesio modelio. Taigi, forma reikalauja disciplinos. 

Kalbant apie ritualą, forma ne tik numato įvykių eigą, bet ir sudėlioja visus veiksmus tam tikra tvarka ir nurodo juos atlikti tam tikru būdu; be to, reikalauja viso to laikytis. Nes tik jų laikantis atskleidžiamas ir perteikiamas visas turinys, nieko nepridedant ir neatimant. 

Kalbant apie liturgiją, ypač organiškai per amžius besiplėtojusią tradicinę liturgiją, jos forma ir formos (turint omeny ne tik šv. Mišias, bet ir skirtingas liturgines valandas) įgalina ne tik švęsti Šventuosius Slėpinius, arba kaip moko KBK, dalyvauti “Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje” (KBK, 1073), bet sykiu ir perduoda “depositum fidei”, mūsų Tikėjimo kraitį. Neatsitiktinai toks Dom Prosper Gueranger, Solemo benediktinų vienuolyno Prancūzijoje atkūrėjas (1833 m.), vienoje iš savo knygų, pavadintų Institutions liturgiques (I skyriuje) pastebėjo, kad “liturgija yra pati tradicija aukščiausiu galios ir iškilmingumo laipsniu”. O taip yra dėl to, kad “būtent liturgijoje [Šventoji] Dvasia, kuri įkvėpė Šventraštį, vėl kalba”. 

O bene geriausiai visa tai apibendrina dar vienas mūsų Tikėjimo principas, nukaltas vėlyvojoje antikoje, kurį išreiškia trumpa lotyniška frazė “lex orandi, lex credendi”.