Benediktas XVI. Liturgijos dvasia: apie li­tur­gi­jos vie­tą tik­ro­vė­je

Vie­nas iš ma­no pir­mų­jų skai­ti­nių, pra­dė­jus te­olo­gi­jos stu­di­jas 1946 m. pra­džio­je, bu­vo plo­na Ro­ma­no Gu­ar­di­nio pir­mo­ji kny­ge­lė „Apie li­tur­gi­jos dva­sią“, pa­si­ro­džiu­si per 1918 m. Ve­ly­kas ir pra­dė­ju­si aba­to Il­de­fon­so Her­we­ge­no leis­tą se­ri­ją Ec­cle­sia orans. Pas­kui ją vis per­leis­da­vo iš nau­jo. Šį ne­di­de­lį ra­ši­nį pa­grįs­tai ga­li­ma lai­ky­ti li­tur­gi­nio są­jū­džio Vo­kie­ti­jo­je pra­džia. Ta kny­ga es­min­gai pri­si­dė­jo, kad bū­tų iš nau­jo at­ras­tas li­tur­gi­jos gro­žis, jo­je glū­din­tys tur­tai, epo­chas pra­noks­tan­ti di­dy­bė ir su­vok­ta, jog li­tur­gi­ja yra gai­vi­nan­ti Baž­ny­čios šer­dis ir krikš­čio­niš­ko­jo gy­ve­ni­mo cen­tras. Ji pa­ska­ti­no im­tis pa­stan­gų švęs­ti li­tur­gi­ją „es­miš­kiau“ (mėgs­ta­mas Gu­ar­di­nio žo­dis), va­do­vau­jan­tis jos vi­di­niu rei­ka­la­vi­mu bei vi­di­niu pa­vi­da­lu mo­ky­tis su­pras­ti ją kaip pa­čios Šven­to­sios Dva­sios įkvėp­tą ir va­do­vau­ja­mą Baž­ny­čios mal­dą, ku­rios me­tu Kris­tus vi­sa­da iš nau­jo pri­ar­tė­ja prie mū­sų, įžen­gia į mū­sų gy­ve­ni­mą.

No­rė­čiau pa­teik­ti pa­ly­gi­ni­mą, ku­ris, kaip ir vi­si pa­ly­gi­ni­mai, daug kuo ne­tiks­lus, bet vis dėl­to pa­de­da su­pras­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad anuo­me­ti­nė – 1918-ųjų – li­tur­gi­ja tam tik­ru at­žvil­giu pri­mi­nė fres­ką, ku­ri bu­vo iš­sau­go­ta svei­ka, ta­čiau be­veik vi­sai už­deng­ta vė­les­nio da­žų sluoks­nio: Mi­šio­le, pa­gal ku­rį li­tur­gi­ją švęs­da­vo ku­ni­gai, at­ras­da­vai jos vi­są nuo iš­ta­kų iš­au­gu­sį pa­vi­da­lą, ta­čiau ti­kin­tie­siems jį iš­vys­ti dau­giau­sia truk­dė pri­va­čios mal­dos nuo­sta­tai ir for­mos. Li­tur­gi­nis są­jū­dis ir ga­lu­ti­nai Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas ati­den­gė fres­ką, ir aki­mir­ką li­ko­me už­bur­ti jos spal­vų bei fi­gū­rų gro­žio. Ta­čiau il­gai­niui jai ėmė kenk­ti kli­ma­ti­nės są­ly­gos, taip pat tam tik­ros res­tau­ra­ci­jos ar kon­struk­ci­jos; iš­ki­lo pa­vo­jus, kad ji bus su­nai­kin­ta, jei sku­biai ne­bus im­ta­si bū­ti­nų prie­mo­nių, kaip su­stab­dy­ti kenks­min­gą po­vei­kį. Ži­no­ma, jos ne­va­lia vėl už­da­žy­ti, ta­čiau pri­va­lu pra­dė­ti ją gerb­ti, mė­gin­ti su­pras­ti jos iš­ta­rą ir tik­ro­vę, kad jos ati­den­gi­mas ne­tap­tų pir­mą­ja ga­lu­ti­nės ne­tek­ties pa­ko­pa.

Šia kny­ga, ku­rią da­bar pa­tei­kiu vie­šuo­me­nei, kaip tik ir no­ri­ma pa­dė­ti įgy­ti to­kį nau­ją su­pra­ti­mą. Jos es­mi­nės in­ten­ci­jos vi­siš­kai su­tam­pa su tiks­lais, ku­rių anuo­met sa­vo ra­ši­niu sie­kė Gu­ar­di­nis. To­dėl są­mo­nin­gai pa­rin­kau pa­va­di­ni­mą, iš­kart pri­me­nan­tį šį li­tur­gi­jos te­olo­gi­jos kla­si­ką. Tik tai, ką Gu­ar­di­nis po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro at­li­ko vi­siš­kai ki­to­kia­me is­to­ri­nia­me kon­teks­te, da­bar te­ko per­kel­ti į da­bar­ti­nių klau­si­mų, vil­čių ir pa­vo­jų ap­lin­ką. Kaip Gu­ar­di­niui, taip ir man čia rū­pi ne moks­li­niai gin­čai ar ty­ri­mai, bet pa­stan­gos pa­dė­ti su­pras­ti ti­kė­ji­mą ir de­ra­mai įgy­ven­din­ti jo pa­grin­di­nę raiš­kos for­mą li­tur­gi­jo­je. Jei kny­ga nau­jaip duo­tų pra­džią kaž­kam, kas pri­min­tų „li­tur­gi­nį są­jū­dį“, pa­stū­mė­tų li­tur­gi­jos ir jos tei­sin­go iš­ori­nio bei vi­di­nio šven­ti­mo link, ke­ti­ni­mas, pa­aki­nęs ma­ne im­tis šio dar­bo, bū­tų su kau­pu pa­siek­tas.

Li­tur­gi­ja ir gy­ve­ni­mas: apie li­tur­gi­jos vie­tą tik­ro­vė­je

Kas, tie­są sa­kant, yra li­tur­gi­ja? Kas jo­je vyks­ta? Ko­kią tik­ro­vę čia ap­tin­ka­me? XX a. tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je siū­ly­ta li­tur­gi­ją su­vok­ti kaip „žai­di­mą“. Pir­ma, li­tur­gi­ja, kaip ir žai­di­mas, tu­ri sa­vo tai­syk­les, ku­ria sa­vą pa­sau­lį, pra­de­dan­tį ga­lio­ti, kai į jį įžen­gia­ma, ir pas­kui, ži­no­ma, vėl pra­nyks­tan­tį, kai „žai­di­mas“ pa­si­bai­gia. Žai­di­mas, nors ir pra­smin­gas, kar­tu esąs be­tiks­lis ir kaip tik to­dėl kaž­kiek gy­do, ne­ga­na to, iš­lais­vi­na, nes iš kas­die­nių tiks­lų ir jų prie­var­tos pa­sau­lio iš­ve­da į be­tiks­ly­bę, tai­gi ku­riam lai­kui at­lei­džia mus nuo vis­ko, kas sle­gia mū­sų dar­bo pa­sau­ly­je. Žai­di­mas, taip sa­kant, esąs ki­tas pa­sau­lis, lais­vės oazė, kur aki­mir­ką ga­li­me leis­ti sa­vo eg­zis­ten­ci­jai lais­vai te­kė­ti; ši­taip aki­mir­kai iš­trūk­ti iš kas­die­ny­bės ga­lios bū­ti­na, kad įsteng­tu­me pa­vilk­ti jos naš­tą. Čia yra tie­sos, ta­čiau to­kio api­bū­di­ni­mo ne­pa­kan­ka. Mat ta­da bū­tų ne­svar­bu, ką ten žai­džia­me. Vi­sa, kas pa­sa­ky­ta, ga­li­ma tai­ky­ti bet ku­riems žai­di­mams, kur dėl ne­iš­ven­gia­mos vi­di­nės bū­ti­ny­bės lai­ky­tis tai­syk­lių la­bai grei­tai iš­si­ru­tu­lio­ja sa­va naš­ta ir at­si­ran­da nau­jų tiks­lų: ne­svar­bu, ką tu­rė­si­me prieš akis, šian­die­nį spor­to pa­sau­lį, šach­ma­tų čem­pio­na­tus ar ko­kius nors ki­to­kius žai­di­mus – vi­sur iš­ryš­kė­ja, kad žai­di­mas, jei ne­no­ri­ma nu­nir­ti į gry­nai tuš­čią lai­ko lei­di­mą, iš vi­siš­kai ki­to­niš­ko an­ti­pa­sau­lio ar­ba ne­pa­sau­lio ne­tru­kus virs­ta sa­vo dės­nius tu­rin­čiu pa­sau­lė­liu.

Pa­mi­nė­ti­nas dar vie­nas žai­di­mo te­ori­jos as­pek­tas, jau pri­ar­ti­nan­tis mus prie li­tur­gi­jos ypa­tin­gos es­mės: vai­kų žai­di­mas daug kuo pri­me­na sa­vo­tiš­ką gy­ve­ni­mo an­ti­ci­pa­ci­ją, vė­les­niam gy­ve­ni­mui ren­gian­čias pra­ty­bas, bet be gy­ve­ni­mui bū­din­gos naš­tos ir rim­tu­mo. Tad li­tur­gi­ja ga­lė­tų reikš­ti, kad iki tik­ro­jo gy­ve­ni­mo, ku­rio link no­rė­tu­me ženg­ti, mes iš tik­ro vi­si lie­ka­me vai­kai ar bet ku­riuo at­ve­ju tu­rė­tu­me to­kie lik­ti; li­tur­gi­ja ta­da bū­tų vi­siš­kai ki­toks už­bė­gi­mas į prie­kį, vi­siš­kai ki­to­kios iš­anks­ti­nės pra­ty­bos – pre­liu­di­ja bū­si­mo am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo, pa­sak Au­gus­ti­no, nu­aus­to, ki­taip ne­gu da­bar­ti­nis, ne iš po­rei­kio ir bū­ti­ny­bės, bet iš vi­siš­kai lais­vo do­va­no­ji­mo ir da­vi­mo. Ta­da li­tur­gi­ja iš nau­jo ža­din­tų mū­sų tik­rą­jį vai­kiš­ku­mą, at­vi­ru­mą bū­si­ma­jai di­dy­bei, iš tik­rų­jų dar ne­pa­sie­kia­mai su­au­gu­sio­jo gy­ve­ni­mu, bū­tų įpa­vi­da­lin­ta vil­ties for­ma, ku­ri jau da­bar iš anks­to pa­ro­dy­tų bū­si­mą tik­rą­jį gy­ve­ni­mą bei mo­ky­tų mus tei­sin­go – lais­vės, ne­tar­piš­ko ry­šio su Die­vu ir gry­no at­vi­ru­mo vie­nas ki­tam – gy­ve­ni­mo. Ta­da li­tur­gi­ja pra­na­šin­gų lais­vės žy­mių įspaus­tų ir ta­ria­mai tik­ram kas­die­ny­bės gy­ve­ni­mui, iš­sklai­dy­tų sle­gian­čias įtam­pas ir leis­tų dan­gui su­spin­dė­ti že­mė­je.

Žai­di­mo te­ori­ją pa­su­kus to­kiu kam­pu, iš­ryš­kė­ja es­mi­nis li­tur­gi­jos skir­tin­gu­mas nuo ben­drų­jų žai­di­mų, kur vei­kiau­siai vi­sa­da gy­vuo­ja tik­ro­jo „žai­di­mo“, vi­siš­kai ki­to­kio pa­sau­lio, pa­sau­lio, kur su­si­lie­tų tvar­ka ir lais­vė, il­ge­sys. Įpras­ti­niam žai­di­mui bū­din­go pa­vir­šu­ti­niš­ku­mo ir kar­tu vėl­gi tiks­lin­gu­mo ar­ba ir žmo­giš­ku po­žiū­riu vi­siš­ko tuš­tu­mo at­žvil­giu ta­da aikš­tėn iš­ky­la iš­min­ties „žai­di­mo“, apie ku­rį kal­ba­ma Bib­li­jo­je ir ku­rį ga­li­ma sie­ti su li­tur­gi­ja, ypa­tin­gu­mas bei ki­to­niš­ku­mas. Ta­čiau šiuos met­me­nis dar rei­kia už­pil­dy­ti tu­ri­niu, nes bū­si­mo­jo gy­ve­ni­mo min­tis kol kas iš­ni­ro tik kaip mig­lo­tas po­stu­la­tas, o žvilgs­nis į Die­vą, be ku­rio „bū­si­ma­sis gy­ve­ni­mas“ bū­tų tik dy­ku­ma, li­ko dar vi­siš­kai ne­apib­rėž­tas. Tad siū­ly­čiau įsi­bė­gė­ti dar kar­tą, šį­kart at­si­spi­riant nuo kon­kre­taus bib­li­nių teks­tų tu­ri­nio.

Pa­sa­ko­ji­muo­se apie Iz­ra­e­lio iš­ėji­mo iš Egip­to prie­šis­to­rę ir apie pa­tį iš­ėji­mą at­si­sklei­džia du skir­tin­gi iš­ėji­mo tiks­lai. Vie­nas, mums vi­siems ži­no­mas, pa­siek­ti Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, kur Iz­ra­e­lis kaip lais­va ir ne­pri­klau­so­ma tau­ta ga­liau­siai gy­ven­tų ant sa­vo že­mės tu­rė­da­mas sau­gias sie­nas. Bet prie šio tiks­lo ne­kart šlie­ja­mas ir ant­ra­sis. Pra­di­nis Die­vo įsa­ky­mas fa­ra­o­nui skam­ba taip: „Leisk ma­no tau­tai ei­ti, kad ga­lė­tų ma­ne pa­gar­bin­ti dy­ku­mo­je“ (Iš 7, 16). Šie žo­džiai: „Leisk ma­no tau­tai ei­ti, kad ga­lė­tų ma­ne pa­gar­bin­ti“, men­kai be­si­ski­rian­čiais va­rian­tais pa­kar­to­ja­mi ke­tu­ris kar­tus, t. y. per vi­sus fa­ra­o­no su­si­ti­ki­mus su Mo­ze ir Aaro­nu (plg. Iš 7, 26; 9, 1; 9, 13; 10, 3). Ru­tu­lio­jan­tis de­ry­boms su fa­ra­o­nu, tiks­las kon­kre­ti­zuo­ja­mas. Fa­ra­o­nas links­ta į kom­pro­mi­są. Jam at­ro­do, kad gin­či­ja­ma­si dėl iz­ra­e­­lie­čių kul­to lais­vės, ku­rią jis iš pra­džių su­tei­kia to­kiu pa­vi­da­lu: „Ei­ki­te, at­na­šau­ki­te sa­vo Die­vui au­ką šia­me kraš­te“ (Iš 8, 21). Ta­čiau Mo­zė at­kak­liai ti­ki­na, kad kul­tas, ko­kį įsa­kė Die­vas, ne­at­sie­ja­mas nuo iš­ėji­mo. Jo vie­ta esan­ti dy­ku­ma: „Mes tu­ri­me nu­ei­ti tri­jų die­nų ke­lią į dy­ku­mą ir at­na­šau­ti au­ką Vieš­pa­čiui, sa­vo Die­vui, kaip jis mums įsa­ko“ (8, 23).

Po to­les­nių rykš­čių fa­ra­o­nas pa­siū­lo pla­tes­nį kom­pro­mi­są. Da­bar lei­džia, kad kul­tas vyk­tų taip, kaip no­ri die­vy­bė, tai yra dy­ku­mo­je, ta­čiau pa­gei­dau­ja, kad iš­ke­liau­tų tik vy­rai, o mo­te­rys, vai­kai ir gy­vu­liai lik­tų na­muo­se Egip­te. Jis su­po­nuo­ja įpras­ti­nę kul­to prak­ti­ką, kai ak­ty­vūs kul­to sub­jek­tai yra tik vy­rai. Ta­čiau Mo­zė dėl kul­to po­bū­džio ne­ga­li de­rė­tis su sve­ti­mais val­do­vais, kul­to ne­ga­li pa­lenk­ti po­li­ti­niams kom­pro­mi­sams: kul­to bū­das nė­ra po­li­ti­nių de­ry­bų klau­si­mas, kul­to ma­tas glū­di ja­me pa­čia­me, t. y. jis ga­li bū­ti tvar­ko­mas tik re­mian­tis Ap­reiš­ki­mo ma­tu – Die­vu. To­dėl at­me­ta­mas ir tre­čias, la­bai dos­nus val­do­vo siū­lo­mas kom­pro­mi­sas, kad kar­tu ga­li trauk­ti ir mo­te­rys su vai­kais. „Tik jū­sų kai­me­nės ir ban­dos tu­ri čia pa­si­lik­ti“ (10, 24). Mo­zė at­sa­ko, kad pa­si­im­ti­ni ir gal­vi­jai, nes „mes dar ne­ži­no­me, ką pa­nau­do­ti mū­sų Vieš­pa­čiui pa­gar­bin­ti, kol ten ne­nu­ei­si­me“ (10, 26). Čia nie­kur apie Pa­ža­dė­tą­ją že­mę ne­kal­ba­ma, vie­nin­te­lis iš­ėji­mo tiks­las, at­ro­do, tė­ra gar­bi­ni­mas, ga­li­mas tik pa­gal Die­vo ma­tą ir to­dėl ne­pa­val­dus po­li­ti­nio kom­pro­mi­so žai­di­mo tai­syk­lėms.

Iz­ra­e­lis iš­ke­liau­ja ne kad bū­tų tau­ta kaip ki­tos, bet kad tar­nau­tų Die­vui. Iš­ėji­mo tiks­las – dar ne­ži­no­mas Die­vo kal­nas, tar­na­vi­mas Die­vui. Ga­li­ma bū­tų pa­prieš­ta­rau­ti, jog de­ry­bo­se su fa­ra­o­nu į kul­tą at­kak­liai ape­liuo­ta tak­ti­niais su­me­ti­mais. Tik­ra­sis ir ga­liau­siai vie­nin­te­lis iš­ėji­mo tiks­las bu­vęs ne kul­tas, o že­mė – tik­ra­sis pa­ža­do Ab­ra­o­mui tu­ri­nys. Ne­ma­nau, kad taip tvir­ti­nant at­si­žvel­gia­ma į teks­tuo­se vy­rau­jan­tį rim­tu­mą. Iš es­mės že­mės ir kul­to prieš­prie­ši­ni­mas be­pras­mis: že­mė duo­da­ma, kad bū­tų tik­ro­jo Die­vo gar­bi­ni­mo vie­ta. Vien že­mės tu­rė­ji­mas, vien na­cio­na­li­nė au­to­no­mi­ja nu­že­min­tų Iz­ra­e­lį iki vi­sų tau­tų ly­gio. Toks tiks­las ne­ati­tik­tų ypa­tin­go iš­rin­ki­mo: Tei­sė­jų ir Ka­ra­lių kny­go­se pa­tei­kia­ma vi­sa is­to­ri­ja, dar kar­tą pa­kar­to­ja­ma ir iš nau­jo aiš­ki­na­ma Kro­ni­kų kny­go­se, kaip tik­tai ro­do, kad že­mė, kaip to­kia, vis dar lie­ka ne­apib­rėž­tas gė­ris, tik­ruo­ju gė­riu, tik­ra iš­pil­dy­to pa­ža­do do­va­na virs­tan­tis tik ta­da, kai ten vieš­pa­tau­ja Die­vas, kai že­mė eg­zis­tuo­ja ne kaip ko­kia nors au­to­no­mi­nė vals­ty­bė, bet kaip klus­nu­mo erd­vė, kur įgy­ven­di­na­ma Die­vo va­lia ir per tai gims­ta tei­sin­gas žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos bū­das. Bet žvilgs­nis į Bib­li­jos teks­tą lei­džia mums dar tiks­liau api­brėž­ti abie­jų iš­ėji­mo tiks­lų san­ty­kį. Kla­jo­jan­tis Iz­ra­e­lis po tri­jų die­nų dar ne­su­ži­no (kaip skel­bė po­kal­by­je su fa­ra­o­nu), ko­kios au­kos no­ri Die­vas. Bet tai nu­tin­ka tre­čią mė­ne­sį po iš­ėji­mo iš Egip­to, to mė­ne­sio „pir­mą­ją die­ną“, kai „iz­ra­e­lie­čiai at­ėjo į Si­na­jaus dy­ku­mą“ (Iš 19, 1). Tre­čią die­ną Die­vas nu­žen­gia ant kal­no vir­šū­nės (19, 16. 20). Ta­da Die­vas pra­by­la tau­tai, de­šim­čia šven­tų žo­džių (20, 1–17) ap­reiš­kia jai sa­vo va­lią ir per Mo­zę su­da­ro san­do­rą, su­kon­kre­tin­tą li­gi smul­kme­nų reg­la­men­tuo­to kul­to pa­vi­da­lu. Taip pa­sie­kia­mas fa­ra­o­nui nu­ro­dy­tas iš­ke­lia­vi­mo į dy­ku­mą tiks­las: Iz­ra­e­lis iš­moks­ta gar­bin­ti Die­vą pa­ties Die­vo no­ri­mu bū­du. Nuo to gar­bi­ni­mo ne­at­ski­ria­mas kul­tas, li­tur­gi­ja tik­rą­ja šio žo­džio pras­me, bet su juo taip pat su­si­jęs ir gy­ve­ni­mas pa­gal Die­vo va­lią, bū­ti­na tei­sin­go gar­bi­ni­mo da­lis. „Die­vo šlo­vė yra gy­vas žmo­gus, bet žmo­gaus gy­ve­ni­mas yra re­gė­ti Die­vą,“ – kar­tą yra pa­sa­kęs šven­ta­sis Ire­nie­jus (Adv. ha­er. IV 20, 7), tiks­liai įvar­dy­da­mas tai, kas tu­rė­ta gal­vo­je per su­si­ti­ki­mą ant kal­no dy­ku­mo­je: tik­ra­sis Die­vo gar­bi­ni­mas ga­liau­siai yra pa­ties žmo­gaus gy­ve­ni­mas, tei­sin­gai gy­ve­nan­tis žmo­gus, bet gy­ve­ni­mas tik­ruo­ju gy­ve­ni­mu tam­pa tik ta­da, kai for­muo­ja­mas žvilgs­nio į Die­vą. Kul­tas skir­tas tą žvilgs­nį įga­lin­ti ir per tai su­teik­ti gy­ve­ni­mą, ku­ris virs­ta gar­be Die­vui.

Mū­sų klau­si­mui svar­būs trys da­ly­kai: prie Si­na­jaus kal­no tau­ta ga­vo ne tik nu­ro­dy­mus dėl kul­to, bet ir vi­sa ap­iman­čią tei­sės ir gy­ve­ni­mo tvar­ką. Tau­ta be ben­druo­me­ni­nės tei­si­nės tvar­kos ne­ga­li gy­ven­ti. Ji su­griau­tų sa­ve anar­chi­ja, ku­ri yra lais­vės pa­ro­di­ja, lais­vės pa­nai­ki­ni­mas kiek­vie­no be­tei­siš­ku­mu, ku­ris sa­vo ruož­tu da­ro jį ne­lais­vą. Si­na­jaus san­do­ros tvar­ko­je – tai ant­ras da­ly­kas – tarp sa­vęs su­si­py­nę trys as­pek­tai – kul­tas, tei­sė, eto­sas: tai tos san­do­ros di­dy­bė, bet ir ri­bo­tu­mas, iš­ryš­kė­sian­tis Iz­ra­e­liui per­ei­nant į pa­go­nių Baž­ny­čią, kur ši sam­py­na bus iš­ar­dy­ta su­ku­riant erd­vę dau­gia­ly­piams tei­si­niams pa­vi­da­lams ir dau­gia­ly­pėms po­li­ti­nėms san­tvar­koms. Ta­čiau po šio bū­ti­no per­sky­ri­mo, nau­jai­siais lai­kais ne­iš­ven­gia­mai at­ve­du­sio į vi­siš­ką tei­sės se­ku­lia­ri­za­ci­ją ir pa­no­ru­sio iš tei­sė­kū­ros vi­siš­kai pa­ša­lin­ti žvilgs­nį į Die­vą, ne­va­lia už­mirš­ti, kad šios trys plot­mės iš tik­rų­jų es­min­gai su­si­ju­sios vi­di­niu ry­šiu: tei­sė, ne­si­re­mian­ti mo­ra­le, virs­ta ne­tei­se; mo­ra­lė ir tei­sė, ky­lan­čios ne iš žvilgs­nio į Die­vą, pa­že­mi­na žmo­gų, nes iš jo at­ima aukš­čiau­sią ma­tą ir aukš­čiau­sią ga­li­my­bę, nu­nei­gia žvilgs­nį į be­ga­ly­bę ir am­ži­ny­bę: toks ta­ria­mas iš­lais­vi­ni­mas pa­smer­kia as­me­nį vy­rau­jan­čios dau­gu­mos dik­ta­tū­rai, at­si­tik­ti­niams žmo­giš­kie­siems ma­tams, ku­rie jį ga­liau­siai ne­iš­ven­gia­mai ima prie­var­tau­ti. Taip pri­siar­ti­na­me prie tre­čio mo­men­to, mus vėl grą­ži­nan­čio į iš­ei­ties taš­ką, prie kul­to ir li­tur­gi­jos es­mės klau­si­mo: žmo­giš­kų­jų da­ly­kų tvar­ka, ne­pa­žįs­tan­ti Die­vo, žmo­gų su­men­ki­na. To­dėl kul­tas ir tei­sė ga­liau­siai iki ga­lo ne­per­ski­ria­mi: Die­vas tu­ri tei­sę į žmo­gaus at­sa­ką, į pa­tį žmo­gų, ir kur ši Die­vo tei­sė vi­siš­kai pra­nyks­ta, su­griū­va ir žmo­gaus tei­si­nė tvar­ka, nes jai trūks­ta ker­ti­nio ak­mens, ant ku­rio lai­ko­si vi­su­ma.

Ką gi tai da­bar reiš­kia mū­sų klau­si­mui dėl dvie­jų iš­ėji­mo tiks­lų, klau­si­mui, ku­riam ga­liau­siai rū­pi li­tur­gi­jos es­mė? Na, pa­si­da­ro aiš­ku, kad tai, kas po kla­jo­nių po dy­ku­mą nu­ti­ko su­sto­jus prie Si­na­jaus kal­no, stei­gia že­mės už­ėmi­mo pras­mę. Si­na­jus nė­ra tar­pi­nė sto­te­lė, taip sa­kant, po­il­sis pa­ke­liui į tik­rą­jį tiks­lą, bet do­va­no­ja vi­di­nę že­mę, be ku­rios iš­ori­nė že­mė lik­tų ne­gy­ve­na­ma. Že­mė Iz­ra­e­liui tik­ra do­va­na tap­ti ga­li tik­tai to­dėl, kad jis per san­do­rą bei jo­je glū­din­čią Die­vo tei­sę bu­vo įsteig­tas kaip tau­ta ir ga­vo ben­drą­ją tei­sin­go gy­ve­ni­mo for­mą. Si­na­jus iš­lie­ka že­mė­je; pra­ran­dant jo tik­ro­vę, iš vi­daus pra­ran­da­ma ir že­mė, li­gi pat iš­va­ry­mo į trem­tį. Kai tik Iz­ra­e­lis at­si­me­ta nuo Die­vo tei­sin­go gar­bi­ni­mo, nuo Die­vo at­si­grę­žia į sta­bus – pa­sau­lio ga­ly­bes ir ver­ty­bes, – vi­sa­da su­nyks­ta ir lais­vė. Jis ga­li gy­ven­ti sa­vo že­mė­je ir kar­tu bū­ti kaip Egip­te. Vien nuo­sa­vos že­mės ir vals­ty­bės tu­rė­ji­mas ne­su­tei­kia lais­vės, tai ga­li virs­ti šiurkš­čia ver­gi­ja; ta­čiau su vi­siš­ka tei­sės ne­tek­ti­mi ga­liau­siai pra­ran­da­ma ir že­mė. Kad fa­ra­o­nui kaip vie­nin­te­lis iš­ėji­mo tiks­las pa­tei­kia­mas „tar­na­vi­mas Die­vui“, lais­vė de­ra­mai gar­bin­ti Die­vą iš tik­rų­jų yra tik­ra­sis iš­ėji­mo tu­ri­nys, liu­di­ja vi­sa Pen­kiak­ny­gė: šio tik­ro­jo „ka­no­no ka­no­ne“, Iz­ra­e­lio Bib­li­jos šer­dies, vi­sas veiks­mas vyks­ta ne šven­to­jo­je že­mė­je. Jis bai­gia­mas dy­ku­mos pa­kraš­ty­je, „ana­pus Jor­da­no“, kur Mo­zė dar kar­tą api­ben­drin­da­mas pa­kar­to­ja Si­na­jaus ži­nią. Ta­da ir pa­aiš­kė­ja, kas yra kiek­vie­nos bū­ties že­mė­je pa­grin­das, ben­dro ir lais­vo gy­ve­ni­mo są­ly­ga – sto­vė­ji­mas Die­vo tei­sė­je, kai žmo­giš­kie­ji da­ly­kai de­ra­mai su­ri­kiuo­ja­mi re­mian­tis Die­vu ir krei­piant juos į Die­vą.

Dar kar­tą pa­klaus­ki­me, ką tai reiš­kia mū­sų pro­ble­mai? Pir­miau­sia pa­si­da­ro aiš­ku, kad „kul­tas“, su­pran­ta­mas jo tik­ruo­ju pla­tu­mu ir gi­lu­mu, pra­noks­ta li­tur­gi­nio vyks­mo ri­bas. Jis ga­liau­siai ap­rė­pia vi­są žmo­gaus gy­ve­ni­mo tvar­ką Ire­nie­jaus pa­sa­ky­mo pras­me: žmo­gus, gy­ven­da­mas žvilgs­niu į Die­vą, tam­pa Die­vo pa­šlo­vi­ni­mu, taip sa­kant, iš­ke­lia Die­vą švie­son (o tai ir yra kul­tas). Ir prie­šin­gai, tei­sė ir eto­sas, jei ne­si­šak­ni­ja li­tur­gi­nia­me cen­tre ir nė­ra jo įkvėp­ti, per­si­ski­ria. Tad ko­kią tik­ro­vę at­ran­da­me li­tur­gi­jo­je? Pir­miau­sia ga­li­me pa­sa­ky­ti: kas iš tik­ro­vės są­vo­kos iš­stu­mia Die­vą, tas re­a­lis­tas yra tik ta­ria­mai. Jis abst­ra­huo­ja­si nuo to, ka­me „gy­ve­na­me, ju­da­me ir esa­me“ (Apd 17, 28). Tai reiš­kia: tik ta­da, kai san­ty­kis su Die­vu tei­sin­gas, tvar­kin­gi ga­li bū­ti ir ki­ti žmo­gaus san­ty­kiai – žmo­nių tar­pu­sa­vio ir su ki­ta kū­ri­ni­ja. Tei­sė – jau ma­tė­me – stei­gia lais­vę ir ben­drys­tę; gar­bi­ni­mas, t. y. tei­sin­gas lai­ky­se­nos Die­vo at­žvil­giu bū­das, sa­vo ruož­tu stei­gia tei­sę. Šią įžval­gą da­bar ga­li­me iš­plės­ti dar vie­nu žings­niu: gar­bi­ni­mas, kul­to, san­ty­kio su Die­vu tin­ka­mas bū­das, stei­gia tin­ka­mą žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ją pa­sau­ly­je; ji to­kia yra kaip tik per tai, kad pra­noks­ta kas­die­ny­bės gy­ve­ni­mą leis­da­ma mums da­ly­vau­ti „dan­gaus“, Die­vo pa­sau­lio, eg­zis­ta­vi­mo bū­de ir die­viš­ko­jo pa­sau­lio švie­sai su­spin­dė­ti mū­sa­ja­me. Šia pras­me kul­tas – kaip mi­nė­jo­me ana­li­zuo­da­mi „žai­di­mą“ – tik­rai iš­si­ski­ria an­ti­ci­pa­ci­jos po­bū­džiu. Juo nu­vo­kia­mas ga­lu­ti­nes­nis gy­ve­ni­mas, kaip tik taip su­tei­kiant da­bar­ti­niam gy­ve­ni­mui jo ma­tą. Gy­ve­ni­mas, ku­ria­me to­kios an­ti­ci­pa­ci­jos trūk­tų, ku­ria­me dan­gus nepra­si­skir­tų, bū­tų sle­gian­tis ir tuš­čias. To­dėl nė­ra ir vi­siš­kai be­kul­čių vi­suo­me­nių. Juk net ryž­tin­gai at­eis­ti­nės, ma­te­ria­lis­ti­nės sis­te­mos su­kū­rė nau­jas kul­to for­mos, ku­rios, ži­no­ma, tė­ra tik mi­ra­žas ir pom­pas­tiš­ku pa­gy­rū­niš­ku­mu bergž­džiai mė­gi­na dangs­ty­ti sa­vo nie­ky­bę.

Taip pri­siar­ti­na­me prie pas­ku­ti­nio pa­svars­ty­mo. Žmo­gus ne­ga­li kul­to tie­siog „pa­si­da­ry­ti“; jei Die­vas ne­si­ro­do, jo pa­stan­gos tuš­čios. Mo­zės žo­džiuo­se fa­ra­o­nui: „Mes dar ne­ži­no­me, ką pa­nau­do­ti mū­sų Vieš­pa­čiui pa­gar­bin­ti, kol ten ne­nu­ei­si­me“, iš­ties aikš­tėn iš­ky­la pa­grin­di­nis vi­sos li­tur­gi­jos dės­nis. Jei Die­vas ne­si­ro­do, žmo­gus, aki­na­mas vi­du­je jam įspaus­tos Die­vo nuo­vo­kos, ži­no­ma, ga­li sta­ty­ti al­to­rius „ne­ži­no­mam Die­vui“ (plg. Apd 17, 23), ga­li mąs­ty­mu stieb­tis Jo link, mė­gin­ti gra­ba­lio­da­ma­sis prie Jo ar­tin­tis, bet tik­ro­ji li­tur­gi­ja su­po­nuo­ja, kad Die­vas at­sa­ko ir pa­ro­do, kaip ga­li­me Jį gar­bin­ti. Nuo jos ne­at­ski­ria­mas koks nors tam tik­ro pa­vi­da­lo „įstei­gi­mas“. Li­tur­gi­ja ne­ga­li kil­ti iš mū­sų fan­ta­zi­jos, mū­sų pa­čių kū­ry­biš­ku­mo – ta­da ji lik­tų tik šūks­niu į tam­są ar vien sa­vęs pa­tvir­ti­ni­mu. Li­tur­gi­ja su­po­nuo­ja kon­kre­tų Prie­šais Esan­tį­jį, mums pa­si­ro­dan­tį ir to­dėl su­tei­kian­tį kryp­tį mū­sų eg­zis­ten­ci­jai.

Kad kul­tas ne­ga­li bū­ti bet koks, Se­na­ja­me Te­sta­men­te ne­kart la­bai įtai­giai pa­liu­di­ja­ma. Nie­kur ši­tai taip dra­ma­tiš­kai ne­iš­ryš­kė­ja, kaip pa­sa­ko­ji­me apie auk­so ver­šį (ar­ba tiks­liau: jau­tu­ką). Šis vy­riau­sio­jo ku­ni­go Aaro­no va­do­vau­ja­mas kul­tas jo­kiu bū­du ne­tu­rė­jo tar­nau­ti pa­go­nių sta­bams. At­si­me­ti­mas sub­ti­les­nis. At­vi­rai ne­per­ei­na­ma nuo Die­vo prie sta­bų, bet ta­ria­mai pa­si­lie­ka­ma prie to pa­ties Die­vo: no­ri­ma pa­šlo­vin­ti Die­vą, iš­ve­du­sį Iz­ra­e­lį iš Egip­to, ir ti­ki­ma, kad Jo slė­pi­nin­gą ga­lią tin­ka­mai at­vaiz­duo­ja jau­tu­ko pa­vi­da­las. Lyg ir vis­kas ge­rai, tik­riau­siai ri­tu­a­las taip pat ati­ti­ko nu­ro­dy­mus. Ir kar­tu tai at­si­me­ti­mas nuo Die­vo į stab­mel­dys­tę. Šį iš­oriš­kai iš pra­džių ko­ne ne­pa­ste­bi­mą nuo­puo­lį le­mia du da­ly­kai. Pir­ma, nu­si­žen­gi­mas drau­di­mui ne­si­dirb­din­ti pa­veiks­lų: ne­re­gi­mo, to­li­mo ir slė­pi­nin­go Die­vo ne­pa­jė­gia­ma pa­kel­ti. Jis nu­tem­pia­mas že­myn prie sa­vęs, į tai, kas sa­va, įma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti ir su­pran­ta­ma. Tad kul­tas yra ne­be ko­pi­mas prie Jo, bet Die­vo nu­trau­ki­mas že­myn į tai, kas sa­va: Jis tu­ri bū­ti čia, kai tik Jo pri­rei­kia, ir toks, ko­kio rei­kia.

Žmo­gus nau­do­ja­si Die­vu ir, nors iš­oriš­kai to ne­si­ma­to, iš tik­rų­jų iš­ke­lia sa­ve virš Die­vo. Taip jau per­ėjo­me prie an­tro da­ly­ko: tai sa­vo pa­ties įga­lio­ji­mu grįs­tas kul­tas. Mo­zei per il­gai ne­si­ro­dant ir dėl to pa­čiam Die­vui ta­pus ne­pri­ei­na­mam, jis ta­da tie­siog at­si­tem­pia­mas. Tad toks kul­tas virs­ta šven­te, ku­rią sau ke­lia pa­ti ben­druo­me­nė; ja­me ji pa­tvir­ti­na tik pa­ti sa­ve. Die­vo gar­bi­ni­mas tam­pa su­ki­mu­si apie sa­ve: pa­val­gy­ti, iš­ger­ti, pa­si­links­min­ti.

Šo­kis ap­link auk­so ver­šį yra šio sa­vęs pa­ties ieš­kan­čio kul­to, virs­tan­čio sa­vo­tiš­ku ba­na­liu pa­si­ten­ki­ni­mu, įvaiz­dis. Pa­sa­ko­ji­mu apie auk­so ver­šį įspė­ja­ma sau­go­tis sa­va­va­liš­ko ir ego­cen­triš­ko kul­to, kai ga­liau­siai rū­pi ne Die­vas, bet sie­kia­ma iš to, kas sa­va, su­si­kur­ti ne­di­du­ką al­ter­na­ty­vų pa­sau­lį. Ta­čiau ta­da li­tur­gi­ja tik­rai tam­pa tuš­čiu lai­ko lei­di­mu. Ar­ba dar blo­giau: sak­ra­lia skrais­te pri­si­den­gu­siu at­si­me­ti­mu nuo gy­vo­jo Die­vo. Ta­čiau ta­da ga­liau­siai lau­kia nu­si­vy­li­mas, tuš­tu­mos jaus­mas. To iš­lais­vi­ni­mo, įvyks­tan­čio vi­sur, kur tik­rai su­si­tin­ka­ma su gy­vuo­ju Die­vu, ne­be­iš­gy­ve­na­ma.

Benedikto XVI-ojo knygą "Liturgijos dvasia" galima rasti:

Vilniuje:

„Katalikų pasaulio“ knygyne

(Pranciškonų g. 3/6, tel. (8 5) 262 0572)

Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Bernardinų, bažnyčioje

(Maironio g. 10, (8 5) 260 9292)

Katedros knygyne

(Šventaragio g. 4, tel. (8 5) 212 4057)

Kaune:

 Šv. Kazimiero knygyne

(Vilniaus g. 3, tel. (8 37) 206 795)

Klaipėdoje:

 Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčia

(Rumpiškės g. 6, tel. (8 46) 410 120)

Telšių katechetikos centre

(Kalno g. 4, tel. (8 444) 60 654).

Šaltinis: Katalikų pasaulio leidiniai.