Aurimas Stulpinas. Ir neleisk mūsų gundyti...

Man trisdešimt metų, esu jaunas žmogus, ir stengiuosi būti katalikas, t.y. gilintis ir protu suvokti savo tikėjimą. Džiaugiuosi prieš keletą metų atradęs katalikybės lobius - Tradiciją, - ir joje prisiminęs mokykloje studijuotą lotynų kalbą.

Visi nuo mažens mokame poterius. (Oi, tikriausiai suklydau: poterius mokėjome tik pirmajai komunijai, po kurios mus atėmė iš senelių ir močiučių „neigiamos įtakos“ ir nuvedė į gražius pasaulietinius klonius...) Bet vis dėlto: kaip neseniai esu rašęs apie Angelo pasveikinimo  lietuviškąjį vertimą (Sveika Marija), taip šiandien parašysiu pasamprotavimus apie Viešpaties maldą (Tėve mūsų).

Sąmoningas katalikas tikriausiai kaskart, kai meldžiasi, turi apmąstyti maldos žodžius, net jei tai yra iki skausmo įgrisę poteriai. Tikrai dažnai, kone visada, yra pagunda pralėkti maldos tekstą kuo skubiau: ryte apsimiegojus – skubant į darbą, vakare pavargus – skubant į miego karalystę. Taigi ar nekilo jums kada nors keistas bejėgiškumo jausmas, kalbant šią maldos ištrauką: „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“ ???

Žiūrint vien tik literatūriškai, jungtukų derinys „ir... , bet...“, yra praktiškai nevartojamas. „Ir padaryk tą, bet padaryk aną“ - kaip jums toks pavyzdys? Žodelis „bet“ nurodo prieštaravimą, kuris šioje vietoje nefigūruoja: juk prašome abiejų dalykų! Tad logiškiau būtų taip: „ir padaryk tą, ir padaryk aną“ (ir neleisk mūsų gundyti, ir gelbėk mus nuo pikto). Tačiau tas žodelis tiek svarbus ir tiek gajus, kad išliko visuose vertimuose, tame tarpe ir lietuvių bei anglų kalbose. Tai gal labiau tikėtina, kad analizuojamos ištraukos prasmė turėtų būti išvesta pagal modelį „ir ne..., bet verčiau...“. Ar tai ką nors keičia? Pažiūrėkime.

„...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir ne gundyti mus leisk, bet verčiau gelbėk nuo pikto“.

Šioje vietoje tegu būna jūsų reakcija. Ir paskaitykite dar kartą.

O dabar pažiūrėkime į tūkstantmetį, tradicinį ir Kristaus laikais gyvavusios kalbos – lotyniškąjį – vertimą (originalas skambėjo turbūt hebrajiškai): „et ne nos inducas in tentationem, sed libera nos a malo“.

Iki Vatikano II susirinkimo, kuris leido šviečiamuoju tikslu aukoti šv. Mišias vietine kalba, lietuviškasis vertimas daugumoje buvo toks: „ir nevesk mus į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikta“. Pažodinis vertimas, taip pat pasirodęs nepriimtinas Lietuvos komisijai, vertusiai bažnytines maldas į lietuvių kalbą, būtų buvęs toks: „ir ne mus vesk į gundymą, bet išlaisvink mus nuo blogio“. Palyginimui – dabartinis ir naujai „išrastas“, oficialusis Lietuvos vertimas: „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Matau kelis skirtumus, dėl kurių verta pasiginčyti. Tą patį stebime ir anglų kalbos vertimų istorijoje. Štai pvz. angliškas 1662 m. vertimas labai artimas lotyniškajam pažodiniui - „And lead us not into temptation; but deliver us from evil”. Bet štai jau 1988 metų naujajame angliškame variante/išaiškinime yra įdomūs pakeitimai: “Save us from the time of trial and deliver us from evil” – “apsaugok mus nuo išbandymo laiko ir išgelbėk mus nuo blogio”. Apžvelgiant šiuos kelis nedidelius istorinius pokyčius, tampa akivaizdu, kad vertimo laisvė ir įvairovė leidžia interpretuoti Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius priklausomai nuo laikotarpio ir nuo vertėjo kompetencijos, ir tuo pačiu suabejoti: kokią žinią Jėzus tądien iš tikro norėjo perduoti ateinančioms kartoms per maldą į savo Tėvą?..

Kokie mano siūlymai? Visų pirma, kaip ir buvo popiežiaus Jono XXIII nuogąstaujama jo dokumente “Veterum Sapientia” (1962 metais), lotynų kalbos privalomo vartojimo visose pasaulio bažnyčiose atsisakymas/panaikinimas privedė prie liturginių tekstų vertimų įvairovės ir tam tikro susiskaldymo bei susvetimėjimo tarp skirtingakalbių katalikų bendruomenių. Ilgainiui atsitiks taip, kad viena kalba kalbantys katalikai pradės kaltinti kita kalba kalbančius, kad šie neteisingai išvertė Viešpaties, apaštalų, šventųjų ar pranašų žodžius ir klaidingai suvokia tikėjimo tiesas. Taip pat, jei paaiškėtų, kad kurios nors kalbos vertimas yra tikrai taisytinas, ir būtų nurodyta jį pataisyti – kiltų nepasitenkinimas ir galbūt priešprieša tarp tikinčiųjų kartų, kurių senoji balsiai melsis vienu tekstu, o naujoji – kitu. O kad to nebūtų, privalome grįžti prie vienos, vieningos ir nekintančios lotynų kalbos.

Kalbėdami “Tėve mūsų”, susimąstykime, ar tikrai dangiškasis Tėvas yra toks kurčias, o gal net piktybiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, kad visiškai nepaiso mūsų meldžiamo prašymo “ir neleisk (Šėtonui) mūsų gundyti”. Arba tiesiog pripažinkime Jo, Dievo, dievišką viršenybę virš visos kūrinijos, tame tarpe ir menko žmogelio, ir nuolankiai išsakykime savo praktinį-buitinį pasiūlymą, kuris mylinčiam tėvui gali pasirodyti visai mielas: “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir ne gundyti mus atiduok, bet verčiau išlaisvink mus nuo Blogio“.