Antanas Maceina. Apie garbinamąją maldą

Ištrauka apie maldą iš Antano Maceinos studijos "Ora et labora — Melskis ir dirbk".

Meninė tos ar kitos kultūros bei tautos nuotaika įtaigauja ir patį garbinimą. Verždamasis reikštis menu, garbinimas tegali juo reikštis taip, kaip yra nusiteikęs tos ar kitos tautos žmogus. Religinio meno stiliai, ypač architektūros, skulptūros, tapybos, muzikos, esti apipavidalinami pagal dievybės pergyvenimą.

Hinduistų, mahometonų ir krikščionių šventyklos visa savo sąranga yra meniškai skirtingos todėl, kad jose yra garbinamas kitas Dievas. Tačiau romaninė, gotinė, renesansinė, barokinė, modernioji krikščionių šventykla skiriasi viena nuo antros todėl, kad čia yra kitaip garbinamas tas pats Dievas. O kitaip čia jis yra garbinamas todėl, kad yra pakitęs europinio žmogaus estetinis nusiteikimas. Kintant garbinimo objektui, kinta menas; kintant menui, kinta garbinimo būdas. Garbinimas ir menas sąlygoja vienas kitą ir šis sąlygojimas kuria naujų lyčių tiek garbinimui, tiek menui.

Iš šitokio santykio tarp garbinimo ir meno plaukia didžios svarbos išvada. Sūstant menui, sūsta ir garbinamasis maldos sandas, nes meilė neranda tinkamos „melodijos“ pragysti, todėl neprasiveržia džiūgavimu. Skurdaus meno metu malda darosi pilka, vis labiau virsdama prašymu, vadinasi, vis didesniu žmogaus vargų stūmimu priekin religijos plotmėje. Religija ar konfesija, kurioje meno yra mažumė, pabrėžia nuodėmingą, sunkią, prislėgtą žmogiškojo būvio pusę, o aptemdo ir net pastūmi šalin šventą, atsitiesusį, džiaugsmingą to paties būvio sandą, sulėkštindama tuo pačiu tiek patį žmogiškąjį būvį, tiek jo santykį su Dievu arba religija. Štai kodėl Tikėjimo kongregacijos prefektas kard. J. Ratzingeris ir pabrėžia, kad „teologas, kuris nemėgsta meno, poezijos, muzikos ir gamtos, gali tapti net pavojingas. Nes jo aklumas bei kurtumas grožiui anaiptol nėra antraeilis dalykas; jis neišvengiamai atsispindi ir jo teologijoje“, o tuo pačiu ir jo sielovadoje (p. 135). Tad savaime, anot Ratzingerio, kyla klausimas: „Jei Bažnyčia ir ateityje privalo keisti pasaulį, darydama jį vis žmoniškesnį, kaip gi ji galėtų savo liturgijoje atsisakyti grožio, kuris yra ankštai susijęs su Prisikėlimo meile ir spindesiu? (čia kardinolas turi galvoje dabartinę liturgiją, Mc.): jie turėtų savo bažnyčias paversti grožio buveinėmis, o tuo pačiu ir buveinėmis tiesos, be kurios pasaulis taptų pirmuoju (Dantės) pragaro ratu“ [1].

Antra vertus, suskurdus garbinimui, skursta ir menas, nes netenka stipraus akstino būti skatinamas bei įkvepiamas. Surdaus garbinimo metu malda darosi pilka, nes stoksta estetinio pavidalo: silpnas garbinimas nesiveržia aistringai į menines formas. Jis kasdienėja tiek žodžiu (liturginė kalba), tiek drabužiu (tikinčiųjų ir kunigų apranga bažnyčioje), tiek erdve (bažnyčių statyba ir jų apipavidalinimas iš vidaus). Garbinimo nuosmukis susina meną, o meno nuosmukis susina garbinimą. Polinkis daug prašyti, o maža garbinti šiandien maldoje yra gana aiškus. Kard. J. Ratzingeris net įspėja, jog „reikia daug ryžtingiau, nei ligi šiol, spirtis racionalistinėms lėkštybėms, tuštiems šnekalams ir sielovadinėms vaikybėms, kurie liturgiją paverčia parapijos ratelių pasižmonėjimu“ (op. cit., p. 125). Garbinamasis sandas čia beveik nebejaučiamas, o tuo pačiu nebejaučiamas ir maldos didingumas. „Polinkis banalizuoti, pasak Ratzingerio, tiesiog šalčiu nukrečia kiekvieną, kuris susiduria su bespalve, nuobodžia, be jokio meninio atspalvio povatikanine liturgija“ (t. p.). Prašymas ar dėkojimas garbinimo atstoti negali. Todėl šių maldos formų klestėjimas meno neskleisdina. Tai regėti tiek protestantizme, kuris, suskurdinęs garbinimą, nesukūrė jokio meno stiliaus ir net apnuogino savo šventoves; tiek dabarties mene, kuris, smukęs estetiškai, virsta tiesiog kliūtimi garbinimui, nebegalinčiam reikštis džiūgavimu: meilė neranda jame melodijos, kad galėtų pragysti.

--------

[1] Joseph Kardinal Ratzinger, Zur Lage des Glaubens. Ein Gespräch mit Messori Vittorio, München 1985, p. 134, 135.

Iš A. Maceina. "Ora et labora", 1987.