Vytis Valatka. Filosofas ir kaštonas

















Truputį blėstantis kaštonas
Paklausė kandžiai: „Vėl mąstai?“
Tariau: „Toks filosofo tonas – 
Kol gyvas dar, tai bent prastai.

Nuo amžių šitaip nustatyta,
Tokia mąstūnų priedermė –
Vaikyt po pievas prasmę šitą,
Kol akį merks kita esmė.

Tau bepigu, bičiuli senas,
Kaskart, pavasario laiku,
Sapnuot, kad nieks taip negyvena –
Tereik žydėt, mąstyt – klaiku.

Išties smagu žvaliai žydėti,
Šokuot praeivių akimis,
Svaigioj ekstazėj nekalbėti,
Kitaip yra su mintimis.

Kitaip mąstūnų galvos žydi,
Net kartais vaisiai be žiedų
Rūgštumo obuoliams palydi,
Kai taip rūgštu, kad net saldu.

Saldu nerasti siūlo galo,
Džiugu, kai randa jį kiti,
Saugioj papėdėj pjedestalo
Dėl savo grožio nekalti.

Rūgštu, nutaisius orią minią,
Drąsiųjų klaidžioti keliais, 
Kur mintys gilų plentą mina
Ir laukt, gal padangą nuleis...

Galiausiai, griebus paspirtuką,
Pasprukt į tankmę nuo minčių,
Kur pusdieviai ratelį suka,
Pilni šviesos ir paslapčių.

Tad kol nesuviliojo ložės,
Kol nešviečiu paslaptimis,
Mąstysiu, medi, tavo grožį,
Gal pats pražilsi mintimis.


Kategorijos:

1 komentarai

  1. Anonimiškas5/12/2015

    Labai gražus, darnus, skambus ir iki galo išsipildęs eilėraštis. N.L.

    AtsakytiPanaikinti