Pamatai

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (I)

× 3/05/2013

Visuose pasaulio kraštuose šiais laikais labiausiai aktuali ir svarstoma tema — tai daug kam įvairiais atžvilgiais įgrisusi šimtaformė krizė. Krizė reiškiasi daugiau ar mažiau visose žmogaus gyvenimo srityse, ir net neretai kalbama ne tik apie tokių ar kitokių žmones liečiančių dalykų krizę, bet ir apie paties žmogaus krizę. Mat daug kas ima su apatija, su abejingumu žiūrėti į visą gyvenimą, nes daug kas ima nesusivokti, kokia esamose nelemtose sąlygose gali būti žmogui gyvenimo prasmė, kam žmogui dirbti, vargti, kovoti, laukti pagerėjimo, kai žmogus nemato ir neturi aiškių idėjinių gairių ir duodančių galios suprasti ir vertinti gyvenimo reiškinius tikrų idėjinių perspektyvų. Taip, krizė daug kur bauginančiai yra įsigalėjusi ne tik ekonominėje srityje, ne tik socialinėje ir politinėje, bet net ir doros ir religijos reikaluose.

Ir vienoje kurioje gyvenimo srityje ilgiau esanti krizė negali neatsiliepti žmogaus dorinėje ir religinėje sąmonėje ir reikalauja daugiau negu normaliais laikais dorinio judrumo ir religinio susiorientavimo. Savaime tad suprantama, kad tik dorinės bei religinės rūšies pastangomis gali būti sėkmingai kovojama prieš krizę, tiesiog liečiančią dorinius ir religinius dalykus.

Jau nuo seno mūsų inteligentijos tarpe yra nemaža religinės krizės paliestų žmonių. Pokariniais laikais, kai inteligentija daugiau gali santykiauti su miestelių ir kaimų gyventojais, tai religinės krizės reiškiniai, nežiūrint gausingų katalikiško veikimo pastangų ir darbų, vis gausiau ir giliau apima kaskart didesnes Lietuvos mases.

Religinė krizė liečia ir religinio susipratimo ir religinio gyvenimo sritį. Ir vienu ir kitu atžvilgiu ta religine krize turi susirūpinti visi susipratę Lietuvos katalikai, bet visų pirma, žinoma, tie, kurie iš pašaukimo privalo budėti religinių reikalų sargyboje ir kurie pirmieji turi sielotis tų reikalų pažanga.

Religinio susipratimo krizė pirmučiausia reiškiasi nesiorientavimu tuose klausimuose, be kurių išsiaiškinimo neįmanoma ir privačiajame ir viešajame gyvenime tinkamai, kaip pridera katalikui, atlikti savo priedermes. Religinio susipratimo krizė reiškiasi antai, kai žmonės, kad ir apie jokią savo gyvenimo religinę pervartą negalvodami, betgi dedasi prie tokių judėjimų, įsijungia į tokias sroves, kur sąmoningai ar nesąmoningai prasilenkiama daugiau ar mažiau su krikščioniškosios doktrinos nurodymais ir reikalavimais.

Ypač daug kam nelengva susiorientuoti krikščioniškosios doktrinos nuostatuose, liečiančiuose socialinį, tautinį ir valstybinį gyvenimą. Enciklikų Rerum novarum ir Quadragesimo anno mintys per mažai dar yra pasiekusios ne tik masių, bet ir inteligentų socialinę sąmonę. Garsiosios Leono XIII, Pijaus X, Benedikto XV, Pijaus XI enciklikos apie tautinį, tarptautinį ir valstybinį gyvenimą daugelyje kraštų žinomos, ir tai paprastai su spragomis, tik visai negausingam susipratusių katalikų elitui. Socialinį, tautinį ir valstybinį gyvenimą liečiančius krikščioniškosios doktrinos nuostatus betgi labai svarbu šiais laikais, kiek galima, plačiau paskleisti visuomenėse, nes dėl nesiorientavimo šituose nuostatuose šiais laikais daug kam gresia religinio indiferentizmo, religinės sąmonės pakrikimo, nuo religijos atšalimo ir atsitolinimo pavojai. O iš čia didelė žala ir tiems tų pavojų ištiktiesiems, ir Bažnyčiai, ir tautai bei valstybei.

Iš tų krikščioniškosios doktrinos nuostatų čia tenka paliesti tuos, kurie iš religinės bei dorinės pusės nušviečia tautinį bei nacionalinį gyvenimą, - tenka kalbėti apie nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje.

Šita tema apima labai svarbių ir aktualių klausimų kompleksą. Juk nemaža yra daroma priekaištų katalikams ir Katalikų Bažnyčiai, tariamai iš tautos reikalų ir iš besiimančios visiems tautos reikalams atstovauti valstybės reikalų požiūrio. Prikišama antai katalikybei šaldančio nuo tautos reikalų internacionalizmo ir tautinio indiferentizmo skiepijimo tendencijos. Prikišama jai tautos reikalų nustelbimas vyraujančiais antgamtiniais požiūriais, tautinės individualybės nebranginimas, lygiai besistengiant elgtis su visomis tautomis. Prikišama tautinės valstybės nepakankamas vertinimas, tautinės vienybės skaldymas, kuriant ir palaikant katalikiškas kultūrines organizacijas, tautiečių dirigavimas iš svetimame krašte esančio centro taip svarbiuose religiniuose dalykuose.

Neretai keliama mintis, kad Bažnyčia, kaip aprūpinanti tik dalinius tautos reikalus, privalanti reikšti paklusnumą visais tautos reikalais besirūpinančiai valstybei, kad tik pagaliau valstybės diriguojama tautinė bažnyčia galinti tikti integralinio tautiškumo interesams, kad tik specifiška tautiška religija esanti tautai savas dalykas.

Šitie ir panašūs priekaištai, kaip pamatysime, dalimi yra atsiradę dėl nesusipažinimo su atitinkamais Bažnyčios mokslo nurodymais, dalimi dėl klaidingų pažiūrų į tautos bei valstybės prigimtį, reikalus ir uždavinius.

Čia betgi ne tiek bus svarbu tuos priekaištus atremti, kiek tų priekaištų proga pozityviai giliau išaiškinti tautinių bei nacionalinių reikalų santykį su Bažnyčia, būtent tuos reikalus giliau panagrinėti krikščioniškosios doktrinos šviesoje.

Šitokių reikalų, šitokių klausimų, kurie taip daug ką jaudina ir kurie taip labai turi rūpėti tikram Bažnyčios ir savo tautos mylėtojui, negalima traktuoti nei išimtinai apologetiniu, defenzyviniu metodu, nei antitetiniu, ofenzyviniu, puolimo būdu, bet visų pirma — kūrybiniu, ireniniu, sintetiniu, sine ira et studio, — be piktumo ir šališkumo.

Suprantant tikrai Bažnyčios reikalus, yra visai aišku, kad Bažnyčiai negali nerūpėti kuo didžiausia tautos gerovė, negali jai nerūpėti, kad visi tautiečiai gerai suprastų tautos reikalus, kad su didžiausiu atsidėjimu ir pasiaukojimu jie dirbtų savo tėvynės, savo tautos labui. Tikrai suprasta tėvynės meilė negali, žinoma, neapimti ir pirmaeilės svarbos tautai religinių bei dorinių rūpesčių ir reikalų; mat visa, kas vyksta gera tautoje ir tėvynėje, pagal Dievo nustatytus esybių prigimčiai tikslus, Bažnyčia visa tai laimina ir stengiasi tokiems vyksmams suteikti antgamtinio kilnumo charakterį.

Taip pat, suprantant tikrai tautos bei valstybės reikalus, yra aišku, jog valstybei labai svarbu, kad tautos bei valstybės gyvenime reikštųsi kuo didžiausia religinio susipratimo ir uolaus religinio gyvenimo įtaka. Mat tada tėvynės meilė nepalyginamai bus patobulinta ir sustiprinta, bus apsaugota nuo iškrypimų, plačiau reikiamai apims ir pačius svarbiuosius religinius bei dorinius tautos reikalus, bus daugiau tada tautoje sutarimo, taikos dvasios, daugiau pasiaukojimo, savitarpio pagalbos, uolumo, energingo pažanga susirūpinimo tautos viduje ir teisingo bei taikingo sugyvenimo su kitomis tautomis.

Kaip ne kartą Leono XIII ir Pijaus XI yra pareikšta, juo kas bus geresnis katalikas, juo kam labiau rūpės tikrai pažinti religijos reikalus, tuo tas drauge bus ir geresnis patriotas. Taip pat kas krikščioniškojo mokslo akimi žiūrės į tautos reikalus, tas supras, kaip neapsakomai daug patarnaujama tautai, kai jos tautiečių tarpe sustiprinamas religinis susipratimas ir tikras uolus religinis gyvenimas.

Visoks tad nevykęs, klaidingais pagrindais paremtas tautinis bei nacionalinis ir valstybinis nusistatymas ir veikimas, juo labiau, kai jis sueina į koliziją su krikščionybės mokslu, yra iš tikrųjų žalingas pačiai tautai ir valstybei.

Kalbant apie nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje, tenka pirmiausia išsiaiškinti, kas yra nacionalizmas, kas yra tauta, kokie yra tautiniai ir nacionaliniai reikalai. Paskui tenka čia pasvarstyti, kaip krikščioniškosios doktrinos šviesoje reikia žiūrėti į tėvynės, tautos, tautinės valstybės vertinimą. Pagaliau reikia įsižiūrėti, kokie čia dažniau pasitaiko svarbesni nesusipratimai tarp tų, kurie sakosi ypačiai esą susirūpinę tautos bei valstybės reikalais, ir tarp tų, kurie yra gyvai susirūpinę religijos reikalais; kokie žymesni tie nesusipratimai šiandien reiškiasi įvairių kraštų gyvenime.

1. Nacionalizmo terminas, kaip liudija 1922 m. Maurice Vaussardo[1] visame pasaulyje tarp teologų, filosofų, sociologų, juristų, rašytojų daryta anketa, toli gražu nevienokia prasme yra vartojamas. Vieni į nacionalizmą žiūri, kaip į ypatingų tautos meilės, tautos savybių išlaikymo ir kultivavimo akcentavimą, tautinės valstybės galia ir didybe didelį susirūpinimą. Kiti artimai jungia nacionalizmo sąvokos turinį su tautų teise į savitą valstybę. Vėl kiti tą terminą vartoja prasme perdėjimo, vienašališkumo, ekskliuzyviškumo, nevaržomo tautos ir tautinės valstybės egoizmo, einančio į koliziją su kitų veiksnių kompetencijomis tautos ir valstybės vidaus gyvenime ir kitų tautų reikalais ir natūraliais siekimais. Taigi vieni tą žodį vartoja teigiama prasme, panašiai kaip patriotizmą, kiti gi neigiama prasme, kaip ekskliuzyvistinį tautiškumą ir tautiškumui besiimantį išimtinai atstovauti tautinio valstybiškumo absoliutinimą.

Šičia man nerūpi imtis galutinai spręsti terminologijos klausimą, kuria būtent prasme, logiškumo žiūrint, teigiama ar neigiama tą terminą reikėtų vartoti. Terminų vartojimas įsigali ne kartą ne vien veikiant loginiams motyvams, ypačiai kai liečiama tokios sąvokos, kurios vartojamos ne vien mokslo reikalui, bet kurios labai jaudina ir plačiąsias mases. Krikščioniškosios doktrinos požiūriu, nėra jokio reikalo burną daugiau aušinti ar plunksną spausti, stengiantis įgyvendinti išimtinį to termino vartojimą viena ar kita prasme. Svarbiau čia tik priminti mokslininkų nesutarimą to termino prasmės supratime ir nebūtinai stengtis jo, sakysime, pejoratyvinę prasmę visiems užmesti. Norint pažymėti neigiamo nacionalizmo įsakmų charakterizavimą, tiksliau bus prie to žodžio pridėti atitinkamą būdvardį, sakysime, tiksliau bus kalbėti apie egoistinį nacionalizmą, arba apie vienašališką nacionalizmą, arba apie ekskliuzyvistinį nacionalizmą, arba pagaliau apie estetinį ir totalistinį nacionalizmą, žiūrint, kurį to neigiamumo niuansą čia norime ypačiai paakcentuoti.

2. Pagrindinesnės už nacionalizmo ir nacionalumo sąvokas yra tautos ir nacijos sąvokos. Nacija paprastai vadinama kultūringa tauta, kuri yra sukūrusi savo valstybę arba kuri dėl savo kultūrinio subrendimo turi teisę savo valstybę steigti, nors tam steigimui nelemtos sąlygos tuo tarpu ir neleistų virsti realiu faktu. Taigi visų šitų sąvokų pagrinde yra tautos sąvoka. Kai kalbama apie nacionalius, tautinės valstybės reikalus ir interesus, tai pagaliau kalbama apie tautos reikalus ir interesus. Taigi norint lemtai suprasti, kaip žvelgti į nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje, reikia įsižiūrėti, kaip tos doktrinos šviesoje reikia vertinti tautą, jos egzistavimą, jos savybes, jos individualiąsias ypatybes, jos siekimus savo individualybei kultivuoti, jos pastangas turėti galingą, kultūringą, laimingą, garbingą savo valstybę.

Nors tautos sąvoka taip įvairiai, tetiškai ir antitetiškai nesuprantama, kaip nacionalizmas, tai betgi ir ją norint arčiau aptarti, yra nemaža neaiškumų. Įvairiai atsiradusioms tautoms sunku rasti toks apibrėžimas, kuris visoms joms lygiai tiktų. Bet tai nekliudo daugiau ar mažiau lemtai susivokti, kai klausimas eina apie konkrečias tautas, kas būtent sudaro jų tautiškumo sąvokos svarbesnius elementus. Paprastai tinka nurodyti į svarbią tautiško bendrumo atsiradimo priežastį — į bendrą kilmę arba rasę; iš čia anatominės ir fiziologinės tautos ypatybės, nuo kurių daug priklauso tautos juslinio gyvenimo pasireiškimai, tautos temperamentas ir netiesioginiu būdu ir tautos charakteris. Bet tautos temperamentas daug priklauso ir nuo gyvenamo krašto geografinės padėties, nuo klimato, nuo artimesnės ir tolimesnės gamtinės aplinkumos ypatybių, nuo gyvenimo sąlygų. Tautos charakteris daug priklauso nuo bendros istorijos, nuo ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo sąlygų. Be galo didelę reikšmę turi tautai jos išpažįstama religija.

Bendros kilmės keliu bent manomoje jos daugumoje atsiradusi tauta šiandien kai kurių pabrėžtinai vadinama gryno kraujo, vienokio kraujo tauta. Tas kraujo giminingumas, tas kraujo grynumas laikomas tautos išsilaikymo, tautos sveikatingumo ryškiausiu pažymiu.

Kitas svarbus tautinio bendrumo vertinamiausias pažymys — bendra kalba ir ja besiremianti bendra tautos literatūra.

Bet yra daug tautų, ir tai labai žymių, kurios atsirado istorijos eigoje, susimaišius įvairioms rasėms ir tautoms taip, kad sunku būtų šiandien pasakyti, kurios rasės, kurios kilmės žmonės toje tautoje daugiau savo žymėmis reiškiasi.

Yra kraštų, kur įvairių kilmių, įvairių kalbų, įvairių religijų žmones taip glaudžiai sujungė bendras istorinis likimas, bendros pergyventos kovos laikai, bendri džiaugsmai ir vargai, kad dabar jie jaučiasi kaip ir vienos tautos vaikai.

Yra tautų, kurios turi labai gyvą tautinio bendrumo sąmonę ir jausmą, o nekalba viena kalba, nors yra bendros kilmės, kaip antai žydai, airiai.

Tautinės ypatybės vienos daugiau išreiškia kūno tautinius individualumus, kitos individualines sielos ypatybes, o trečios papročius ir kitus bendrus visuomeninius pažymius. Tauta ir neturėdama savo valstybės gali pareikšti ir išorėn nemenką bendrą kultūrinį gyvenimą. Tokia tauta vertinama kaip nacija ir ji, esant reikalingoms sąlygoms, turi teisę eiti kad ir per kovą su priešais prie savo nepriklausomos valstybės sudarymo.

Žinoma, ne visados tautos, kad ir iš esmės galinčios sugebėti savo nepriklausomą valstybę turėti ir normaliai ją tvarkyti, turi progos, turi sąlygų faktiškai tą savo sugebėjimą realizuoti kad ir savo tautos daliai; labai dažnai nėra joms galimumo visus tautiečius turėti savo nepriklausomoje valstybėje. Paprastai visose valstybėse yra ir kitų tautų dalelių arba vadinamųjų tautinių mažumų. Jos priklauso valstybei kurios daugumą sudaro kita tauta, ir šiandien niekas rimtai nemano, kad visur būtų galima sudaryti valstybes, turinčias savo ribose visus savo tautiečius ir tik juos teturinčias, taigi esančias be jokių tautinių mažumų, be jokių kitos tautos piliečių.

Šitą faktą labai svarbu turėti galvoje, kad galėtume lengviau suprasti, jog tauta turi prigimtą teisę reikštis kultūriniame veikime, jog tą prigimtinę teisę valstybė, valstybės valdžia privalo gerbti, bet neturi moralinės teisės jos naikinti, slopinti, jos sveiko veikime reiškimosi trukdyti. Šita teisė kai kuriose po Didžiojo karo sudarytose tarptautinėse sutartyse yra net įsakmiai fiksuota ir garantuota.

3. Paties visatos Kūrėjo jau taip yra nustatyta, kad žmonija susideda iš įvairių savo individualiosiomis ypatybėmis asmenų ir iš turinčių skirtingas savybes tautų. Kaip tos pačios šeimos vaikai, nors ir panašūs, daugiau ar mažiau skiriasi savo išvaizda, savo ūpu, temperamentu, savo palinkimais, taip ir didžiojoje žmonijos šeimoje reiškiasi tautinių tipų įvairumas, skirtingumais išmarginti grupiniai panašumai.

Atskirų žmonių temperamento skirtingumai susideda ir iš biologinių jėgų ir veikiant savotiškai įvairiose vietose gamtos ir gyvenimo aplinkai; atskirų žmonių charakteris priklauso ir nuo temperamento ir nuo laisvo jo ir viso gyvenimo tvarkymo proto nurodymais, religiniais bei doriniais požiūriais; prie charakterio susidarymo prisideda ne tik paties asmens laisvas savęs tvarkymas, savęs auklėjimas, bet ir kitų šiokiu ar kitokiu būdu ir laisvai ir nesąmoningai daroma įtaka.

Panašiai ir tautų temperamento bei charakterio savybės priklauso ir nuo išorinių ir nuo išvidinių faktorių. Fiziologiniai dėsniai, gyvenamoji vieta, klimatas, valgis, išorinio darbo rūšys ir būdai veikia, jei taip pasakysiu, tautos kūną. Religija ir dora, šeimyniniai, grupiniai ir visuomeniniai santykiai, istoriniai pergyvenimai, žygiai, pavyzdžiai, taikūs ir priešiški retesni ar dažnesni susidūrimai ir reikalai su kitomis tautomis įvairiai prisideda prie tautos dvasios formavimo. Taigi skirtingos tautų ypatybės susidarydamos priklauso ir nuo palankių ir nuo nepalankių sąlygų, nuo teigiamos ir nuo neigiamos rūšies įtakų, ir nuo laisvai bent dalimi paveiktų ir nuo nesąmoningai vykstančių vyksmų.

Atskirų tautų su įvairiomis ypatybėmis atsiradimas praturtina žmonijos gyvenimą naujais reiškiniais, yra ne kartą sąlyga dideliems istoriniams veiksmams, įvairiems dramatiškiems istoriniams vyksmams. Tautų įvairumas daug prisideda prie kultūros pažangos, kuri visuomet daug priklauso nuo įvairių verslų pasirinkimo, pagal įvairius palinkimus ir sugebėjimus, tokiu būdu nuo darbo pasidalijimo ir nuo pasinaudojimo vieni kitų skirtingų darbų padariniais.

4. Atskirų tautų atsiradimas turi taip pat didelės reikšmės ir kiekvienos atskiros tautos vidaus gyvenimui. Kiekviena tauta paprastai turi savo labai teigiamų vertingų savybių, kurios savaime verčia žmogaus sielą jas mylėti, branginti, jas saugoti, jas plėtoti, jomis teisingai didžiuotis.

Bet kaip savo tėvus, savo šeimą, savo gimines normalus žmogus natūraliai myli, brangina, džiaugiasi jų džiaugsmais, dalyvauja jų liūdesyje, panašiai ir normaliai išauklėtas tautos narys savaime reiškiasi tėvynės meilės jausmais, pastangomis ir darbais. Kaip tėvų namai savo širdinga šeimynine šiluma, savo saugojančia ir padedančia globa, savo jaukumo poezija įpareigoja kiekvieną normalų žmogų neišdildomam dėkingumui, taip pat ir gyvenimas tautoje, kuri yra ne kas kita, kaip išplėstos laike ir erdvėje tėvų namų bei šeimos židinio ribos, su kuriuo tūkstančiais naudingų įtakų yra glaudžiai susijęs mūsų likimas. Tai visa savaime mūsų sieloje ugdo tėvynės meilę ir savaime sužadina mumyse ypačiai branginamos priedermės tėvynei supratimą.

Ir garsieji krikščionių moralistai, kaip antai Tomas Akvinietis, pripažįsta, kad iš priklausymo prie tos pačios tautos natūraliai atsiranda ypatinga dorinė priedermė, ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga — pietas erga patriam[2].

5. Yra pagrindo kalbėti ne tik apie iš prigimties einančias mūsų priedermes tėvams ir tėvynei, bet ir apie jų teises mūsų ir kitų tautų atžvilgiu.

Leonas XIII enciklikoje Rerum Novarum kalba apie šeimos iš prigimties turimas teises ir priedermes, kurios yra pagrindinesnės ir senesnės už jų fiksavimą pozityviuose valstybių įstatymuose. Panašiai ir tautos, dar prieš sukurdamos valstybę ir prieš įsivesdamos valstybinę teisinę santvarką, reiškiasi kaip moraliniai asmens, su savo teisėmis ir priedermėmis. Jau laukinės tautos jaučiasi turinčios savo teises, skirtingas nuo atskirų individų (pvz., kruvinojo giminės keršto teisė). Senojo įstatymo istorija mums liudija apie žydų tautos prigimtinių teisių sąmonę Egipte Mozės gimimo laikotarpyje. Jie atskirus žydus liečiančią neteisybę jautė, kaip tautos visumos teisių įžeidimą. Mes žinome apie netekusių savo valstybės airių skaudžiai jaučiamą tautinių teisių maltretavimą šimtmečiais iš anglų valdžios pusės. Mes žinome apie Balkanų tautų kovas dėl savo teisių senojoje didžiojoje turkų imperijoje. Mes žinome apie išdalytų tarp trijų valstybių šimtametines, kartais labai kruvinas lenkų kovas dėl savo tautos teisių.

Bet nėra reikalo mums čia gilintis į kitų tautų pavyzdžius. Mūsų pačių tautos istorija pakankamai liudija, jog mes esame įsitikinę, kad ne valstybė tautą sukuria ir ne valstybė pirmoje eilėje nustato tautai teises ir priedermes. Ne valstybės valdžia juk mums įsakė prieš Didįjį karą varyti tautinį judėjimą, nenusigąstant nei valstybių organų įstatymais ir neįstatymais paremtų draudimų, nebijant nei pakenkimo savo karjerai, nei piniginių pabaudų, nei belangių, nei tikrų sunkiųjų darbų kalėjimų, nei ištrėmimų nejaukiose Europos Rusijos ir žiauraus Sibiro plotuose. Ir dabar mums pirštu prikišamai aišku, kad mūsų tautos teises ir priedermes negali mums visur užbrėžti taip neapsakomai branginamos mūsų dabartinės nepriklausomos valstybės šiaip ar kitaip leidžiami įstatymai. Mes juk kovojame ir turime neišdildomų priedermių kovoti dėl Vilniaus krašte tautiškai vargstančių mūsų brolių prigimtų tautinių teisių. Mums turi visada gyvai rūpėti tautinės kultūros teisės mūsų taip gausingų tautiečių išeivių Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir kituose pasaulio kraštuose, įvairių valstybių valdomuose. Ne vien tad tik sausas skirtingų dalykų atskyrimo objektyvus logikos reikalavimas mus verčia neidentifikuoti tautos ir valstybės priedermių ir teisių, bet ir sąmoninga mūsų tėvynės meilė, tautos reikalų tikras branginimas, jais gyvas susirūpinimas, dėl tautos prigimtinių teisių nenuilstamas visais dorais būdais kovojimas.

6. Tai, kas iki šiol pasakyta, visai nereiškia, kad mes neturėtume vertinti nepriklausomos valstybės, kaip neapsakomai brangintinos tautai gėrybės. Juk nepriklausomos valstybės negi gali branginimą reikšti, kai jai priskiriama ne jai priklausančios savybės. Valstybė savo tikslu, savo uždaviniais, savo teisėmis ir priedermėmis duoda pakankamai pagrindo ją neapsakomai vertinti, neapsakomai branginti, jos išlaikymui, jos klestėjimui, jos garbei visomis išgalėmis reikale pasiaukoti. Juk visos tautos, turėdamos nepriklausomą valstybę, ją didžiai brangina, visais būdais rūpinasi jos išlaikymu, jos garbe, jos didybe. Tos gi tautos, kurios visai neturi nepriklausomos valstybės, arba ne tose ribose, kuriose turėtų turėti, deda visas pastangas, nesigaili rūpesčių ir aukų, kad galėtų savo valstybinį idealą pagal išgales realizuoti. Iš tikro tauta be savo valstybės nėra normalioje padėtyje. Tautai čia stinga vieno pajėgą ir autoritetą turinčio centro, kuris sėkmingai rūpintųsi tautos teisių pasireiškimą žadinti, remti, ginti. Kai tauta turi savo valstybę, tai joje gali nekliudomai pilniau pasireikšti bendrojo tautos labo siekianti valia, kuri tinkamais tautai įstatymais tvarko tautos vidaus gyvenimą ir nustato normalius santykius su kaimyninėmis ir kitomis tautomis. Visai kas kita tautiečių sudarytas valstybinis aparatas ir jų valdomas, ir vėl kas kita, kai svetima tauta kraštą valdo. Įstatymai, nors ne visur atstoja tautos papročius ir tautos rūpesčius bei siekimus, bet labai aiškiai nubrėžia bent kai kurias bendras tautos valios linijas ir gyvai reprezentuoja savo srityje tautos valios saistantį autoritetą.

Tautinė valstybė geriau gali patarnauti piliečiams savo pagalba įvairiuose kultūros reikaluose, negu svetimas tautas valdanti valstybės valdžia.

Tautos pažangos reikalai, tautos aspiracijos normaliai rūpi tautinei valstybei, jos valdžiai, jos visam valdomajam aparatui, ir, žinoma, kitokio pasisekimo ir tie reikalai ir tos aspiracijos gali susilaukti savoje valstybėje, negu svetimų tautų valdančioje valstybėje. Taigi tauta savo valstybėje turi nepaprastai svarbią ir reikalingą galingą savo normaliam gyvenimui atramą, savo teisių bei reikalų saugotoją bei rėmėją, savo svarbių reikalų dalies tvarkytoją, savo autoritetingą atstovą būtinuosiuose santykiuose su kitomis tautomis.

7. Bet negalima užmiršti, kad tarp tautos ir savo valstybės yra glaudus tarpusavio santykiavimas. Tame santykiavime neleistina yra pamiršti apie įtaką tautos gyvenimo savitos valstybės gyvenimui.

Visose kultūros srityse galingai savo pastangomis ir darbais besireiškianti tautos laisva iniciatyva, iš tautos sielos gelmių besiveržianti, ne iš viršaus tik žiebiama tėvynės meilė, tautos savybių savaimingas branginimas, tautos gerovės, laimės, garbės iš tautinės sąmonės gelmių einąs siekimas — tai tvirčiausias pagrindas ir savo valstybės galiai, gerovei ir garbingiems jos gyvenimo pasireiškimams. Kai tautoje galingai reiškiasi nepadiktuotos iniciatyvos keliu sumanymai ir darbai, kai valstybė nesikiša ne į savo sritį tautos gyvenime, kai ji moka nevalstybines teises ir institucijas geriau gerbti, negu svetima valstybė, tai tada aiškiai yra laimingas normalus santykiavimas tarp savos valstybės ir tautos, išeinąs bendrai ir tautos ir valstybės gerovei, didybei, laimei ir garbei. Tada išsipildo palaimingumas tautai, kai ji turi savo valstybę, apie kurį kalba Tomas Akvinietis savo komentaruose į Aristotelio politiką[3].

Deja, ne visada tėra normalus santykiavimas tarp valstybės ir tautos, tarp valstybės valdžios reiškiamų nusistatymų bei pastangų ir tikrų tautos reikalų. Šio amžiaus pradžioje antai Kanadoje gyvenantieji prancūzai labai sielojosi dėl tironiško kišimosi į prancūzų tautos religinius reikalus Prancūzijoje. Rusai emigrantai teisingai dejavo ir dejuoja dėl valstybės valdžios nepripažinimo ir mindžiojimo prigimtų asmens, šeimos, religijos, nuosavybės, kultūrinio darbo laisvės teisių totalitariškai bolševikų valdomoje Sovietų Rusijoje. Dėl nacionalsocialistiško etatizmo įsigalėjimo Trečiajame vokiečių reiche skundžiasi, kur tik laisvą žodį gali tarti, vokiečių tautos žmonės.

[1] M. Vaussard. Enquêtesur le nationalism. Paris (Spes).

[2] II II c. 101, a. 1 ir a. 3.

[3] Comm. in Aristot. Polit. I, 3, lect. 2.

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.