Pamatai

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (II)

× 3/12/2013

Dabar eisime prie klausimo, kaip krikščioniškosios doktrinos šviesoje reikia žiūrėti į tėvynės, tautos, tautinės valstybės vertinimą.

1. Tikra krikščioniškoji doktrina, kaip ją skelbia Kristaus įsteigtoji Katalikų Bažnyčia, visada laikosi dvasios to dėsnio, kurį aiškiai ir įsakmiai suformulavo didysis Bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis: Gratia non destruit natumm, sed supponit et perficit naturam[1]. Katalikų Bažnyčia moko, kad antgamtinė malonė negriauja prigimtosios dorinės tvarkos linijų, bet tą tvarką suponuoja, ją kilnina, ją tobulina. Ant prigimties pagrindo statoma antgamtinės malonės karalystė. Antgamtinė malonė gydo prigimtinėje srityje atsiradusias doros ligas (gratia medicinalis); antgamtinė malonė atitaiso, atitiesia, kas buvo nupuolę (gratia elevans); antgamtinė malonė pašvenčia nuodėmių sužeistą prigimtį (gratia sanctificans); antgamtinė malonė apšviečia klaidžiojantį protą (gratia iliustrationis) ir stiprina nusilpusią valią (gratia inspirationis).

Kadangi, kaip matėme, tėvynės meilė, tautos reikalais susirūpinimas, tautinės valstybės branginimas yra iš prigimties labai geras dalykas, todėl savaime suprantama, kad Bažnyčia gali čia tikinčiuosius tik skatinti augti ir tobulėti toje tėvynės meilėje, tame tėvynės reikalais susirūpinime, tame savo valstybės branginime.

Krikščionybė tėvynės, tautos, valstybės meilę iškelia į antgamtinės srities kilnumą. Tuos, kurie savo visas jėgas, savo gyvybę aukoja už teisingus, kilnius, šventus savo tautos, savo valstybės reikalus, Bažnyčios atstovai paraleliai vertina su tais, kurie miršta kovodami ir kentėdami dėl šventų tikėjimo ir Bažnyčios teisių, dėl švento tikėjimo išpažinimo ir praktikavimo.

2. Krikščionybė liečia tėvynės, tautos reikalus, ne tik pakeldama žmonių sielose jų vertę į antgamtinę plotmę, bet ir teikdama nurodymų religiją bei dorą arčiau liečiančiais tėvynės, tautos bei valstybės pagrindiniais klausimais. Mat Katalikų Bažnyčios mokslu, antgamtinio tikėjimo šviesa yra reikalinga ir tikriau, lengviau, prieinamiau susiorientuoti ir svarbiais prigimtosios pasaulėžiūros ir prigimtosios dorinės tvarkos klausimais. Užtenka įsižiūrėti į paskutinių kelių popiežių pasauliui skelbiamas enciklikas įvairiais svarbiais tautų, visuomenių, valstybių gyvenimo pagrindus liečiančiais klausimais, kad suprastume, kaip labai Bažnyčiai rūpi tikinčiųjų tėvynės, tautos bei valstybės reikalais tikras susiorientavimas, tikrai uolus, pasiaukojąs susisielojimas ir energingas darbas.

Krikščionybė yra priešinga tautų tarpusavio neapykantai, neprietelingumui, silpnesniųjų skriaudimui, bet tai, aišku, ne tik negali tikinčiuosiuose mažinti savo tėvynės, savo tautos ir valstybės branginimo, bet, priešingai, tą meilę ir branginimą tik apsaugoja, apvalo nuo kenksmingų pagaliau kiekvieno tėvynei, tautai, valstybei nedoro egoizmo, ekskliuzyvizmo, išnaudojimo palinkimų ir įpročių.

Krikščionybė yra universali: ji yra skirta visiems laikams ir visoms tautoms. Bet jos universalumas nereiškia, kad ji turi naikinti natūraliąsias, brangintinas tautų individualines ypatybes.

3. Kaip teigiamai vertina krikščionybės mokslas tėvynės, tautos, valstybės reikalus, galima įsitikinti iš įsakmių apie tai minčių Apreiškimo šaltiniuose, Šv. Rašte ir tradiciniuose Bažnyčios mokslo atstovų raštuose, ir iš oficialių Bažnyčios atstovų pareiškimų ir nurodymų.

Teologams yra gerai žinomi Senojo įstatymo pranašų raštuose galingai, sujaudintai pareikšti gilūs patriotiniai jausmai, savo tėvynės, savos tautos reikalais susirūpinimas.

Mūsų Dieviškas Atpirkėjas įvairiais atvejais yra pareiškęs, kad jam visų pirma rūpi savo tautiečių laimė, ir Evangelija mini jo pro verksmus pareikštą skaudų nusiskundimą, kad tautiečiai nesinaudoja jiems pirmučiausia skirtomis išganymui priemonėmis. Tautų apaštalas šv. Paulius atvejų atvejais reiškia savo laiškuose gilų prisirišimą prie savo tėvynės, prie savo tautos. Jei Dievas leistų, jis sakosi net sutiktų eiti į pražūtį, kad tik jo tautiečiai būtų išgelbėti.

Kalbų stebuklas per Sekmines, kai įvairiomis kalbomis kalbantieji klausytojai girdėjo kiekvienas savo kalba skelbiant šv. Evangeliją, yra pranašiškas nurodymas, koks yra iš esmės pagrindinis Bažnyčios nusistatymas įvairių tautų ir įvairių kalbų atžvilgiu. Ketvirtos Laterano santarybos (1215 m.) devintasis kanonas reikalaudamas, kad Dievo žodžio skelbėjai atsižvelgtų į kalbų ir papročių įvairumą, išreiškia tradicinį Katalikų Bažnyčios pagrindinį nusistatymą. Įsigalėjimas Vakarų Bažnyčios dalyje lotynų kalbos literatūroje ir Romos apeigose remiasi istorinėmis ir praktinėmis priežastimis. Pijus XI, tradicinės Bažnyčios dvasios prisilaikydamas, reikalauja, kad visur misijų kraštuose būtų gerbiamos brangintinos tautų ypatybės, kad tikėjimas, kiek ir kur tik galima, būtų skelbiamas gimtąja kalba ir tų tautų sūnų dvasiškių.

Šv. Augustinas, reikšdamas Bažnyčios tradicines pažiūras, daug kartų savo autoritetinguose raštuose pareiškia, kad reikia branginti geras tautų individualias savybes. Įvairių tautų skirtumai, anot jo, labai gerai gali patarnauti bendrajam žmonijos tikslui. Jis nenori, kad būtų naikinami geri tautų papročiai ir įvairios gyvenimo formos, jeigu tik jos nekliudo Dievo garbinimo[2].

Viduriniais amžiais mes turime šalia kitų Tomo Akviniečio autoritetingus ne vienoje vietoje jo raštuose sutinkamus nurodymus, kaip labai reikia branginti savo tėvynę ir savo tautą[3].

Aiškiai visa plotme mes turime išdėstytą Bažnyčios teigiamą tėvynės, tautos reikalais uolaus susirūpinimo įvertinimą magistralinėse enciklikose, ypačiai Leono XIII, Pijaus X ir Pijaus XI. Antai Leonas XIII savo enciklikoje Sapientiae christianae štai ką sako: „jau prigimties įstatymas mums liepia ypačiai reikšti meilę ir atsidavimą tam kraštui, kuriame mes esame gimę ir užauginti, ir tai iki tokio laipsnio, kad geras pilietis turi nesibijoti nė mirties dėl tėvynės“. Toje pačioje enciklikoje kitoje vietoje jis rašo: „antgamtinė Bažnyčios meilė ir prigimtoji tėvynės meilė iš to paties amžinojo principo turi savo kilmę. Abidvi tos meilės turi savo Kūrėju ir pirmąja priežastimi Dievą. Iš čia išeina, kad tarp tėvynės meilės ir šventos Bažnyčios negali būti jokio priešingumo ir nesutikimo...“. Panašiai Leonas XIII ir kitose enciklikose aiškiai ir energingai pabrėžia tėvynės, tautos meilės, tautai savo jėgų paaukojimo reikalą (ypačiai Diutumum illud, Immortale Dei).

4. Katalikų Bažnyčios mokslo ir autoriteto atstovai nesitenkina apskritai priminę katalikams privalomą tėvynės, tautos meilę, bet jie paliečia ir įvairias tautos reikalų sritis, kuriomis mus ragina, kaip tinka geriems krikščionims ir patriotams, rimtai susirūpinti ir tą susirūpinimą pareikšti uoliais darbais.

Leonas XIII antai savo enciklikos Diuturnum illud (1881), Immortale Dei (1885), Libertas christiana (1888), Sapientiae christianae (1890) nurodo, kaip mes turime nusistatyti teisingas pažiūras į valstybės gyvenimo idėjinius principus, kuriais turi būti tvarkomas valstybės gyvenimas. Rerum novarum tai monumentalinis Leono XIII raštas apie susiorientavimą socialiniu klausimu. Pijus XI yra davęs ilgose enciklikose plačių nurodymų, kaip turi būti tvarkomas šeimos gyvenimas, kaip turi būti sprendžiamas darbininkų ir darbdavių santykių klausimas, kaip reikia žiūrėti į jaunuomenės auklėjimą, kaip reikia reaguoti prieš neteisingą valstybės kliudymą naudingo katalikų organizacijų darbo.

5. Labai naudingą ir tautų gerovei darbą atlieka Bažnyčios atstovai, stiprindami tautose religinį bei dorinį gyvenimą. Juk tautų reikalų eilėje religijos bei doros reikalai turi svarbiausią vietą.

6. Įsakmių Bažnyčios autoritetų bendra forma darytų pareiškimų apie tai, kad tautos turi rūpintis turėti savo valstybę, mes nerandame. Ir suprantama, nes, kad tauta galėtų turėti savo valstybę, reikia, kad ji būtų pribrendusi savarankiškam politiniam gyvenimui ir kad savarankiškos valstybės kūrimui būtų reikiamos sąlygos. Taigi čia negali būti skelbiamų įpareigojimų bendra forma. Katalikų Bažnyčios atstovai betgi visur, kur tik susikūrė savarankiškos valstybės, pareiškė džiaugsmą, kad sukūrusios tas valstybes tautos realizavo savo prigimtines teises, ir jie rūpinosi visaip padėti naujiems savarankiško politinio gyvenimo organizmams. Įvairių tautų dvasiškija daug kur pirmose eilėse dalyvavo atgimstančios tautos darbuose ir daug yra prisidėjusi prie energingo tėvynės nepriklausomojo gyvenimo. Toks kardinolas Mercier, gindamas savo tėvynės ir savosios valstybės reikalus, yra nusipelnęs didžiausią pagarbą visame kultūringame pasaulyje.

Bet Katalikų Bažnyčios mokslas visada aiškiai skelbė priedermę branginti valstybę, reikšti ištikimybę savo valstybei ir priedermę klausyti teisėtos valdžios, teisėtų įstatymų. Tai, žinoma, tinka ir savosios valstybės atžvilgiu. Kristus yra įsakęs atiduoti, kas ciesoriaus ciesoriui (Mk XII, 14-17). Šv. Petras apaštalas reikalauja valdžios organams reikšti paklusnumą (I Pt II, 13). Žinomi išsireiškimai šv. Pauliaus, kad valdžia yra iš Dievo, kad kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui (Rom 13, 2...). Paklusnumą, lojalumą valstybei ir valdžiai visuose jos teisinguose ir teisėtuose reikalavimuose visada aiškiai ir įsakmiai skelbė Bažnyčios atstovai. Tas tradicinis Bažnyčios skelbiamas mokslas taip yra visiems žinomas, kad nėra reikalo apie jį plačiau čia kalbėti. Plačiausiai autoritetingą Bažnyčios mokslą šiuo klausimu yra dėstęs Leonas XIII savo enciklikose Diuturnum illud, Sapientiae christianae, Immortale Dei.

[1] Malonė negriauna prigimties, bet suponuoja (turi kaip sąlygą) ir tobulina prigimtį.

[2] Sermo 8I, 8, 9; Sermo 80, 8; De Cia. Dei ll, 29; ten pat IV 15; ten pat XIX, 16, ten pat XlX, 17.

[3] Summa theol. Il, ll, 2, 101, a. 1; II, 2. E. 101 a. 3 ad 1; 2. E. 101 a. 4; Summa theol. I q. 60, a. 5; III, II q. 26, a.7, 8; Summa teol. II, II 280.

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.