III
Dabar tenka pažiūrėti, kokie dažniau reiškiasi
nesusipratimai dėl krikščionybės pozicijos patriotizmo, tautiškumo atžvilgiu,
kokie dažniau pasitaiko Katalikų Bažnyčiai priekaištai dėl jos santykių su
tėvynės, tautos, valstybės reikalų branginimu, ir svarbu panagrinėti dažniau
pasitaikančius ypačiai šiais laikais nesusipratimus tarp tų, kurie yra gyvai
susirūpinę religijos reikalais, ir tarp tų, kurie sakosi didžiai esą susirūpinę
tėvynės, tautos bei valstybės reikalais, ir suprasti tų nesusipratimų priežastis.
1. Seniau dažniau tekdavo ne vienoje šalyje
katalikams susidurti su priekaištu, kad jie, daugiau vertindami savo tėvynę,
savo tautą, nusidedą pačios krikščionybės mokslui, kuris įsako mylėti visus
žmones, taigi visas tautas ir visų tėvynes. Bet čia lengva atsakyti, kad
tėvynės, tautos meilė nenaikina visų žmonių, visų tautų meilės, bet tik
pabrėžia šalia visiems privalomos artimo meilės dar specialios meilės
įpareigojimą savo tėvų, savo šeimos, savo tėvynės, savo tautos atžvilgiu. Šita
didesnė savųjų meilė, normaliai santykiams tvarkantis, turėtų kaip tik
prisidėti prie sėkmingesnio ir kitų atžvilgiu artimo meilės dorybės išugdymo.
Reikia betgi pripažinti, kad yra pasitaikę kraštų,
kur tėvynės meilė perdėtai reiškėsi, dalimi ir katalikų tarpe, ir yra buvę
atsitikimų, kad vienų ir kitų kraštų nekatalikai mokėjo išlaikyti žmoniškesnius
tarpusavio tarptautinius santykius, negu tų kraštų katalikai.
2. Teisingai ne kartą yra daryta priekaištų kai
kurių kraštų katalikams ir vargingesniųjų sluoksnių reikalų vardu. Pasinėrę
nepaisančiose socialinės dabarties romantiškose svajonėse apie didžiąją savo
tautos praeitį ir entuziastiškai siekdami tautos garbės ir didybės kitų tautų
tarpe, o tuo tarpu nesistengdami prisidėti prie žmoniškesnių gyvenimo ir pragyvenimo
sąlygų sudarymo neturtingesniųjų savo tautiečių masėms tėvynės viduje, kai
kurių šalių ir katalikai yra tokiu būdu sukarikatūrinę ir tėvynės meilę ir
afišuojamą tautiškumą.
Bet čia kalta ne krikščioniškojo mokslo doktrina,
tik nusižengę tam mokslui tikintieji.
Tėvynės meilė ir tautos meilė gali ir per defectum ir per excessum būti iškreipta ir ne vieno kataliko praktiniame gyvenime
ir veikime.
3. Bet daug dažniau tenka dabar išgirsti priekaištų
katalikybei, kad jos mokslas esąs priešingas tėvynės, tautos, tautinės
valstybės interesams. Priekaištai tie, kaip matysime, eina ypačiai iš šių
priežasčių: iš katalikų mokslo šitais klausimais nepažinimo, iš klaidingo
išvadų darymo, iš nevykusio elgimosi šitoje srityje kai kurių katalikų, iš
klaidingo tėvynės, tautos ir tautinės valstybės supratimo.
a) Pasitaiko dar vis priekaištų dėl katalikų mokslo
universalumo, dėl Katalikų Bažnyčios internacionalumo, dėl duodamų katalikams
direktyvų iš už tėvynės ribų esančio katalikybės centro. Į šituos priekaištus
pasitenkinsime čia trumpai atsakę. Katalikybės mokslo universalumas nereiškia
kokio tautinius individualumus niveliuojančio uniformiškumo, bet tik tai, kad
katalikybės mokslas yra skiriamas visiems laikams ir visoms tautoms. Katalikų
Bažnyčios internacionalumas reiškia, kad katalikų religija nėra tik vienai
tautai, kad ji yra tarptautinis reiškinys. Bet ją galima vadinti tam tikra
prasme ir anttautine dėl jos
galutinio autoriteto pagrindo Dievuje, ir tam tikra prasme tautine, būtent kad ji tinka ir skirta kiekvienos tautos išganymo
reikalui. Savaime suprantama, kad katalikybės centras negali būti kokios nors
tautos specifiškas tautinis reikalas; jis turi būti nepriklausomas nuo bet
kokių tautinių autoritetų, nes tik tokiu būdu gali tinkamai išpildyti savo
universalinę ir tarptautinę, visoms tautoms skirtą misiją.
b) Daromas neretai priekaištas, kad katalikybė,
daugiau vertindama antgamtiškumą, į antgamtinius dalykus visų pirma dėmesį
kreipdama, tuo pačiu, girdi, mažina, slopina tikinčiųjų susirūpinimą
prigimtaisiais tautos, tėvynės ir tautinės valstybės reikalais. Šito priekaišto
darytojai, matyti, nėra susipažinę su katalikiškosios doktrinos požiūriu, kurį
taip vaizdžiai ir energingai išreiškia Tomas Akvinietis: Gratia non destruit, sed perficit naturam... Krikščionybės mokslu,
antgamtiškumas prigimties tvarkos ne tik neardo, bet ją stiprina, tobulina.
Didesnis antgamtiškumo vertinimas, krikščionybės mokslu, turi žmogaus sieloje
padidinti, patobulinti ir Dievo nustatytos prigimtos tvarkos vertinimą.
Antgamtiška Dievo ir artimo meilė turi antgamtiška šviesa ir jėga patobulinti
ir sustiprinti ir tėvynės bei tautos meilę ir jos reikalais susirūpinimą.
c) Dažnai reiškiama baimės, kad krikščionims rūpi,
girdi, vien tik Dievas, o viskas kita tik dėl Dievo ir Dievuje. Tad atrodo, kad
tikintiesiems turi, girdi, būti nesvarbu šiaip ar kitaip vyks tėvynės ir tautos
reikalai, ir iš krikščionybės požiūrio nesą matyti, kam reikia sielotis tautos
reikalų pažanga, tautos garbe ir didybe.
Čia reikia vėl priminti, kad, krikščionybės mokslu,
Dievas ir Apreiškimą duodamas prigimties neardo, prigimtinės tvarkos nenaikina,
bet ją tobulina, stiprina. Taigi tėvynes, tautos, tautinės valstybės, kaip
prigimtinės Dievo nustatytos tvarkos dalykai, ne tik negali būti, pagal
krikščionių mokslą, nevertinami, bet, priešingai, tik dar daugiau branginami ir
uoliau rūpinami.
Katalikų teologų mokslu, dorinėje tvarkoje yra
daugybė dorinių santykių, daugybė dorybių, tarp kurių yra organiška santvarka.
Dorybės ne visos yra lygios vertės atžvilgiu. Svarbiausia iš visų yra Dievo
meilė. Bet ir dorybių srityje, katalikų teologų mokslu, viršesnė dorybė
nestelbia, netrukdo žemesnės, bet ją stiprina, tobulina.
Visi daiktai, visi dalykai turi santykių tarp savęs
ir su visatos Kūrėju — Dievu. Šituo klausimu labai yra svarbūs šie Tomo
Akviniečio aiškinimai: „in referendo res
ad finem invenitur unus finis omnibus communis, qui est ultimus finis; sed
inveniuntur diversi fines proprii secundum diversitatem entium. Bonum enim
invenitur in rebus secundum duplicem ordinem..., scilicet secundum ordinem
unius rei ad rem aliam, qui ordo similis est ordini, quem partes exercitus ad
invicem habent; et alius est ordo rerum ad finem ultimum, qui scilicet est
similis ordini exercitus ad bonum ducis. Et quia res referuntur in finem
ultimum communem mediante fine proprio, ideo secundum diversitatem finis
proprii efficitur diversa relatio rerum ad finem ultimum. Sic ergo dicendum
est, quod sicut rerum omnium unus est finis ultimus, scilicet Deus, ita et
voluntatum omnium est unus ultimus finis, scilicet Deus. Nihilominus tarnen
sunt alii fines proximi; et si secundum illos fines servetur débita relatio
voluntatis in finem ultimum, erit recta voluntas; si autem non, erit perversa“[1]...
Trumpai tai išreiškiama paprastai šitokiu sakiniu: Nec potest esse débita relatio alicuius rei
ad finem ultimum nisi mediante fine, qui suo generi debetur[2]...
(qui est proprius naturae illi). [3]
Taigi ir tėvynės, tautos reikalai bus gerai Dievo
atžvilgiu tvarkomi, kai jų tvarkyme bus žiūrima tėvynės, tautos prigimties, jų
vertingų ypatybių, reikalų.
Kaip visų prigimties dalykų ir reikalų, taip ir
tėvynės, tautos, tautinės valstybės reikalų supratimas gali būti didesnis ar
mažesnis; tie reikalai gali keistis, jų pažinimas gali plėtotis. Tikintieji tad
privalo čia žiūrėti, kad tuos reikalus tinkamai suprastų ir neapsileistų jų
rūpinime.
Per tikinčiųjų čia nesusipratimą ir apsileidimą gali
kartais daug nukentėti tėvynės, tautos reikalai. Čia, žinoma, bus kaltas ne
krikščionybės mokslas, bet tik to mokslo netikę sekėjai.
Krikščionybės mokslas neduoda smulkesnių įsakmių
nurodymų, kaip įvairių dorybių srityse besikeičiančiose sąlygose reikia elgtis.
Čia patys tikintieji privalo susirasti deramo elgesio takus. Gali čia
pasitaikyti ir inculpabilis ignorantia
(nekaltintinas nežinojimas), kai masės nėra pribrendusios susiorientuoti tais
reikalais, ypačiai esant komplikuotesnėms aplinkybėms.
d) Daromas dabar vienur kitur neretai priekaištas,
kad Katalikų Bažnyčia skaldo tautinę vienybę, nederindama religinių reikalų su
visos tautos reikalais, būtent nepalenkdama religinių reikalų visos tautos
reikalų visumai, valstybės atstovaujamai. Katalikų Bažnyčios mokslas skelbia,
kad ir Bažnyčia ir valstybė savo srityse yra nepriklausomos, bet privalo
sutariamai darbuotis, turėdamos reikalo su tais pačiais žmonėmis. Kai jos yra
viena nuo kitos nepriklausomos, tai pageidaujamas sutarimas jų veikime negali
reikšti Bažnyčios pasidavimą diriguoti valstybės valdžiai. Bažnyčia laikosi čia
Kristaus pasakymo, kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo Dievui. Bažnyčia laikosi
Kristaus įsakymo išlaikyti ištikimai jo mokslą, prižadant jam pagalbą jai iki
pasaulio pabaigos, taip kad pragaro galybės jos nenugalėtų. Bažnyčiai visada
čia privalomi apaštalų žodžiai, kad daugiau reikia klausyti Dievo negu žmonių.
Valstybės, nors turi skirtingą sritį nuo Bažnyčios ir yra nuo jos
nepriklausomos, betgi nėra jos nepriklausomos nuo Dievo.
Dievo valdžia siekia plačiau negu Bažnyčios valia.
Šv. Petras ir Paulius savo laiškuose skelbia, kad kiekviena valdžia yra iš
Dievo, kad valdovai yra ministri Dei,
yra Dievo tarnai. Taigi valstybės ir valstybių valdovai privalo atsižvelgti į
pareikštus Dievo nurodymus ir Apreiškime duotus ir prigimties knygoje išskaitomus,
būtent į Dievo nustatytą žmonių santykiams dorovinę tvarką.
Tarp įvairių tautos reikalų yra ir religiniai bei
doriniai, ir jie, žinoma, savo verte yra aukštesni už visus kitus. Religinių
bei dorinių reikalų didesnis vertingumas, kaip matėme, kitų reikalų nestelbia,
bet turi padėti uoliau juos atlikti. Kai religiniai bei doriniai reikalai
priklauso Bažnyčios tvarkymo sričiai, tai, žinoma, juos saviškai neturi teisės
tvarkyti valstybės valdžia.
Valstybės sritis, taigi ir valstybės valdžios
kompetencija tokiu būdu neapima visų tautos reikalų sričių.
Bet ne tik Bažnyčia, bet ir daugiau yra, kas tautoje
turi teisių ir reikalų nepriklausomai nuo valstybės ir nuo valstybės valdžios.
Yra asmens teisių ir reikalų, kurių valstybė neturi teisės neigti ir kur
valstybės valdžia neturi moralinės teisės kištis. Yra šeimos teisių, kurių
valstybė neturi moralinės galios keisti. Leono XIII, ypačiai enciklikoje Rerum novarum, ir Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo anno yra aiškiai
autoritetingai skelbiama, kad tuose dalykuose, kur atskiri asmens ir įvairios
piliečių kuriamos naudingos organizacijos išsigali tinkamai savo darbus varyti,
tai tų darbų neprivalo imtis valstybė. Jos priedermė yra reikale tuose
dalykuose atskiriems asmenims padėti, bet ne jų tuos darbus drausti, trukdyti
ar jiems paraleliai kokius čia savo darbus pradėti. Valstybės čia turi tik
subsidiarinę funkciją. Šitą pažiūrą Pijus XI enciklikoje Quadragesimo anno skelbia esant nesugriaunamą svarbųjį visuomenės
filosofijos principą, kurį valstybė privalo lojaliai respektuoti.
Atskiros organizacijos, kurias piliečiai steigia
įvairiems naudingiems reikalams, turi iš to paties pagrindo, kaip ir valstybė,
gyvenimo teisę, būtent iš Dievo, kaip prigimtosios tvarkos Kūrėjo. Ne iš
valstybės įgaliojimo tad tos organizacijos turi egzistavimo teisę; valstybė
neturi teisės neleisti joms kurtis ir veikti. Toks yra šitais dalykais įsakmus
Leono XIII ir Pijaus XI enciklikų mokslas.
Bažnyčios atstovai ta proga pareiškia, kad valstybė
galės geriau atlikti savo uždavinius, kai ji nesiskverbs ne į savo sritį, kai
nesiims ne savo darbų. Šitas Bažnyčios atstovų mokslas yra labai svarbus, nes
jis įneša daug šviesos į tėvynės, tautos, valstybės reikalų ir jų santykių
supratimą ir persergi nuo pragaištingų čia klaidų, kurios, deja, šiais laikais
labai kenkia ne vienos tautos gerovei.
e) Kas čia pasakyta prieš valstybės kompetencijos
nenatūralų išplėtimą, tai tinka ir prieš kiekvieną etatizmą, prieš kiekvieną
totalinę valstybę, kuri nori totališkai valdyti, saviškai tvarkyti visas
žmogaus ir tautos gyvenimo sritis.
Keletą žodžių noriu čia dar tarti specialiai apie
rasinę valstybę Katalikų Bažnyčios mokslu, nieko negalima turėti prieš
saugojimą gerų rasės savybių, prieš rasės sveikatingumu, išlaikymu
susirūpinimą. Kitas dalykas, kai rasė, kraujo grynumas, tam tikra rasė, pvz.,
nordiška vokiečių rasė, pastatoma nelygstama, didžiausia vertybe ir iš jos
viskas vertinama. Krikščionis negali pripažinti kitokios vertybių tvarkos, kaip
tik galutinai remiamos Dievu, bet ne rase. Taigi ir rasiniu požiūriu pagrįsta
valstybė neturi moralinės teisės nei griauti atskiro asmens sąžinės teisių, nei
šeimos pagrindų, nei Bažnyčios autoriteto, nei įvairių naudingų organizacijų
prigimtinių teisių.
4. Kaip jau minėjau, nesusipratimai tarp tų, kurie
sakosi esą ypačiai susirūpinę tėvynės, tautos reikalais, ir tarp tų, kurie
gyvai vertina krikščionių religijos reikalus, dažniausiai kyla iš nepakankamo
pažinimo krikščioniškosios doktrinos šiuo atžvilgiu nurodymų, o taip pat iš
klaidingo supratimo tėvynės, tautos ir valstybės reikalų ir santykių tų reikalų
rūpinime.
Nemaža progos tiems nesusipratimams atsirasti duoda
ir tikinčiųjų nesusipratimas, arba menkas tautinių reikalų supratimas ir tų
reikalų srityje neretai apsileidimas ir nevykęs tų reikalų atlikimas.
Be galo bus daug patarnauta tėvynei, kai tėvynės ir
tautos bei valstybės reikalai bus rūpinami, gerai pasistengus juos suprasti,
pasinaudojus Bažnyčios mokslo atstovų teigiamais nurodymais ir įvairių tautų
teigiamais patyrimais ir rimtais pavyzdžiais, ir reikiamai įsigilinus į mūsų
tautos istoriją, jos psichologiją, jos dabartinę padėtį.
Negana tik nusimanyti, kad esi lietuvis, reikia, kad
būtum doriškai švarus, taurus, religiškai susipratęs, suprantąs didelę
valstybės vertę, jos uždavinius, jos funkcijas, jos kompetencijos ribas. Kad
tautos organizmas būtų sveikas, kad jis tobulėtų visa visuma, reikia, kad visi
tautą sudarantieji elementai būtų sveiki, vienas kito nepažeidžiami, vienas su
kitu susiderinę.
Tiesiai reikia pasakyti, kad tėvynės, tautos reikalų
padėtis gera bus tik tada, kai neturės kuo nusiskųsti ir atskiras asmuo ir dėl
savo teisių ir dėl savo gyvenimo sąlygų, kai šeimos židiniai bus sveiki ir
laimingi, kai religiniai bei doriniai reikalai bus lemtai atliekami, kai
valstybės darbas eis tinkama vaga, negriebdamas plotų, kurie jam nepriklauso,
ir neapleisdamas tų uždavinių, kuriuose jis yra kompetentingas, kai visuomenėje
klestės įvairios naudingos organizacijos, kai santykiai su kitomis tautomis bus
remiami visur teisingumu ir kilniu žmogiškumu. Šitai visa įeina į sveikai
suprastos tėvynės, tautos meilės turinį. Šitaip galima trumpai aptarti tikro
patriotizmo, tikro tautiškumo uždavinius, rūpesčius ir siekimus.
[1] Tikrovė (res), svarstoma tikslo
atžvilgiu, rodo, kad visų bendras
tikslas yra vienas, nes jis yra galutinis tikslas;
bet įvairūs paskiri
tikslai yra skirstorni pagal
būčių įvairovę (secundum diuersitatem
entium). Gėris dalykų tikrovėje
(in rebus)
reiškiasi pagal dvejopą tvarką (secundum
duplicem ordinem)...,
būtent: pagal tvarką, siejančią
vieną tikrovę su kita, kuri yra panaši į tokią tvarką,
kurių dalys tarp
savęs veikia; yra ir kita
tikrovės tvarka ryšium su galutiniu
tikslu, kuri (tvarka) yra
panaši į veikiančiosios priežasties
tokia tvarką, kuri veda į gėrį. O kadangi tikrovė siekia bendro galutinio
tikslo, veikiant paskiram tikslui,
todėl nuo paskiro tikslo įvairoves priklauso
ir tikrovių (rerum) įvairus
santykis su galutiniu tikslu.
Štai kodėl ir sakoma, kaip
visų tikrovių (sicut rerum omnium) galutinis tikslas yra vienas, būtent Dievas; taip ir visų troškimų galutinis tikslas
yra vienas, tai yra Dievas. Ne kitokių
turi santykių (tarp savęs ir su Dievu - T.Ž.) kiti, artimieji tikslai;
ir jeigu pagal tuos tikslus
bus išlaikytas privalomas valios santykis
galutinio tikslo atžvilgiu, bus iškreipta valia (erit recta voluntas); o
jeigu ne, bus iškreipta valia (erit perversa). In 1. sent. II dist, 38, q. 1, a. 1. c.
[2] Visur pabraukimai mano.
Autorius.
[3] Taip pat bet kuri
tikrovė, neveikdama tikslingai,
negali turėti privalomo santykio su
galutiniu tikslu... (kuris yra esrningas
jo (tikslo) prigimčiai. In 1.
sent. II dist. 38, q. 1, a. 2. c.
Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.
0 komentarai