Pamatai

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (III)

× 3/20/2013

III

Dabar tenka pažiūrėti, kokie dažniau reiškiasi nesusipratimai dėl krikščionybės pozicijos patriotizmo, tautiškumo atžvilgiu, kokie dažniau pasitaiko Katalikų Bažnyčiai priekaištai dėl jos santykių su tėvynės, tautos, valstybės reikalų branginimu, ir svarbu panagrinėti dažniau pasitaikančius ypačiai šiais laikais nesusipratimus tarp tų, kurie yra gyvai susirūpinę religijos reikalais, ir tarp tų, kurie sakosi didžiai esą susirūpinę tėvynės, tautos bei valstybės reikalais, ir suprasti tų nesusipratimų priežastis.

1. Seniau dažniau tekdavo ne vienoje šalyje katalikams susidurti su priekaištu, kad jie, daugiau vertindami savo tėvynę, savo tautą, nusidedą pačios krikščionybės mokslui, kuris įsako mylėti visus žmones, taigi visas tautas ir visų tėvynes. Bet čia lengva atsakyti, kad tėvynės, tautos meilė nenaikina visų žmonių, visų tautų meilės, bet tik pabrėžia šalia visiems privalomos artimo meilės dar specialios meilės įpareigojimą savo tėvų, savo šeimos, savo tėvynės, savo tautos atžvilgiu. Šita didesnė savųjų meilė, normaliai santykiams tvarkantis, turėtų kaip tik prisidėti prie sėkmingesnio ir kitų atžvilgiu artimo meilės dorybės išugdymo.

Reikia betgi pripažinti, kad yra pasitaikę kraštų, kur tėvynės meilė perdėtai reiškėsi, dalimi ir katalikų tarpe, ir yra buvę atsitikimų, kad vienų ir kitų kraštų nekatalikai mokėjo išlaikyti žmoniškesnius tarpusavio tarptautinius santykius, negu tų kraštų katalikai.

2. Teisingai ne kartą yra daryta priekaištų kai kurių kraštų katalikams ir vargingesniųjų sluoksnių reikalų vardu. Pasinėrę nepaisančiose socialinės dabarties romantiškose svajonėse apie didžiąją savo tautos praeitį ir entuziastiškai siekdami tautos garbės ir didybės kitų tautų tarpe, o tuo tarpu nesistengdami prisidėti prie žmoniškesnių gyvenimo ir pragyvenimo sąlygų sudarymo neturtingesniųjų savo tautiečių masėms tėvynės viduje, kai kurių šalių ir katalikai yra tokiu būdu sukarikatūrinę ir tėvynės meilę ir afišuojamą tautiškumą.

Bet čia kalta ne krikščioniškojo mokslo doktrina, tik nusižengę tam mokslui tikintieji.

Tėvynės meilė ir tautos meilė gali ir per defectum ir per excessum būti iškreipta ir ne vieno kataliko praktiniame gyvenime ir veikime.

3. Bet daug dažniau tenka dabar išgirsti priekaištų katalikybei, kad jos mokslas esąs priešingas tėvynės, tautos, tautinės valstybės interesams. Priekaištai tie, kaip matysime, eina ypačiai iš šių priežasčių: iš katalikų mokslo šitais klausimais nepažinimo, iš klaidingo išvadų darymo, iš nevykusio elgimosi šitoje srityje kai kurių katalikų, iš klaidingo tėvynės, tautos ir tautinės valstybės supratimo.

a) Pasitaiko dar vis priekaištų dėl katalikų mokslo universalumo, dėl Katalikų Bažnyčios internacionalumo, dėl duodamų katalikams direktyvų iš už tėvynės ribų esančio katalikybės centro. Į šituos priekaištus pasitenkinsime čia trumpai atsakę. Katalikybės mokslo universalumas nereiškia kokio tautinius individualumus niveliuojančio uniformiškumo, bet tik tai, kad katalikybės mokslas yra skiriamas visiems laikams ir visoms tautoms. Katalikų Bažnyčios internacionalumas reiškia, kad katalikų religija nėra tik vienai tautai, kad ji yra tarptautinis reiškinys. Bet ją galima vadinti tam tikra prasme ir anttautine dėl jos galutinio autoriteto pagrindo Dievuje, ir tam tikra prasme tautine, būtent kad ji tinka ir skirta kiekvienos tautos išganymo reikalui. Savaime suprantama, kad katalikybės centras negali būti kokios nors tautos specifiškas tautinis reikalas; jis turi būti nepriklausomas nuo bet kokių tautinių autoritetų, nes tik tokiu būdu gali tinkamai išpildyti savo universalinę ir tarptautinę, visoms tautoms skirtą misiją.

b) Daromas neretai priekaištas, kad katalikybė, daugiau vertindama antgamtiškumą, į antgamtinius dalykus visų pirma dėmesį kreipdama, tuo pačiu, girdi, mažina, slopina tikinčiųjų susirūpinimą prigimtaisiais tautos, tėvynės ir tautinės valstybės reikalais. Šito priekaišto darytojai, matyti, nėra susipažinę su katalikiškosios doktrinos požiūriu, kurį taip vaizdžiai ir energingai išreiškia Tomas Akvinietis: Gratia non destruit, sed perficit naturam... Krikščionybės mokslu, antgamtiškumas prigimties tvarkos ne tik neardo, bet ją stiprina, tobulina. Didesnis antgamtiškumo vertinimas, krikščionybės mokslu, turi žmogaus sieloje padidinti, patobulinti ir Dievo nustatytos prigimtos tvarkos vertinimą. Antgamtiška Dievo ir artimo meilė turi antgamtiška šviesa ir jėga patobulinti ir sustiprinti ir tėvynės bei tautos meilę ir jos reikalais susirūpinimą.

c) Dažnai reiškiama baimės, kad krikščionims rūpi, girdi, vien tik Dievas, o viskas kita tik dėl Dievo ir Dievuje. Tad atrodo, kad tikintiesiems turi, girdi, būti nesvarbu šiaip ar kitaip vyks tėvynės ir tautos reikalai, ir iš krikščionybės požiūrio nesą matyti, kam reikia sielotis tautos reikalų pažanga, tautos garbe ir didybe.

Čia reikia vėl priminti, kad, krikščionybės mokslu, Dievas ir Apreiškimą duodamas prigimties neardo, prigimtinės tvarkos nenaikina, bet ją tobulina, stiprina. Taigi tėvynes, tautos, tautinės valstybės, kaip prigimtinės Dievo nustatytos tvarkos dalykai, ne tik negali būti, pagal krikščionių mokslą, nevertinami, bet, priešingai, tik dar daugiau branginami ir uoliau rūpinami.

Katalikų teologų mokslu, dorinėje tvarkoje yra daugybė dorinių santykių, daugybė dorybių, tarp kurių yra organiška santvarka. Dorybės ne visos yra lygios vertės atžvilgiu. Svarbiausia iš visų yra Dievo meilė. Bet ir dorybių srityje, katalikų teologų mokslu, viršesnė dorybė nestelbia, netrukdo žemesnės, bet ją stiprina, tobulina.

Visi daiktai, visi dalykai turi santykių tarp savęs ir su visatos Kūrėju — Dievu. Šituo klausimu labai yra svarbūs šie Tomo Akviniečio aiškinimai: „in referendo res ad finem invenitur unus finis omnibus communis, qui est ultimus finis; sed inveniuntur diversi fines proprii secundum diversitatem entium. Bonum enim invenitur in rebus secundum duplicem ordinem..., scilicet secundum ordinem unius rei ad rem aliam, qui ordo similis est ordini, quem partes exercitus ad invicem habent; et alius est ordo rerum ad finem ultimum, qui scilicet est similis ordini exercitus ad bonum ducis. Et quia res referuntur in finem ultimum communem mediante fine proprio, ideo secundum diversitatem finis proprii efficitur diversa relatio rerum ad finem ultimum. Sic ergo dicendum est, quod sicut rerum omnium unus est finis ultimus, scilicet Deus, ita et voluntatum omnium est unus ultimus finis, scilicet Deus. Nihilominus tarnen sunt alii fines proximi; et si secundum illos fines servetur débita relatio voluntatis in finem ultimum, erit recta voluntas; si autem non, erit perversa“[1]...

Trumpai tai išreiškiama paprastai šitokiu sakiniu: Nec potest esse débita relatio alicuius rei ad finem ultimum nisi mediante fine, qui suo generi debetur[2]... (qui est proprius naturae illi). [3]

Taigi ir tėvynės, tautos reikalai bus gerai Dievo atžvilgiu tvarkomi, kai jų tvarkyme bus žiūrima tėvynės, tautos prigimties, jų vertingų ypatybių, reikalų.

Kaip visų prigimties dalykų ir reikalų, taip ir tėvynės, tautos, tautinės valstybės reikalų supratimas gali būti didesnis ar mažesnis; tie reikalai gali keistis, jų pažinimas gali plėtotis. Tikintieji tad privalo čia žiūrėti, kad tuos reikalus tinkamai suprastų ir neapsileistų jų rūpinime.

Per tikinčiųjų čia nesusipratimą ir apsileidimą gali kartais daug nukentėti tėvynės, tautos reikalai. Čia, žinoma, bus kaltas ne krikščionybės mokslas, bet tik to mokslo netikę sekėjai.

Krikščionybės mokslas neduoda smulkesnių įsakmių nurodymų, kaip įvairių dorybių srityse besikeičiančiose sąlygose reikia elgtis. Čia patys tikintieji privalo susirasti deramo elgesio takus. Gali čia pasitaikyti ir inculpabilis ignorantia (nekaltintinas nežinojimas), kai masės nėra pribrendusios susiorientuoti tais reikalais, ypačiai esant komplikuotesnėms aplinkybėms.

d) Daromas dabar vienur kitur neretai priekaištas, kad Katalikų Bažnyčia skaldo tautinę vienybę, nederindama religinių reikalų su visos tautos reikalais, būtent nepalenkdama religinių reikalų visos tautos reikalų visumai, valstybės atstovaujamai. Katalikų Bažnyčios mokslas skelbia, kad ir Bažnyčia ir valstybė savo srityse yra nepriklausomos, bet privalo sutariamai darbuotis, turėdamos reikalo su tais pačiais žmonėmis. Kai jos yra viena nuo kitos nepriklausomos, tai pageidaujamas sutarimas jų veikime negali reikšti Bažnyčios pasidavimą diriguoti valstybės valdžiai. Bažnyčia laikosi čia Kristaus pasakymo, kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo Dievui. Bažnyčia laikosi Kristaus įsakymo išlaikyti ištikimai jo mokslą, prižadant jam pagalbą jai iki pasaulio pabaigos, taip kad pragaro galybės jos nenugalėtų. Bažnyčiai visada čia privalomi apaštalų žodžiai, kad daugiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Valstybės, nors turi skirtingą sritį nuo Bažnyčios ir yra nuo jos nepriklausomos, betgi nėra jos nepriklausomos nuo Dievo.

Dievo valdžia siekia plačiau negu Bažnyčios valia. Šv. Petras ir Paulius savo laiškuose skelbia, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo, kad valdovai yra ministri Dei, yra Dievo tarnai. Taigi valstybės ir valstybių valdovai privalo atsižvelgti į pareikštus Dievo nurodymus ir Apreiškime duotus ir prigimties knygoje išskaitomus, būtent į Dievo nustatytą žmonių santykiams dorovinę tvarką.

Tarp įvairių tautos reikalų yra ir religiniai bei doriniai, ir jie, žinoma, savo verte yra aukštesni už visus kitus. Religinių bei dorinių reikalų didesnis vertingumas, kaip matėme, kitų reikalų nestelbia, bet turi padėti uoliau juos atlikti. Kai religiniai bei doriniai reikalai priklauso Bažnyčios tvarkymo sričiai, tai, žinoma, juos saviškai neturi teisės tvarkyti valstybės valdžia.

Valstybės sritis, taigi ir valstybės valdžios kompetencija tokiu būdu neapima visų tautos reikalų sričių.

Bet ne tik Bažnyčia, bet ir daugiau yra, kas tautoje turi teisių ir reikalų nepriklausomai nuo valstybės ir nuo valstybės valdžios. Yra asmens teisių ir reikalų, kurių valstybė neturi teisės neigti ir kur valstybės valdžia neturi moralinės teisės kištis. Yra šeimos teisių, kurių valstybė neturi moralinės galios keisti. Leono XIII, ypačiai enciklikoje Rerum novarum, ir Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo anno yra aiškiai autoritetingai skelbiama, kad tuose dalykuose, kur atskiri asmens ir įvairios piliečių kuriamos naudingos organizacijos išsigali tinkamai savo darbus varyti, tai tų darbų neprivalo imtis valstybė. Jos priedermė yra reikale tuose dalykuose atskiriems asmenims padėti, bet ne jų tuos darbus drausti, trukdyti ar jiems paraleliai kokius čia savo darbus pradėti. Valstybės čia turi tik subsidiarinę funkciją. Šitą pažiūrą Pijus XI enciklikoje Quadragesimo anno skelbia esant nesugriaunamą svarbųjį visuomenės filosofijos principą, kurį valstybė privalo lojaliai respektuoti.

Atskiros organizacijos, kurias piliečiai steigia įvairiems naudingiems reikalams, turi iš to paties pagrindo, kaip ir valstybė, gyvenimo teisę, būtent iš Dievo, kaip prigimtosios tvarkos Kūrėjo. Ne iš valstybės įgaliojimo tad tos organizacijos turi egzistavimo teisę; valstybė neturi teisės neleisti joms kurtis ir veikti. Toks yra šitais dalykais įsakmus Leono XIII ir Pijaus XI enciklikų mokslas.

Bažnyčios atstovai ta proga pareiškia, kad valstybė galės geriau atlikti savo uždavinius, kai ji nesiskverbs ne į savo sritį, kai nesiims ne savo darbų. Šitas Bažnyčios atstovų mokslas yra labai svarbus, nes jis įneša daug šviesos į tėvynės, tautos, valstybės reikalų ir jų santykių supratimą ir persergi nuo pragaištingų čia klaidų, kurios, deja, šiais laikais labai kenkia ne vienos tautos gerovei.

e) Kas čia pasakyta prieš valstybės kompetencijos nenatūralų išplėtimą, tai tinka ir prieš kiekvieną etatizmą, prieš kiekvieną totalinę valstybę, kuri nori totališkai valdyti, saviškai tvarkyti visas žmogaus ir tautos gyvenimo sritis.

Keletą žodžių noriu čia dar tarti specialiai apie rasinę valstybę Katalikų Bažnyčios mokslu, nieko negalima turėti prieš saugojimą gerų rasės savybių, prieš rasės sveikatingumu, išlaikymu susirūpinimą. Kitas dalykas, kai rasė, kraujo grynumas, tam tikra rasė, pvz., nordiška vokiečių rasė, pastatoma nelygstama, didžiausia vertybe ir iš jos viskas vertinama. Krikščionis negali pripažinti kitokios vertybių tvarkos, kaip tik galutinai remiamos Dievu, bet ne rase. Taigi ir rasiniu požiūriu pagrįsta valstybė neturi moralinės teisės nei griauti atskiro asmens sąžinės teisių, nei šeimos pagrindų, nei Bažnyčios autoriteto, nei įvairių naudingų organizacijų prigimtinių teisių.

4. Kaip jau minėjau, nesusipratimai tarp tų, kurie sakosi esą ypačiai susirūpinę tėvynės, tautos reikalais, ir tarp tų, kurie gyvai vertina krikščionių religijos reikalus, dažniausiai kyla iš nepakankamo pažinimo krikščioniškosios doktrinos šiuo atžvilgiu nurodymų, o taip pat iš klaidingo supratimo tėvynės, tautos ir valstybės reikalų ir santykių tų reikalų rūpinime.

Nemaža progos tiems nesusipratimams atsirasti duoda ir tikinčiųjų nesusipratimas, arba menkas tautinių reikalų supratimas ir tų reikalų srityje neretai apsileidimas ir nevykęs tų reikalų atlikimas.

Be galo bus daug patarnauta tėvynei, kai tėvynės ir tautos bei valstybės reikalai bus rūpinami, gerai pasistengus juos suprasti, pasinaudojus Bažnyčios mokslo atstovų teigiamais nurodymais ir įvairių tautų teigiamais patyrimais ir rimtais pavyzdžiais, ir reikiamai įsigilinus į mūsų tautos istoriją, jos psichologiją, jos dabartinę padėtį.

Negana tik nusimanyti, kad esi lietuvis, reikia, kad būtum doriškai švarus, taurus, religiškai susipratęs, suprantąs didelę valstybės vertę, jos uždavinius, jos funkcijas, jos kompetencijos ribas. Kad tautos organizmas būtų sveikas, kad jis tobulėtų visa visuma, reikia, kad visi tautą sudarantieji elementai būtų sveiki, vienas kito nepažeidžiami, vienas su kitu susiderinę.

Tiesiai reikia pasakyti, kad tėvynės, tautos reikalų padėtis gera bus tik tada, kai neturės kuo nusiskųsti ir atskiras asmuo ir dėl savo teisių ir dėl savo gyvenimo sąlygų, kai šeimos židiniai bus sveiki ir laimingi, kai religiniai bei doriniai reikalai bus lemtai atliekami, kai valstybės darbas eis tinkama vaga, negriebdamas plotų, kurie jam nepriklauso, ir neapleisdamas tų uždavinių, kuriuose jis yra kompetentingas, kai visuomenėje klestės įvairios naudingos organizacijos, kai santykiai su kitomis tautomis bus remiami visur teisingumu ir kilniu žmogiškumu. Šitai visa įeina į sveikai suprastos tėvynės, tautos meilės turinį. Šitaip galima trumpai aptarti tikro patriotizmo, tikro tautiškumo uždavinius, rūpesčius ir siekimus.

Tą tikrą pilnutinį patriotizmą, tą tikrą nesužeistą tautiškumą mes privalome reikšti savo gyvenimo darbuose ir visomis išgalėmis kelti mūsų tautiečiuose. Tuo būdu būsime tvarkoje ir su tikrai suprastos tautybės reikalais ir su krikščionybės mokslo reikalavimais, atliksime tinkamai savo pareigas ir Dievui ir Tėvynei.

[1] Tikrovė (res), svarstoma tikslo atžvilgiu, rodo, kad visų bendras tikslas yra vienas, nes jis yra galutinis tikslas; bet įvairūs paskiri tikslai yra skirstorni pagal būčių įvairovę (secundum diuersitatem entium). Gėris dalykų tikrovėje (in rebus) reiškiasi pagal dvejopą tvarką (secundum duplicem ordinem)..., būtent: pagal tvarką, siejančią vieną tikrovę su kita, kuri yra panaši į tokią tvarką, kurių dalys tarp savęs veikia; yra ir kita tikrovės tvarka ryšium su galutiniu tikslu, kuri (tvarka) yra panaši į veikiančiosios priežasties tokia tvarką, kuri veda į gėrį. O kadangi tikrovė siekia bendro galutinio tikslo, veikiant paskiram tikslui, todėl nuo paskiro tikslo įvairoves priklauso ir tikrovių (rerum) įvairus santykis su galutiniu tikslu. Štai kodėl ir sakoma, kaip visų tikrovių (sicut rerum omnium) galutinis tikslas yra vienas, būtent Dievas; taip ir visų troškimų galutinis tikslas yra vienas, tai yra Dievas. Ne kitokių turi santykių (tarp savęs ir su Dievu - T.Ž.) kiti, artimieji tikslai; ir jeigu pagal tuos tikslus bus išlaikytas privalomas valios santykis galutinio tikslo atžvilgiu, bus iškreipta valia (erit recta voluntas); o jeigu ne, bus iškreipta valia (erit perversa). In 1. sent. II dist, 38, q. 1, a. 1. c.

[2] Visur pabraukimai mano. Autorius.

[3] Taip pat bet kuri tikrovė, neveikdama tikslingai, negali turėti privalomo santykio su galutiniu tikslu... (kuris yra esrningas jo (tikslo) prigimčiai. In 1. sent. II dist. 38, q. 1, a. 2. c.

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.