Popiežius Benediktas XVI. Liturgija ir Bažnyčios muzika (II)

2.  Filosofinis šios koncepcijos pagrindas ir abejotini jo aspektai

Nepaisant to, kas jau buvo pasakyta, mes vis dar nepriėjome prie minėto vertybių pasikeitimo esmės. Visi iki šiol aptarti klausimai kyla iš to, kad grupė yra nepagrįstai iškeliama aukščiau Bažnyčios. Kaip gi taip? Kadangi Bažnyčia priskiriama bendrai „institucijos“ kategorijai, tai vertinant šiuo atveju naudojamos sociologijos terminais, „institucija“ yra neigiama vertybė. „Institucija“ yra valdžios įsikūnijimas, o valdžia – tai laisvės priešingybė. Jeigu tikėjimas („Jėzaus sekimas“, arba „Supanašėjimas su Jėzumi“ („imitation of Jesus“)) yra suvokiamas kaip teigiama vertybė, tai jis turi eiti drauge su laisve, vadinasi, tikėjimas iš prigimties taip pat turi būti anti-institucinis. Iš to seka, kad garbinimas negali būti institucijos ar jos dalies ramstis, bet priešingai, jis turi būti ta pasipriešinimo jėga, kuri padeda nuversti galinguosius nuo sostų.

Žinoma, žvelgiant iš tokio taško, velykinė viltis (kurią liturgija ir turėtų liudyti) gali visiškai nusileisti ant žemės. Ji gali tapti pergalės prieš institucijas viltimi ir iš tiesų ji tampa ginklu kovoje prieš bet kokią valdžią. Pavyzdžiui, pakanka paskaityti vien Missa Nicaraguensis tekstus, kad aiškiai pamatytum, kaip viltis įgauna kitokią prasmę, o liturgija įgyja naujojo realizmo bruožų ir tampa kovos pažado instrumentu. Ir dar kai kas akivaizdžiai išryškėja: tai muzikos svarba, kuri jai iš tiesų suteikiama naujoje koncepcijoje. Revoliucinės dainos uždega savo jėga, o tai išreiškia entuziazmą ir įsitikinimą, kurių negalima išjudinti vien žodinės liturgijos pagalba. Čia jau nebelieka priešiškumo liturginei muzikai, nes muzika yra įgavusi naują ir neatsiejamą funkciją žadinti iracionalias jėgas ir įkvėpti kolektyvinę paskatą (communitarian impuls), kuris yra viso šio proceso tikslas. Taigi, tuo pačiu metu muzika prisideda ir prie sąmonės formavimo, nes tai, kas dainuojama, ilgainiui paveikia dvasią kur kas efektyviau negu tai, kas yra tik sakoma ar mąstoma.

Be to, pasinaudojant tam tikros grupės liturgija, yra sąmoningai trinamos vietos bendruomenių ribos: tam tikros liturgijos formos ir jos muzikos pagalba formuojasi naujas solidarumas, kuris, tikimasi, pagimdys naują tautą, save vadinančią Dievo tauta, nors „Dievas“ iš tiesų tereiškia tuos pačius žmones ir juose pasireiškusias istorijos jėgas.

Dabar vėl grįžkime ir panagrinėkime tas vertybes, kurios formuoja naujosios liturgijos sąmonę. Pirmiausia, sąvoka „institucija“ vartojama neigiama prasme, o Bažnyčia yra vertinama tik šiuo sociologiniu požiūriu, kuris (reikia paminėti) nėra empirinės sociologijos požiūris, bet tas, kurį suformavo taip vadinami nepasitikėjimo meistrai. Akivaizdu, kad jiems pavyko gana gerai atlikti savo darbą ir suformuoti tokią nuostatą, kuri yra efektyvi net ir tuomet, kai jos kilmė nėra aiški. Tačiau tas nepasitikėjimas nebūtų įgavęs tokios sprogstamosios galios, jeigu nebūtų sustiprintas pažadu, kurio žavesiui neįmanoma atsispirti: laisvė yra tikroji žmogiškojo orumo sąlyga. Šioje diskusijos vietoje svarbiausia yra teisingai apibrėžti laisvės sąvoką. Tokiu būdu nesutarimai dėl liturgijos pereina nuo paviršutiniškų klausimų apie jos formą prie dalyko esmės, kadangi liturgijoje iš tikrųjų vyksta Atpirkimo dabartis ir priartėjimas prie tikrosios laisvės. Neabejotinas šio naujo ginčo privalumas yra tame, kad jis iškelia pagrindinę problemą.

Tuo pačiu metu mes pamatome, kokios gi negalios šiandien kankina katalikiškąją krikčionybę. Jeigu atrodo, kad Bažnyčia yra tik institucija, galios turėtoja, ir dėl to yra laisvės priešininkė ir kliūtis atpirkimui, tuomet tikėjimas prieštarauja pats sau, nes viena vertus, tikėjimo negalima atskirti nuo Bažnyčios, o kita vertus, tikėjimas ir Bažnyčia yra iš esmės supriešinami. Štai kame yra tragiškas šios liturgijos reformos krypties paradoksas. Galų gale, liturgija be Bažnyčios yra loginis prieštaravimas. Kai visi yra aktyvūs ir dėl to patys tampa subjektu, tuomet liturgijoje išnyksta bendrasis subjektas „Bažnyčia“, o kartu su ja ir tikrasis veikėjas. Žmonės pamiršta, kad liturgija turėtų būti opus Dei, Dievo darbas, kuriame pirmiausia veikia Jis pats, o mes tampame atpirktaisiais būtent dėl to, kad Jis atlieka darbą. Grupė gi aukoja pati save ir tai darydama ji visiškai nieko neaukoja, nes ta grupė nėra aukojimo priežastis. Štai kodėl visuotinė veikla kelia nuobodulį. Visiškai nieko neįvyksta be Jo, To, kurio laukimu gyvena visas pasaulis. Tik turint omenyje šį faktą galima pereiti prie konkretesnių tikslų, kuriuos atspindi Missa Nicaraguensis, logiška išvada.

Taigi, visiems, kurie laikosi tokio požiūrio, reikia užduoti griežtą klausimą: Ar tikrai Bažnyčia yra tik institucija, kulto biurokratija, valdžios aparatas? Ar kunigystės sakramento liturginės apeigos yra tik šventų privilegijų monopolizavimas? Jeigu pasirodys, kad ir emociniame lygmenyje šių idėjų negalima nugalėti ir dar kartą kitoje šviesoje iš širdies pažvelgti į Bažnyčią, tuomet tai, ką darysime nebus liturgijos atnaujinimas, bet mirusieji laidos savo mirusiuosius ir vadins tai „reforma“. Ir tuomet, žinoma, nebeliks ir bažnytinės muzikos, nes ji bus jau praradusi savo subjektą, Bažnyčią. Tokiu atveju, faktiškai nebegalėtume tiksliai kalbėti apie liturgiją, nes liturgija suponuoja (presupposes) Bažnyčią, o be jos lieka tik grupiniai ritualai, kurių metu vienaip ar kitaip naudojamos muzikinės išraiškos priemonės. Kad liturgija išliktų, ar būtų iš tikrųjų atnaujinta, pirmiausia reikia iš naujo atrasti Bažnyčią. Ir dar norėčiau pridurti: kad įveiktų susvetimėjimą ir iš naujo atrastų savo tapatybę, žmogus privalo iš naujo atrasti Bažnyčią, kuri nėra žmogiškumui priešiška institucija, bet tas naujasis ‚Mes‘, kuriame vieninteliame individas gali pasiekti savo stabilumą ir tvarumą.

Ryšium su tuo, iš tiesų būtų sveikintina dar kartą kuo atidžiausiai perskaityti mažą knygelę, kuria Romano Guardini, didysis liturgijos atnaujinimo pionierius, užbaigė savo literatūrinę veiklą tais pačiais metais, kuriais pasibaigė susirinkimas. Jis pats pabrėžė, kad šią knygą parašė jausdamas didelį susirūpinimą ir meilę Bažnyčiai, kurios žmogiškąją pusę – ir jos grėsmingą padėtį – jis taip gerai žinojo. Bet jis išmoko Bažnyčios žmogiškame trapume atrasti skandalingą Dievo Įsikūnijimą; jis išmoko Bažnyčioje matyti esant Viešpatį, Tą, kuris sukūrė Bažnyčią, Savo Kūną. Tik atlikus tai, Jėzus Kristus prisijungia arba yra kartu su mumis. Be šito negali būti tikros liturgijos, nes ji – tai ne velykinės paslapties prisiminimas, bet jos tikrasis buvimas (true presence). Ir vėl gi, tik tokiu atveju liturgija turi dalį Trejybės dialoge tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tik tokiu būdu liturgija nėra mūsų pačių „padaryta“, bet opus Dei – Dievo veikimas mumyse ir kartu su mumis. Todėl Guardinis aiškiai pabrėžė, kad svarbiausias dalykas liturgijoje yra ne kažką daryti, bet būti. Mintis, kad bendra veikla yra pagrindinė liturgijos vertybė, yra pats didžiausias prieštraravimas Guardinio liturgijos supratimui (koncepcijai), koks tk gali būti. Esmė ne tame, kad bendra visų veikla yra ne pagrindinė liturgijos vertybė, o tame, kad pati savaime ji neturi visiškai jokios vertės.  

Aš šiek tiek pratęsiu diskusiją šiuo klausimu, nes mums reikia rasti atspirties tašką ir kriterijų, pagal kurį galėtume tinkamai vertinti liturgijos ir muzikos ryšį. Beje, net ir šiuo požiūriu matosi toli siekiančios pasekmės to, kad pateikiamas faktas, kad Bažnyčia yra tikrasis liturgijos subjektas  – Bažnyčia kaip communio sanctorum visur ir visada. Iš to seka (kaip Guardinis išsamiai parodė savo ankstyvajame kūrinyje „Liturgical Formation“) ne tik tai, kad liturgija yra atribojama nuo grupės ir individo savivalės (net jei tas individas yra dvasininkas ar specialistas), ką Guardinis pavadino objektyvumu ir pozityvia liturgijos prigimtimi. Svarbiausia, kad atsiranda trys ontologiniai [1] liturgijos buvimo lygmenys: kosmosas, istorija ir mysterium. Ryšys su istorija reiškia raidą, tai, kad liturgija yra kažko gyvo dalis, kažko, kas turi pradžią, nuolat daro įtaką ir išlieka būtyje net ir užbaigtas, bet kaip tik ir gyvuoja todėl, kad yra nuolat kuriamas. Kai kurios dalys nunyksta, kitos nueina į užmarštį, o vėliau sugrįžta kitokia forma, tačiau raida visuomet reiškia dalyvavimą begalinėje pradžioje.

O dabar prieiname prie antrojo lygmens, kuris yra ypatingai svarbus, nes yra susijęs su kosmosu: šitokiu būdu suvokiama liturgija iš esmės egzistuoja kaip dalyvavimas. Nėra nei pirmojo, nei vienintelio liturgijos kūrėjo. Kiekvienas, dalyvaujantis liturgijoje, yra kažko didesnio dalis, to, kas peržengia tiesiog individo ribas. Ir tokiu būdu kiekvienas individas tampa taip pat ir veikėju, galinčiu veikti tik todėl, kad yra gavėjas.

Galiausiai, ryšys su paslaptimi reiškia, kad liturginis įvykis niekuomet neprasideda mumyse. Tai greičiau yra mūsų atsakymas į iš viršaus įgyvendinamą veiksmą, į meilės kvietimą ir jos aktą, kuris yra paslaptis. Šioje vietoje kyla poreikis išsiaiškinti tam tikras problemas, tačiau paslapties paaiškinti neįmanoma. Ji atsiskleidžia tik ją priimant, ištariant jai „taip“, kurį net ir šiandien galime drąsiai vadinti paklusnumu bibline prasme.

Ir tai mus atveda prie svarbiausio diskusijos klausimo, kurį būtina aptarti prieš pradedant kalbėti apie meną. Grupės liturgija nėra kosminė, nes jos gyvybės šaltinis yra tos grupės autonomiškumas. Grupės liturgija neturi istorijos, nes jos skiriamieji bruožai kaip tik ir yra išsilaisvinimas iš istorijos ir „pasidaryk pats“ nuostata, net ir tada, kai ta grupė naudoja iš istorijos pasiskolintas kilnojamas dekoracijas. Ir grupės liturgija neturi nieko bendra su paslaptimi, nes grupės liturgijoje viskas yra ir turi būti paaiškinta. Štai kodėl raida ir dalyvavimas yra tiek pat svetimi grupės liturgijai, kiek ir paklusnumas, kurio prasmė yra daug gilesnė nei ta, kurią galima paaiškinti.

Visa tai šiandien pakeitė kūrybiškumas, kuriuo tie išsilaisvinusieji stengiasi pagrįsti ir įteisinti savo autonomiškumą. Kaip tik todėl toks kūrybiškumas, kuris siekia būti funkcine autonomiškumo ir išsilaisvinimo išraiška, yra kardinaliai priešingas bet kokiai dalyvavimo formai. Šiam kūrybiškumui būdingi bruožai yra savivalė, kuri pasireiškia visų nustatytų formų ir taisyklių atmetimu, nepasikartojamumas, nes pasikartojimas jau savaime reikštų priklausomybę, ir dirbtinumas, nes tai, kas kuriama, visuomet yra tik žmogaus gamybos produktas. Ir tokiu būdu matome, kad žmogaus kūrybiškumas, kuris atsisako gauti ir dalyvauti, iš prigimties yra prieštaringas ir netikras, nes žmogus gali būti žmogumi tik gaudamas ir dalyvaudamas. Toks kūrybiškumas yra bėgimas nuo conditio humana [2] ir dėl to jis yra klastotė. Štai galų gale kodėl kultūros nuosmukis prasideda tuomet, kai, praradus tikėjimą Dievu, tuo pačiu metu reikia kelti klausimą dėl iš anksto nulemto būties prasmingumo.

Dabar apibendrinkime tai, ką jau išsiaiškinome, kad galėtume padaryti išvadas dėl bažnytinės muzikos ištakų ir pagrindinės formos. Tapo akivaizdu, kad grupės viršenybė kyla iš Bažnyčios kaip institucijos suvokimo ir remiasi tokia laisve, kuri yra nesuderinama su tuo, kas būdinga instituciškumo idėjai ir realybei. Ir tikrųjų, vadovaujantis tokiu laisvės supratimu, nebegalima suvokti mysterium dimensijos Bažnyčios tikrovėje. Konkreti laisvės kaip autonomiškumo ir išsilaisvinimo forma yra kūrybiškumas, kuris šiame kontekste kaip tik ir prieštarauja tam objektyvumui ir pozityvumui, kuris sudaro Bažnyčios liturgijos esmę. Grupė yra tikrai laisva tik tuomet, kai kaskart vis iš naujo atranda pati save.

Taip pat išsiaiškinome, kad liturgija, verta savo vardo, yra radikaliai priešinga visam tam. Tikroji liturgija yra priešinga istorinei savivalei, kuri nepažįsta jokios raidos, ir dėl to yra galų gale tuščia. Tikroji liturgija taip pat yra priešinga nepasikartojamumui, kuris taip pat reiškia ir išsiskiriamumą, ir nebendravimą neatsižvelgiant į jokius susibūrimus. Tikroji liturgija priešinga ne techniškumui, bet dirbtinumui, kuriuo žmogus susikuria sau anti-pasaulį ir nebesugeba matyti, iš tiesų net nebesugeba jausti, Dievo kūrybos. Prieštaravimai yra akivaizdūs, taip pat aiškėja, kuo grupė savo viduje pateisina laisvės kaip nepriklausomybės idėją. Tačiau dabar mums reikia pozityviai išnagrinėti antropologinę sampratą, kuri sudaro liturgijos pagrindą Bažnyčios tikėjimo prasme.

***

[1] ontologija – filosofinė būties teorija (vert. past.)

[2] Žmogiškoji padėtis (Vert.).

Kardinolas Josephas Ratzingeris šią paskaitą perskaitė italų kalba VIII Tarptautiniame Bažnyčios muzikos kongrese, kuris vyko Romoje 1985 m. lapkričio 17 d. Paskaitos tekstas buvo spausdinamas leidiniuose „Sacred music“ 112 (1986 pp. 13-22) bei „A New Song for the Lord“ (NY: Crossroad, 1995).

Iš anglų kalbos vertė Laima Užpelkė.

arche.lt