Popiežius Benediktas XVI. Liturgija ir Bažnyčios muzika (I)

Kardinolas Josephas Ratzingeris, dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI, šią paskaitą perskaitė italų kalba VIII Tarptautiniame Bažnyčios muzikos kongrese, kuris vyko Romoje 1985 m. lapkričio 17 d. Paskaitos tekstas buvo spausdinamas leidiniuose „Sacred music“ 112 (1986 pp. 13-22) bei „A New Song for the Lord“ (NY: Crossroad, 1995).

Nuo pat pradžių liturgijos ir muzikos ryšys buvo labai glaudus. Vien žodžių nepakanka, kai žmogus šlovina Dievą. Pokalbis su Dievu peržengia žmogaus kalbos ribas. Todėl ir pati liturgija iš prigimties yra tokia, kad ji visuomet kviečiasi į pagalbą muziką, dainavimą ir instrumentų garsuose atsiskleidžiančius visos kūrinijos balsus. Juk, galų gale, žmogus nėra vienintelis Dievą šlovinantis kūrinys. Garbinti Dievą – reiškia įsilieti į tai, ką byloja visi kūriniai.

Tačiau nors liturgija ir muzika pačia savo prigimtimi yra glaudžiai susijusios, jų ryšys visuomet buvo sudėtingas, ypač kultūrinių pokyčių ir istorinių lūžių metais. Todėl nenuostabu, kad šiandien dar kartą keliamas klausimas, kokia muzikos forma labiausiai tinka garbinimui. Atrodo, kad paskutiniajame Susirinkime ir tuoj po jo buvo išimtinai svarstomi nesutarimai tarp ganytojų ir bažnyčios muzikų, kurie nesutiko su muzikos klasifikavimu vien pagal pastoracinių uždavinių kategorijas ir siekė, kad muzika būtų pripažinta kaip savaime vertingas pastoracinis ir liturginis standartas. Kitais žodžiais tariant, atrodo, kad iš pradžių diskusija apsiribojo konkretaus pritaikymo klausimu. Tačiau dabar nesutarimai siekia kur kas giliau.

Antroji liturginės reformos banga verčia abejoti pačiais pagrindiniais principais. Šiuo atveju keliamas klausimas, kame yra pačios garbinimo veiklos esmė, koks yra jos antropologinis ir teologinis pagrindas. Ginčai dėl bažnytinės muzikos veda prie gilesnio klausimo: kas gi yra garbinimas?

1. Pranokstant Susirinkimą? Nauja liturgijos koncepcija

Nauja liturginės reformos pastangų banga aiškiai remiasi ne pačiais Antrojo Vatikano susirinkimo tekstais, bet jo „dvasia“. Tokį požiūrį išreiškia informatyvus ir suprantama kalba parašytas straipsnis „Giesmė ir muzika Bažnyčioje“, kuris pasirodė Nuovo Dizionario di Liturgia, ir kuriuo dabar pasinaudosiu. Šiame straipsnyje nekeliamas klausimas dėl aukšto grigališkojo choralo ir klasikinės polifonijos meninio lygio. Čia net nėra supriešinama bendruomenės veikla ir elitinis menas. Iš tiesų, tai, kad atmetamas istoricistinis sustabarėjimas, kuris tik mėgdžioja praeitį ir tokiu būdu praranda ir dabartį, ir ateitį, taip pat čia nėra problema. Problema greičiau yra naujas pamatinis liturgijos supratimas, kuriuo Susirinkimas – kurio konstitucija dėl šventosios liturgijos, manoma, yra susidvejinusi – bus pranokstamas.

Pabandykime bendrais bruožais apžvelgti pagrindines šios naujos sampratos nuostatas. Mums sakoma, kad liturgija prasideda ten, kur du ar trys susirenka Kristaus vardu. Iš pirmo žvilgsnio, ši nuoroda į Kristaus pažadą Evangelijoje pagal Matą 16,20 atrodo negrėsminga ir gana tradicinė. Tačiau ji įgyja revoliucinę jėgą, kai šis vienas biblinis tekstas yra vertinamas atskirai ir supriešinamas su visa liturgine tradicija. Tie „du ar trys“ nėra nėra įstatomi kaip priešingybė institucijai, instituciniams vaidmenims ir bet kokiai „kodifikuotai programai“. Todėl toks [Red. - ribotai suvokiamas] liturgijos apibrėžimas reiškia, kad ne Bažnyčia užima aukštesnę padėtį grupės atžvilgiu, bet pati grupė yra svarbesnė už Bažnyčią. Jau nebe Bažnyčia kaip visuma remia atskiros grupės ar susibūrimo liturgiją, bet pati grupė visais atžvlgiais yra liturgijos pradžia. Iš to seka, kad liturgija išauga ne iš bendro modelio, iš „ritualo“ (kuris kaip „kodifikuota programa“ dabar įgyja neigiamą suvaržymo reikšmę): priešingai, liturgija gimsta vietoje, staiga, iš susirinkusiųjų kūrybiškumo. Tokiu sociologiniu požiūriu, kunigo įšventinimo sakramentas, pasirodo, atlieka institucinį vaidmenį, kuris sau pačiam sukūrė monopolį ir institucijos (t.y. Bažnyčios) pagalba griauna spontaniškai atsiradusią vienybę ir tam tikros grupės bendrystę. Mums teigiama, kad tokiame kontekste tiek muzika, tiek ir lotynų kalba tapo įšventintųjų kalba, „kitos Bažnyčios, būtent, institucijos ir jos dvasininkijos, kalba“.

Akivaizdu, kad Evangelijos pagal Matą 16,20 atskyrimas nuo visos biblinės ir bažnytinės bendros Bažnyčios maldos tradicijos turi toli siekiančių pasekmių: Viešpaties pažadas tiems, kurie meldžiasi bet kurioje vietoje, paverčiamas savarankiškos grupės dogma. Bendras maldos veiksmas buvo sustiprintas iki visuotinės lygybės idėjos (egalitarianism), kuris liturginių apeigų formų plėtrą vertina kaip jau kitos Bažnyčios pradžią. Žvelgiant iš šio taško, bet kokie iš Bažnyčios kaip visumos kylantys nurodymai– tai suvaržymai, kuriems reikia priešintis, kad būtų išsaugotas liturginio šventimo (liturgical celebration) originalumas ir laisvė. Pagrindine nuostata tampa ne paklusnumas visumai (Red. – visuotinam liturginiam paveldui), bet priešingai, akimirkos kūrybiškumas.

Paprastai kalbant, pradėjus vartoti sociologinę terminologiją, buvo pritarta ir tam tikriems vertinimams: sociologinės kalbos suformuota vertybių sistema kuria naują požiūrį į praeitį ir dabartį, į tai, kas yra neigiama, o kas – teigiama. Taigi, įprasti (iš tiesų, net susirinkimo patvirtinti!) teiginiai, kokie kaip „sakralinės muzikos lobynas“, „vargonai kaip instrumentų karalienė“ ar „grigališkojo choralo universalumas“ dabar pasirodo esantys „mistifikacijos“ [1], kurių tikslas yra „išlaikyti ypatingą valdžios formą“. Kultūros kaitos procesai (mums taip sakoma) kelia grėsmę kažkokiai administruojamai galiai. Ji (kaip teigiama) į tai reaguoja, o savo pastangas išlikti pridengia tariama meile tradicijai. Teigiama, kad grigališkasis choralas ir Palestrina yra mitologizuotą senovinį repertuarą globojančios dievybės, katalikiškos anti-kultūros sudėtinės dalys, kurias remia re-mitologizuoti ir super-sakralizuoti archetipai. Iš tiesų, teigiama, kad visa istorinė Bažnyčios liturgija labiau rūpinasi tuo, kaip pavaizduoti kulto biurokratiją, o ne tuo, kokia yra susirinkusiųjų bendruomenės giedojimo veikla. Ir, galiausiai, Popiežiaus Šv. Pijaus X motu proprio apie bažnytinę muziką vadinamas „kultūriškai trumparegiška ir teologinės vertės neturinčia sakralinės muzikos ideologija“.

Žinoma, čia veikia ne tik sociologizmas [2], bet ir tai, kad Naujasis Testamentas yra visiškai atskiriamas nuo Bažnyčios istorijos ir susiejamas su dekadanso [3] teorija, kas iš esmės yra būdinga daugeliui Apšvietos pasireiškimų: tikrąjį tyrumą galima rasti tik tame, kas yra „jėzuitiškos“ kilmės, o visa likusi istorijos dalis atrodo esanti „muzikinis nuotykis, lydimas netikros ir neaiškios patirties“. Dabar atėjo laikas šiai istorijai „padaryti galą“, kad būtų galima iš naujo pradėti nuo to, kas yra teisinga.

Bet kaip gi atrodo tas naujumas ir gerumas? Apie pagrindines idėjas jau buvo užsiminta anksčiau, o dabar turime pabandyti jas perteikti konkrečiau. Dvi pagrindinės vertybės yra gana aiškiai išreikštos. Atnaujintos liturgijos „pagrindinė vertybė“, kap teigima, yra „visų asmenų veiklos visavertiškumas ir autentiškumas“. Vadinasi, bažnytinė muzika, visų pirma, reiškia tai, kad giedojimu „Dievo tauta“ vaizduoja savo pačios tapatybę. Ir čia mes prieiname prie antrosios vertybės pasirinkimo, kuri šiuo atveju yra svarbi: muzika pasirodo besanti jėga, kuri suvienija grupę. Pažįstamos dainos yra, taip sakant, skiriamieji tam tikros bendruomenės ženklai. Iš šių dviejų principų seka pagrindiniai garbinimo veikloje naudojamos muzikos apibrėžimai: projektas, programa, animacija, vadyba. Mums teigiama, kad „kaip“ yra daug svarbiau nei „kas“. Gebėjimas švęsti  (ability to celebrate) tariamai yra „gebėjimas gaminti (the ability to produce)“: muzika, visų pirma, turi būti „gaminama“ arba „daroma“. Teisybės dėlei turiu pridurti, kad šiame straipsnyje yra teigiamai vertinami kultūrų skirtumai ir neatmetama galimybė naudotis taip pat ir istorine medžiaga. O svarbiausia, straipsnis akcentuoja krikščioniškai liturgijai būdingus velykinius bruožus, kai giesmė ne tik vaizduoja Dievo tautos tapatybę, bet taip pat išreiškia jos viltį ir visiems skelbia Jėzaus Kristaus Tėvo atsiskleidimą.

Nepaisant didelio trūkio, vis dėlto išlieka bendri sąlyčio taškai, kurie leidžia tikėtis dialogo ir teikia viltį, kad pavyks dar kartą susitarti dėl bendro esminio liturgijos supratimo. Tačiau šiai vienybei kelia grėsmę tai, kad liturgijos išteities tašku yra laikoma ne Bažnyčia, o grupė, ir tai yra ne tik teorijoje, bet ir realioje liturginėje praktikoje.

Aš nekalbėčiau taip plačiai apie visa tai, jeigu galvočiau, kad tai yra tik keleto atskirų teoretikų mintys. Ir nors negali būti nei kalbos, kad tokias idėjas remia II Vatikano tekstai, daugelis už liturgiją atsakingų pareigūnų ir jų institucijų yra tvirtai įsitikinę, kad susirinkimo „dvasia“ krypsta būtent šia linkme. Ta prasme, kaip tai buvo aprašyta auksčiau, ir laikantis šiuo metu ypač paplitusios nuomonės, svarbiausi liturgijos aspektai, susirinkimo supratimu, yra taip vadinamas kūrybiškumas, visų susirinkusiųjų aktyvumas ir nuoroda į grupę, kurios nariai pažįsta ir traukia vieni kitus. Ne tik ganytojų pagalbininkai, bet kartais net ir vyskupai jaučiasi esą neištikimi susirinkimui, jeigu aukoja Šventąsias Mišias lygiai taip, kaip parašyta Mišiole: juk būtinai reikia atlikti ką nors „kūrybiško“, nesvarbu, kaip banalu tai bebūtų. Be abejo, buržuazinis susirinkusiųjų pasveikinimas, o esant galimybei ir draugiškas atsisveikinimas prieš išsiskirstant jau spėjo tapti privalomu švento elgesio elementu, kurio beveik niekas nedrįsta praleisti.

----------

[1] Mistifikacija – sąmoningas ir išradingas klaidinimas, apgaudinėjimas (Vert. past.)

[2] Sociologizmas – visuomenės mokslų tendencija aiškinti kultūros ir psichikos reiškinius kaip vienareikšmiškai sąlygotus tam tikros visuomenės struktūros (Vert. past.)

[3] Dekadansas – kultūros, visuomenės vertybių nuosmukis, krizė (Vert. past.)

Iš anglų kalbos vertė Laima Užpelkė.