Katechezė

Popiežius Benediktas XVI. Esame išrinktieji (III)

× 3/06/2013

Popiežiaus Benedikto XVI vasario 8 d. lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristams (III).

Galiausiai grįžkime prie trijų šios dienos skaitinio eilučių^{^[1]}. Norėčiau išskirti, ar, tarkime, šiek tiek paaiškinti, kiek galėsiu, tris žodžius: žodį „atgimdyti‟, žodį „palikimas‟ ir žodžius „sergimi/išsaugoti tikėjimu‟. Atgimdyti – anaghennesas, kaip sakoma graikiškame tekste – reiškia, kad būti krikščioniu nėra vien tik mano valios sprendimas, mano idėja; aš žinau, kad yra tokia grupė, kuri man patinka, aš tampu šios grupės nariu, prisidedu prie jų tikslų ir t.t. Ne – būti krikščioniu, tai nereiškia įsilieti į kažkokią grupę, kad kažką darytum, tai nėra vien tik mano valios aktas, pirmiausia, ne mano valios, mano proto aktas – tai Dievo aktas. Atgimdymas nėra susijęs vien tik su valios, mąstymo sfera, bet ir su būties sritimi. Aš esu atgimęs/atgimdytas – tai reiškia, kad krikščionio tapsmas visų pirma yra pasyvus; aš negaliu pats savęs padaryti krikščionimi, bet esu atgimdomas, aš esu Viešpaties perdaromas pačioje mano būties gelmėje. Ir aš įeinu į šį atgimdymo procesą, leidžiuosi perkeičiamas, atnaujinamas, atgimdomas. Tai man atrodo labai svarbu – kaip krikščionis aš nesusikuriu tiesiog kažkokios idėjos, kuria dalinuosi su kitais, o jeigu man jie nebepatinka, tai galiu ir išeiti. Ne – tai susiję su pačia būties šerdimi, tai yra, tapimas krikščionimi prasideda nuo Dievo veiksmo, visų pirmą nuo jo veikimo, o aš leidžiuosi formuojamas ir perkeičiamas.

Manau kad tema apmąstymui šiais metais, kuomet mąstome apie krikščioniškosios iniciacijos sakramentus, būtų meditacija apie štai ką: apie šią aktyvią ir pasyvią atgimdytos būties gelmę, apie visuminį krikščioniško gyvenimo tapsmą, apie leidimąsi būti perkeičiamam jo Žodžio dėl bendrystės su Bažnyčia, dėl Bažnyčios gyvenimo, dėl tų ženklų, per kuriuos Viešpats manyje darbuojasi, dirba su manimi ir dėl manęs. Ir atgimti, būti atgimdytam rodo ir tai, kad aš tuo būdu įeinu į naują šeimą: Dievas – mano Tėvas, Bažnyčia – mano motina, kiti krikščionys – mano broliai ir seserys. Būti atgimusiems, leistis būti atgimdytiems, vadinasi, reiškia savanoriškai sutikti būti įtrauktiems į šią šeimą, gyventi dėl Dievo Tėvo ir iš Dievo Tėvo, gyventi vienybėje su Kristumi jo Sūnumi, kuris mane atgimdo per savo Prisikėlimą, kaip sakoma Laiške (plg. 1Pt 1, 3), gyventi su Bažnyčia leidžiantis būti formuojamu Bažnyčios daugybe būdų, daugeliu kelių ir būti atviram savo broliams, atpažinti kituose iš tiesų savo brolius, kurie kartu su manimi yra atgimdyti, perkeisti, atnaujinti; vienas už kitą atsakingi. Iš čia kyla atsakomybė Krikšto, kuris yra visą gyvenimą apimantis procesas.

Antras žodis: paveldėjimas. Tai ypač svarbus žodis Senajame Testamente, kur Abraomui buvo pasakyta, kad jo sėkla paveldės žemę, ir tai visuomet buvo pažadas jo tautiečiams: Jūs turėsite žemę, būsite žemės paveldėtojai. Naujajame Testamente šis žodis tampa žodžiu mums – mes esame paveldėtojai, ne konkrečios šalies, bet Dievo žemės, Dievo ateities. Paveldėjimas yra ateities dalykas, ir taip šis žodis visų pirma byloja, kad mes kaip krikščionys turime ateitį – ateitis yra mūsų, ateitis yra Dievo. Taigi būdami krikščionys mes žinome, kad ateitis yra mūsų ir, kad Bažnyčios medis yra ne mirštantis medis, bet toks, kuris nuolat ir iš naujo auga. Todėl turime pagrindo nenusiminti dėl tų – kaip popiežius Jonas XXIII juos pavadino – negandos pranašų, kurie sako: Bažnyčia, žinia, yra medis, išaugęs iš garstyčios grūdelio, kuris augo du tūkstančius metų, bet dabar jos laikas pasibaigė, dabar jai jau laikas mirti. Ne. Bažnyčia nuolat atsinaujina, ji nuolat atgimsta. Ateitis yra mūsų. Suprantama, yra klaidingas optimizmas ir klaidingas pesimizmas. Klaidingas pesimizmas yra toks, kuris teigia: krikščionybės laikas pasibaigė. Ne – jis prasideda iš naujo! Klaidingas optimizmas buvo tas, kuris įsigalėjo po [II Vatikano] Susirinkimo, kuomet vienuolynai užsidarinėjo, seminarijos užsidarinėjo, o buvo sakoma: nieko tokio, viskas gerai... Ne! Nėra viskas gerai. Iš tiesų esama sunkių, pavojingų nupuolimų ir mes su sveiku realizmu turime pripažinti, kad taip nėra gerai, nėra gerai, kuomet daromos sunkios klaidos. Tačiau tuo pačiu metu turime būti tikri ir dėl to, kad jei ten ar šen Bažnyčia miršta dėl jos narių nuodėmių, dėl jų netikėjimo, tuo pat metu ji atgimsta iš naujo. Ateitis iš tikro priklauso Dievui – tai didis mūsų gyvenimo tikrumas, didis, tikras optimizmas, kurį pažįstame. Bažnyčia yra Dievo medis kuris gyvena amžinai ir sykiu savyje turi amžinybę ir tikrąjį paveldėjimą – amžinąjį gyvenimą.

Ir pagaliau „sergimi/išsaugoti tikėjimu‟. Naujojo Testamento, Petro laiško tekstas čia naudoja gana retą žodį phrouroumenoi, kas reiškia „sergėtojai/sargai‟, ir tikėjimas yra tarsi „sargas‟, kuris saugo mano būties, mano tikėjimo vientisumą. Šis žodis pirmiausia suprantamas kaip miesto vartų „sargai‟, kurie stovi ir saugo miestą, kad į jį neįsiveržtų pragaišties jėgos. Tokiu būdu tikėjimas yra mano būties, mano gyvenimo, mano palikimo „sargas‟. Turime būti dėkingi už šią tikėjimo apsaugą, kuri mus gina, mums padeda, mus veda, mums teikia tikrumą – Dievas neleis man kristi nuo jo rankų. „Sergimi/išsaugoti tikėjimu‟ – čia aš ir baigsiu. Kalbėdamas apie tikėjimą, nuolat turiu mąstyti apie tą sergančią moterį, kuri minios viduryje surado kelią prie Jėzaus, jį palietė, kad būtų išgydyta, ir išgijo. Viešpats paklausė: „Kas mane palietė?‟. Jie jam atsakė: „Bet, Viešpatie, visi tave liečia, kaip gali klausti, kas mane palietė?‟ (plg. Mt 9, 20-22). Tačiau Viešpats žino, kad viena yra liesti paviršutiniškai, išoriškai, tai yra prisilietimas, kuris realiai neturi nieko bendra su tikruoju susitikimu su Juo. Ir galima prie jo prisiliesti esmingai giliai. Toji moteris jį palietė iš tikrųjų – ji prisilietė prie jo ne tik savo ranka, bet savo širdimi ir taip gavo Kristaus gydančiąją galią, iš tiesų paliesdama iš vidaus, iš tikėjimo. Toks ir yra tikėjimas – paliesti Kristų tikėjimo ranka, mūsų širdimi ir tuo būdu įžengti į jo gyvenimo galią, į gydančiąją Viešpaties jėgą. Ir melskime Viešpatį, kad vis labiau ir labiau galėtume taip prie jo liestis, kad būtume pagydyti. Melskimės, kad jis neleistų mums nupulti, ir kad jis mums visuomet ištiestų ranką ir taip išsaugotų mus tikrajam gyvenimai. Dėkoju.

^{^[1]} Susitikime su Romos seminaristais skaitytas šis skaitinys: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu‟ (1Pt 1, 3-5).

Vertė Jonas Vilimas