Katechezė

Popiežius Benediktas XVI. Esame išrinktieji (II)

× 3/01/2013

Popiežiaus Benedikto XVI vasario 8 d. lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristams (II).

Po šių žodžių apie siuntėją, trumpas žodis apie tuos asmenis, kuriems [šis laiškas] buvo rašytas. Jau minėjau, kad šventasis Petras tuos, kuriems rašė laišką, apibūdino žodžiais eklektois parepidemois, t.y. „išrinktiesiems, kurie [yra] išsklaidyti / ištremti svetimšaliai‟ (plg. 1Pt 1, 1^{^[1]}). Vėl turime tą garbės ir kryžiaus paradoksą – išrinktieji, tačiau ištremti ir svetimšaliai. Išrinktieji – tai Izraelio garbės titulas; mes esame išrinktieji, Dievas išrinko šią mažą tautą, ne todėl, kad būtume buvę skaitlingi – sakoma Pakartoto Įstatymo knygoje – bet todėl, kad Jis mus pamilo (plg. Įst. 7, 7-8). Esame išrinktieji – šitai šventasis Petras dabar perduoda visiems pakrikštytiesiems, ir pirmųjų jo Pirmojo laiško skyrių turinys ir yra apie tai, kad pakrikštytieji gauna Izraelio privilegijas, jie yra naujasis Izraelis. Išrinktieji. Manau, kad labai prasminga apmąstyti šį žodį. Esame išrinkti. Dievas mus pažinojo nuo amžių, dar iki mūsų gimimo, iki mūsų pradėjimo; Dievas norėjo manęs kaip krikščionio, kaip kataliko, norėjo manęs kaip kunigo. Dievas galvojo apie mane, ieškojo manęs tarp milijonų, tarp daugybės; jis mane išvydo ir išrinko, ne dėl mano nuopelnų, kurių nebuvo bet dėl savo gerumo. Jis norėjo, kad būčiau šio jo pasirinkimo pasiuntinys, kas be to visuomet yra ir misija, visų pirma misija, ir atsakomybė už kitus. Išrinktieji: dėl to privalome būti dėkingi ir džiūgauti dėl šio įvykio. Dievas galvojo apie mane, pasirinko mane kaip kataliką, kaip jo Evangelijos pasiuntinį, kaip kunigą. Manau, kad verta pastangų apmąstyti tai keletą kartų ir iš naujo grįžti prie šito jo pasirinkimo fakto – jis mane išrinko, manęs norėjo, dabar jam atsiliepiu.

Galbūt šiandieną esame gundomi sakyti: nenorime džiūgauti, kad esame išrinkti, nes tai esą būtų triumfalizmas. Triumfalizmas būtų, jeigu galvotume, kad Dievas mane išrinko todėl, kad aš esu toks didis. Tai iš tiesų būtų klaidingas triumfalizmas. Tačiau būti džiugiam dėl to, kad Dievas iš manęs to norėjo, yra ne triumfalizmas, bet dėkingumas. Ir manau, kad mums reikia iš naujo atrasti šį džiaugsmą – Dievas norėjo, kad būčiau taip gimęs, katalikiškoje šeimoje, kad pažinčiau Jėzų nuo pat pradžios. Kokia dovana būti Dievo norimam, kad galėtum pažinti jo veidą, kad galėtum pažinti Jėzų Kristų, žmogiškąjį Dievo veidą, Dievo žmonių istoriją šiame pasaulyje! Džiūgauti dėl to, kad Dievas mane išrinko būti kataliku, būti šioje Jo Bažnyčioje, kurioje subsistit Ecclesia unica^{^[2]}. Mes turėtume džiaugtis, nes Dievas suteikė šią malonę, šį grožį pažinti visą Dievo tiesos pilnatvę, šį Jo meilės džiaugsmą.

Išrinktieji: privilegijos ir tuo pat metu nuolankumo žodis. Bet „išrinktieji‟ – kaip jau minėjau – eina drauge su žodžiu parapidemois, „išsklaidyti-tremtiniai‟, „svetimšaliai‟. Kaip krikščionys mes esame tremtiniai ir esame svetimšaliai – matome, kad net ir šiandien krikščionys yra labiausiai pasaulyje persekiojama grupė, kadangi ji nesitaiksto, kadangi ji yra savotiškas akstinas, kadangi ji stoja prieš egoizmo, materializmo ir visų tokių dalykų tendencijas.

Žinoma, krikščionys yra ne tik svetimšaliai; esame ir krikščioniškos tautos, didžiuojamės, kad daug prisidėjome prie kultūros formavimo; tai yra sveikas patriotizmas, sveikas džiaugsmas priklausyti tautai, turinčiai didžią kultūros ir tikėjimo istoriją. Vis dėlto, kaip krikščionys mes visuomet esame svetimšaliai – tai Abraomo lemtis, aprašyta „Laiške žydams‟. Net ir šiandien, mes kaip krikščionys visuomet esame svetimšaliai. Darbuose krikščionys yra mažuma, jie atsiduria pašaliečio situacijoje; nuostabu, kad dar ir šiandien žmogus gali taip tikėti ir gyventi. Tai tinka ir mūsų gyvenimui – tai yra buvimo su Nukryžiuotu Kristumi forma; šis buvimas svetimšaliais, gyvenimas ne taip, kaip gyvena visi, bet gyvenimas – arba bent jau siekimas taip gyventi – pagal jo Žodį, labai skirtingai nuo to, ką sako visi. Ir būtent tai yra būdinga krikščionims. Visi sako: „Bet juk visi taip daro, tai kodėl gi aš ne?‟ Ne, aš taip nedarau, nes noriu gyventi pagal Dievą. Šv. Augustinas kartą pasakė: „krikščionys yra tie, kurie savo šaknimis nėra įaugę žemyn, kaip medžiai, tačiau įsišakniję viršun, ir jie gyvena gravitacijoje, kuri nėra natūrali gravitacija žemyn‟. Melskime Viešpatį, kad jis padėtų mums priimti šią misiją gyventi kaip tremtiniams, tam tikra prasme, kaip mažumai; gyventi kaip svetimšaliams ir vis dėlto būti atsakingiems už kitus ir, kaip tik tuo būdu, įgalinti gėrį mūsų pasaulyje.

Vertė Jonas Vilimas

^{^[1]} Č. Kavaliausko vertime pirmasis sakinys, apimantis dvi pirmąsias eilutes skamba taip: „Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, pakeleiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju.‟

^{^[2]} lot. “yra/buvoja vienintelė Bažnyčia”.