Nukryžiuotasis altoriaus centre

Oficialios popiežiaus liturginių apeigų tarnybos Romos liturgijos apeigų išaiškinimas.

Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukos n. 218 užduodamas klausimas: „Kas yra liturgija?“. Atsakoma:

„Liturgija yra Kristaus slėpinio, ypač Velykų slėpinio, šventimas. Joje, atliekant Jėzaus Kristaus kunigiškąją tarnybą, ženklais išreiškiamas bei įgyvendinamas žmonių pašventinimas, ir mistinis Kristaus Kūnas, t. y. jo galva ir nariai, teikia Dievui prideramą viešąjį kultą“.

Iš šio apibrėžimo galima suprasti, kad liturginio veiksmo centre yra Kristus, Aukščiausiasis ir Amžinasis Kunigas, ir jo velykinis Kančios, Mirties ir Prisikėlimo Slėpinys. Liturgijos šventimas privalo būti šventiškaI liturginis (celebrativa) šios teologinės tiesos atspindys. Jau daugelį amžių Bažnyčios pasirinktas širdies ir kūno orientacijos ženklas liturgijos metu yra nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdas.

Nukryžiuotojo centriškumas Dievo kulto šventime buvo aiškiai matomas praeityje, kuomet buvo laikomasi papročio, kad tiek kunigas, tiek tikintieji švenčiant Eucharistiją būtų atsisukę į nukryžiuotąjį, esantį centre virš altoriaus, kuris įprastai buvo atremtas į sieną. Dėl dabartinio papročio švęsti „į žmones“, nukryžiuotasis šiandien dažnai pastatomas altoriaus pašonėje, taip prarasdamas savo centrinę vietą.

Tuomet dar teologas ir kardinolas Josephas Ratzingeris daugelį kartų pabrėžė, kad taip pat švenčiant „į žmones“ nukryžiuotasis turėtų išlaikyti savo centrinę vietą. Neįmanoma manyti, kad nukryžiuotojo Viešpaties atvaizdas – kuris išreiškia jo auką, taigi pačią svarbiausią Eucharistijos reikšmę – gali kažkokiu būdu trukdyti. Tapęs popiežiumi Benediktas XVI įžangoje į savo Raštų („Gesammelte Schriften“) pirmąjį tomą parašė esąs laimingas, kad vis plačiau priimamas pasiūlymas, kurį jis iškėlė savo garsiame veikale „Liturgijos dvasia“. Šio pasiūlymo esmė – patarimas „netęsti vis naujų transformacijų, o tiesiog visuomet statyti altoriaus centre kryžių, į kurį galėtų kartu žvelgti kunigas ir tikintieji, tokiu būdu leisdamiesi vedami link Viešpaties, į kurį visi kartu meldžiamės“.

Nukryžiuotasis altoriaus centre primena visas didingas šventosios liturgijos reikšmes, kurias galima prisiminti cituojant Katalikų Bažnyčios katekizmo n. 618, fragmentą, baigiamą gražia šventosios Rožės Limietės citata:

Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2,5). Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnydamas tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ (II Vatikano susirinkimo konstitucija Gaudium et spes, 22), „suteikiama galimybė visiems žmonėms vien Dievui žinomu būdu įsijungti į šią velykinę paslaptį“ (ten pat). Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, (Plg. Mt 16,24) nes ir Jis kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. (Plg. 1 Pt 2,21) Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įjungti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. (Plg. Mk 10,39; Jn 21,18-19; Kol 1,24) Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri intymiau už visus kitus bus įjungta į Jo atperkamosios kančios paslaptį. (Plg. Lk 2,35) Be Kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų. (Šv. Rožė Limietė; plg. P. Hansen, Vita mirabilis, Louvain 1668)

Šaltinis: http://www.vatican.va