Lotynų kalbos vartojimas

Oficialios popiežiaus liturginių apeigų tarnybos Romos liturgijos apeigų išaiškinimas.

Lotynų kalba yra, be abejonių, ilgaamžiškiausia Romos liturgijos kalba: ji vartojama jau daugiau kaip šešiolika amžių, kuomet popiežiaus Damazo laikais prie jos buvo pereita nuo graikų kalbos. Oficialiosios Romos rito liturginės knygos iki šiol leidžiamos lotyniškai (editio typica).

Kanonų teisės kodekso 928 kanonas nustato: „Eucharistija švenčiama lotynų ar kita kalba, jei liturginiai tekstai yra teisėtai patvirtinti.“ Šis kanonas, atsižvelgdamas į esamą padėtį, sintetiškai perteikia II Vatikano susirinkimo liturginės konstitucijos mokymą.

Žymiajame n. 36 Sacrosanctum Concilium nustato principą:

„Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų kalba, nebent konkretus nurodymas teigtų priešingai [lot. originale salvo particulari iure – vert. past.].“

Šia prasme, Kodeksas visų pirma patvirtina: „Eucharistija švenčiama lotynų [...] kalba.“ (§ 1)

Kituose paragrafuose Sacrosanctum Concilium leidžia vartoti ir tautines kalbas:

Tačiau neretai tiek Mišiose, tiek teikiant sakramentus, tiek kitose liturgijos dalyse daug naudos žmonėms gali atnešti gimtosios kalbos vartojimas. Todėl ji gali būti vartojama plačiau, pirmiausia skaitiniams, pamokymams, kai kurioms maldoms ir giesmėms, laikantis tolesniuose skyriuose atskiriems atvejams nurodytų nuostatų. (§ 2)

Laikydamasi tų nuostatų, kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, reikalui esant pasitarusi su kaimyninių tą pačią kalbą vartojančių kraštų vyskupais, nusprendžia, ar ir kiek turi būti vartojama gimtoji kalba. Nutarimai turi būti Šventojo Sosto priimti arba patvirtinti. (§ 3)

Lotyniško teksto vertimą į gimtąją kalbą liturginiam naudojimui turi aprobuoti minėta kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė. (§ 4)

Remdamasis šiais toliau einančiais paragrafais, Kodeksas priduria: „[...] ar kita kalba, jei liturginiai tekstai yra teisėtai patvirtinti.“

Kaip matoma, ir dabartiniuose normatyviniuose nurodymuose lotynų kalba vis dar lieka pirmoje vietoje, kaip ta, kuriai Bažnyčia teikia principinę pirmenybę, nors ir pripažindama, kad tautinė kalba gali būti naudinga tikintiesiems. Šiuo metu susiklostė padėtis, kai liturgijos šventimas lotynų kalba yra tapęs retas. Tai dar vienas motyvas, kodėl popiežiškoje (tačiau ne tik) liturgijoje lotynų kalba būtų saugoma kaip brangus Vakarų liturginės tradicijos paveldas. Ne atsitiktinai Dievo tarnas Jonas Paulius II priminė, kad:

„Romos Bažnyčia jaučia ypatingą įsipareigojimą lotynų kalbai, tauriai senovės Romos kalbai, ir turi tai [kiekvienąkart][1] pasitaikius progai parodyti.“ (Dominicae Cenae, n.10)

Tęsdamas savo Pirmtako Magisteriumą, Benediktas XVI, pageidaudamas platesnio tradicinės kalbos vartojimo liturgijos šventime, ypač vykstant tarptautiniams susitikimams, yra parašęs:

„Apskritai prašau studijų seminarijoje metu mokyti būsimuosius kunigus suprasti bei švęsti šv. Mišias lotynų kalba, naudotis lotyniškais tekstais bei grigališkuoju giedojimu. Iš akių nevalia išleisti galimybės ir tikinčiuosius išmokyti žinomiausių maldų lotynų kalba bei tam tikrų liturgijos dalių giedojimo grigališkuoju stiliumi.“ (Sacramentum Caritatis, n.62)

Šaltinis: http://www.vatican.va

[1] lot. originalo quotiescumque (kiekvienąkart) lietuviškame tekste praleistas.